Balandžio premjeros
Renata BALTRUŠAITYTĖ
Tankiai sulipdytose balandžio afišose – ir karalienės, ir nusikaltėlės, ir šmaikštuolės. Po šykštaus premjerų kovo ir „Auksinių scenos kryžių“ dalybų teatrai atsibunda ir vienas po kito kviečia žiūrovus į naujus spektaklius.
Penktadienį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pradedama rodyti vokiečių kompozitoriaus Otto Nicolai zingšpylio opera „Vindzoro šmaikštuolės“. Kūrinio libretui pasitarnavo Williamo Shakespeare’o to paties pavadinimo komedija. Operoje išliko visos garsiojo anglų dramaturgo sukurtos siužetinės situacijos, tačiau pagal paties kompozitoriaus rūpestingai sudėliotą libreto planą jos buvo gerokai supaprastintos.
Muzikinė kalba, ypač lyriniai epizodai, šiek tiek primena vokiečių kompozitorius romantikus, jaučiama ir itališkosios zingšpylio giminaitės – operos buffa įtaka.
Zingšpyliais vadinamos komiškos vokiečių operos, kuriose gausu šokių ir dialogų. Tokios ir „Vindzoro šmaikštuolės“ – su tradicinėmis arijomis, ansambliais, choro scenomis ir kalbamaisiais rečitatyvais. Muzikinė kalba, ypač lyriniai epizodai, šiek tiek primena vokiečių kompozitorius romantikus, jaučiama ir itališkosios zingšpylio giminaitės – operos buffa įtaka. Kompozitorius O.Nicolai (1810–1849) muzikos istorijoje įsiamžino būtent šiuo stambiausiu savo kūriniu, kurį rašė paskutiniuosius ketverius gyvenimo metus.
Statyti „Vindzoro šmaikštuolių“ į Kauną buvo pakviesti scenos meno profesionalai iš Italijos: režisierius ir choreografas Gianni Santucci, scenografas Alessandro Camera ir kostiumų dailininkė Karla Ricotti. Visi jie bendradarbiavo kuriant dabar Nacionalinio operos ir baleto teatre rodomą režisieriaus Arnaud Bernard’o operos „Karmen“ pastatymą. Kartu su italais „Vindzoro šmaikštuolėms“ kelią į Kauno sceną tiesia teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Janulevičius, solistai Liudas Mikalauskas, Tadas Girininkas, Laimonas Pautienius, Raminta Vaicekauskaitė, Gitana Pečkytė, Rita Preikšaitė ir kt.
Sugrįš lietuvių scenos žvaigždės
Dar žymesnius operos pasaulio vardus suburs režisierė Dalia Ibelhauptaitė savo rengiamam Giacomo Puccini operos „Toska“ pastatymui. Dainininkės Toskos vaidmenį čia kurs Sandra Janušaitė, klastingojo Skarpijos – Kostas Smoriginas ir Almas Švilpa. Tik tenoras, kaip jau tapo įprasta Lietuvoje, svetimtautis: dailininko Kavaradosio žymiąsias arijas pagal dabartinį planą spektaklyje turėtų traukti maskvietis Sergejus Poliakovas.
„Vilnius City Opera“ pastatymas D.Ibelhauptaitės valia žiūrovus nukels į Antrojo pasaulinio karo niokojamą dekadentišką Italiją.
Prancūzų dramaturgo Victorieno Sardou pjesė „Toska“ 1887 m. buvo sukurta legendinei aktorei Sarai Bernhardt. Ji iškart pasiekė rekordinio populiarumo ir vien Prancūzijoje buvo suvaidinta daugiau kaip 3 tūkst. kartų. Italas G.Puccini išvydo šį pastatymą 1889-aisiais, keliaudamas po Prancūziją, ir negalėjo atsispirti pagrindinės kūrinio herojės kerams. Taip gimė opera su rafinuota muzika, dramatiškomis arijomis ir politinių intrigų gniaužtuose traiškoma meilės istorija.
„Vilnius City Opera“ pastatymas D.Ibelhauptaitės valia žiūrovus nukels į Antrojo pasaulinio karo niokojamą dekadentišką Italiją, kurioje agresoriai grobsto didingus meno kūrinius ir išmoningomis manipuliacijomis naikina visus, kurie nepritaria jų mąstymui.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje pasirodys Franko Wildhorno miuziklas „Boni ir Klaidas“. Pirmąkart Lietuvoje statomas miuziklas primins romantizuotą gangsterių porelę, siautusią JAV praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Didžiosios depresijos metais niekam nežinomo miestelio gyventojai Boni Parker ir Klaidas Berou tapo žymiausiais Teksaso herojais ir valstijos teisėsaugos pareigūnų košmaru. Brodvėjaus išgarsintame miuzikle ši meilės, nusikaltimų ir nuotykių istorija dėstoma muzikos kalba su bliuzo, roko ir gospelo akcentais. O pagrindinių herojų desperatiškas noras bet kokiu būdu greitai išgarsėti yra aliuzija į šiuolaikinio pasaulio demonstravimosi kultą socialiniuose tinkluose, nepaisant moralės normų ir ribų.
Jaunos režisierės Rūtos Bunikytės pastatyme dainuos tokie miuziklo žanro grandai, kaip Jeronimas Milius ir Vaidas Baumila, taip pat iš operų spektaklių žinomi Mindaugas Rojus, Dalia Kužmarskytė ir kiti Klaipėdos teatro dainininkai.
Brodvėjaus išgarsintame miuzikle ši meilės, nusikaltimų ir nuotykių istorija dėstoma muzikos kalba su bliuzo, roko ir gospelo akcentais.
Balandis bus pažymėtas ir baleto premjera Nacionaliniame operos ir baleto teatre – čia išvysime naują Ludwigo Aloiso Minkaus baleto „Don Kichotas“ pastatymą. Jį kuria meistrai iš Rusijos: choreografas Vasilijus Medvedevas, scenografas Andrejus Voitenka ir kostiumų dailininkė Jelena Zaiceva. Spektaklis žada atitikti visus klasikinio baleto reikalavimus ir tradicijas: bus spalvingas, kupinas techniško bei temperamentingo šokio ir žėrės prabanga, kuri buvo būdinga „Don Kichoto“ premjeroms 1869 ir 1871 m. Maskvos Didžiajame ir Sankt Peterburgo imperatoriškajame teatruose. Kol kas vienintelė konkreti intriguojanti žinia apie būsimąjį „Don Kichotą“ yra ta, kad per trečiąją spektaklio premjerą, kuri bus rodoma gegužės 13 d., scenoje pasirodys ir Kanados nacionalinio baleto primabalerina Jurgita Dronina.
Miestas žlunga, lieka viltis
Dramos teatrai irgi žada driokstelėti „sunkiasvorėmis“ premjeromis. Nacionaliniame dramos teatre spektaklį „Oidipo mitas“, atskleidžiantį Tėbų karaliaus Labdako šeimos prakeikimą, kuria režisierius Gintaras Varnas. Pasak jo, vienoje pjesėje bus sujungtos visos trys Oidipo mito dalys, parašytos skirtingų graikų tragikų – Sofoklio, Euripido ir Aischilo.
„Šiandien niekas, išskyrus filologus ir teatro meną studijuojančius žmones, viso Oidipo mito nežino. O vertėtų. Senieji graikų tragikai buvo genialūs tuo, kad teatre nenusipigino iki kasdienių buitinių dalykų. Teatre jie siekė atverti esmes – žmogaus ir pasaulio, tiksliau, jo vietos pasaulyje. Tai jiems patiems buvo mįslė, todėl ir dabar daugelis tragedijų „tamsios“, neaiškios, įvairiai interpretuojamos ir aiškinamos. Tai minties teatras, kuris kėlė klausimus žiūrovams, vertė juos ne tik atjausti, bet ir mąstyti“, – pabrėžia G.Varnas.
„Oidipo mitas“ atskleidžia karaliaus Oidipo (akt. Valentinas Novopolskis), jo besivaržančių sūnų Eteoklio (akt. Paulius Markevičius) ir Polineiko (akt. Mantas Zemleckas), dukterų Antigonės (akt. Jovita Jankelaitytė) ir Ismenės (akt. Dovilė Kundrotaitė) šeimos sagą. Šioje valdovų šeimos istorijoje vaizduojamos jų nesėkmės, ydos, žlugimas, čia smurtas gimdo smurtą, galia kelia pavydą, o baimė maitina baimę. Netgi Kreontas (akt. Arūnas Sakalauskas), gudrus politikas-patarėjas, visą laiką buvęs „antru trečiu“, o galiausiai sėdęs į sostą, padaro tragišką klaidą ir sulaukia atpildo – netenka artimiausių žmonių bei sunaikina miestą, kurį turėjo apsaugoti.
Oidipo miestas – tai Tėbai, Senovės Graikijoje turėję miesto-valstybės statusą. Taigi miestas čia tolygus valstybei. Vis dėlto režisierius tikina, kad po visų tragedijų suteikiama trapi viltis, jog miestą, valstybę ir žmoniją gali išgelbėti jaunos asmenybės. Ne minia, ne įstatymai, ne politikai, bet individualistai „autsaideriai“. Istoriją lemia asmenybės, o ne masės. Tai suprato jau senovės graikai.
Pasakos mažiems ir dideliems
Paties G.Varno mokinys Povilas Makauskas Nacionaliniame dramos teatre kuria spektaklį „Laimingasis princas“ Oscaro Wilde‘o pasakos motyvais. Nors tai ir pasaka, spektaklis visų pirma skiriamas vyresnei auditorijai – paaugliams ir suaugusiems. Jame atskleidžiamas išorinio blizgesio menkumas bei tikros meilės ir pasiaukojimo grožis, svarstoma, kad ne tik safyras, rubinas ar gabalėlis aukso gali sutekti džiaugsmo – ne mažiau reikšminga karščiuojančiam vaikui pajusti paukštelio sparnų keliamą vėsą. Liūdnai pasaka baigiasi tik žemiškajame gyvenime: dėl to, kam statyti paminklą Laimingojo princo vietoje, čia lieka ginčytis kvaili ir tušti žmonės. Plyšusi Princo širdis ir kregždžiuko kūnelis – gražiausi daiktai, kuriuos iš žemės Dievui parneša angelas. Kurti „Laimingojo princo“ scenografijos P.Makauskas pakvietė pripažintą menininkę Juliją Skuratovą, garsėjančią lėlių teatro sprendimais dramos teatre.
Alegoriškai, ne vien apie vaikus galvodamas, lietuvių liaudies pasaką „Alesiutė“ traktuoja ir Klaipėdos lėlininkas Linas Zubė, kurio spektaklio premjerą Menų spaustuvėje rytoj išvys vilniečiai.
„Alesiutė yra abstrakti mergaitė, Vilkas – abstraktus blogis, nuolat keičiantis savo pavidalus, bet ne esmę. Ir avelės yra abstrakčios. Aš net negaliu konkrečiai pasakyti, kas tos avelės, – tai kažkokia gražioji žmogaus dvasios pusė, dorybė, kurią Alesiutė Vilkui atiduoda iš savo silpnumo ir negebėjimo pasipriešinti saldžialiežuvavimui. Bandau akcentuoti mintį, kad septyni Alesiutės susidūrimai su Vilku – tai septynių dienų ciklas, arba savaitė. Penkias dienas iš eilės ji vis atiduoda Vilkui po vieną avelę, o šeštadienį, žiūrėk, ir išpažintis, sekmadienį – sakramentas. Užtat spektaklio scenografijoje ir atsirado simbolinės kopėčios, primenančios vartus į šventyklą“, – aiškina teatro „Lino lėlės“ įkūrėjas.
Spektaklyje L.Zubė koncentruojasi į esminę mintį: žmogus yra nuolat gundomas, kiekvieną minutę jo širdyje vyksta gėrio ir blogio kova. Atidavusi aveles, pagundoms neatsispirianti Alesiutė kasdien vis labiau grimzta į melą ir išsisukinėjimus – ji meluoja dangiškiesiems Tėvams, bando įtikinti save, kad viskas liko kaip buvę, nors akmuo, slegiantis sąžinę, su kiekviena diena tampa vis sunkesnis. Spektaklio finalas paakins neskubėti smerkti ir teisti, nes atlaidumas, gailestingumas ir meilė padeda suklupusiam pakilti ir eiti toliau.
Vilniaus „Lėlės“ teatre lėlės prabils Juozo Erlicko tekstais apie šiuolaikinio žmogaus vienatvę, nenusakomą kažko praėjusio ar taip ir neištikusio ilgesį, gyvenimą kaip balansavimą tarp skaudžios realybės ir laimę pažadėjusių svajonių. Neatsitikusi didžioji meilė ir egzistencinės prasmės paieškos gena aktoriaus Karolio Algimanto Butvido vaidinamą pagrindinį veikėją į savidestrukcijos neviltį, kurią čia pat nuveja autoironiška šypsena.
Spektaklį „Tiesiog žmogus“ kuria neseniai vėl atgaivinto estetiškojo spektaklio „Pasvydo“ komanda: aktorius, režisierius Dalius Butkus, dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė ir kompozitorius Faustas Latėnas.
Tarp modernumo ir klasikos
Panašiomis temomis kalbės ir teatras „Teorema“, Menų spaustuvėje pristatysiantis režisieriaus Tomo Jašinsko spektaklį pagal šiuolaikinės vokiečių dramaturgės Ingeborgos von Zadow pjesę „Pompinija“. Pompinija – tai nuostabiai gražus miestas kažkur ant pasaulio krašto, į kurį norint patekti reikia stengtis iš visų jėgų, tačiau tai galima padaryti tik būnant visiškoje vienatvėje. „Jei mesite rūkyti, gerti, vartoti riebų maistą, džiaugtis moterų draugija – tikriausiai pagyvensite ilgiau, tačiau galiausiai vis vien mirsite vienišas“, – primena dramaturgė, kurios kūryba Lietuvoje pristatoma pirmąkart.
Pjesė parašyta lengvu, vaikų literatūrą primenančiu stiliumi, tačiau pateikia opių ir sudėtingų klausimų. Visi žaidimai smėlio dėžėje anksčiau ar vėliau baigiasi, o kas tuomet? Bendra nuotaika primena Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“, tačiau čia rūpinamasi ne tuo, ateis kas nors ar neateis. Greičiau tuo, ar pavyks išeiti su atėjusiuoju ir palikti savo artimą vienatvėje.
Šiuolaikinės dramaturgijos interpretacijų meistras Artūras Areima šįkart atsigręžia į klasiką ir imasi jau trečios savo karjeroje Friedricho Schillerio dramos – „Marijos Stiuart“. Vilniaus mažajame teatre pristatomos premjeros siužetas atskleidžia permainingą, politinių peripetijų veikiamą dviejų garsių karalienių konfliktą: Anglijos karalienė Elžbieta (akt. Elžbieta Latėnaitė) nuteisia myriop Škotijos karalienę Mariją Stiuart (akt. Indrė Patkauskaitė). Bet mirtį pastaroji priima oriai – kaip galimybę išpirkti sunkias praeities kaltes. Senos varžovės nuosprendis jos nepažemina, o išvaduoja iš aistrų ir egoistinių troškimų.
„Marija Stiuart suprato žmogiškumo esmę ir prasmę, priešingai nei Elžbieta, kuri yra gyvenimo kalinė, nevisavertiškumo kompleksų supančiotas žmogus. Ji pavydėjo Marijai grožio, laisvės ir dėmesio. Abi karalienės ne savo noru gavo šį statusą. Ambicijos, nenorint prarasti to, ką paveldėjai, ir kursto kruvinas jų kovas “, – pabrėžia A.Areima.
Apie žmones ir angelus
Aktorė ir režisierė Birutė Mar Rusų dramos teatre pristato monospektaklį „Dostojevskio angelai“, kurio eskizai jau parodyti Rusijoje, tarptautiniame Fiodoro Dostojevskio kūrybai skirtame kamerinių teatrų festivalyje. Ir buvo gražiai sutikti: B.Mar apdovanota diplomu ir prizu už geriausią moters vaidmenį, o jos spektaklis pelnė žiūrovų simpatijų prizą.
„Festivalio rengėjai pasiūlė man sukurti „kažką pagal Dostojevskį“. Tą pačią dieną atėjo galvon pavadinimas „Dostojevskio angelai“. Pasirengimui tebuvo likęs mėnuo, jokių lėšų neturėjome. Bet kadangi būsimo spektaklio komanda – tikri bendraminčiai (pernai drauge kūrėme „Ledo vaikus“), nutarėme pamėginti. Repetavome Kristinos Norvilaitės dailės studijoje Užupyje, kostiumus ir rekvizitą radome atvykę į festivalį Didžiojo Naugardo teatre. Spektaklį norėjosi sukurti jau vien todėl, kad pamatytume Senosios Rusos kurortą, kur F.Dostojevskis gyveno ir kūrė paskutiniais savo gyvenimo metais. Vaidinau „Dostojevskio angelus“ rašytojo gimimo dieną, lapkričio 11-ąją, po mišių už rašytoją jo mėgstamoje cerkvėje, kurioje jis kurį laiką gyveno. Lauke buvo niūrus „dostojevskiškas“ ruduo, aplink purvas ir skurdas tarsi prieš šimtą metų, o viduje tokia šviesa…“ – pasakoja B.Mar.
Spektaklio pagrindu pasirinkti fragmentai iš F.Dostojevskio romanų „Idiotas“, „Broliai Karamazovai“, „Demonai“, apysakos „Baltosios naktys“ bei apsakymo „Berniukas prie Kristaus eglutės“. Aktorė prabils tiek vyriškais, tiek moteriškais rašytojo veikėjų balsais: ji bus ir Nastenka iš „Baltųjų naktų“, ir kunigaikštis Myškinas iš „Idioto“, ir Nikolajus Stavroginas iš „Demonų“, ir Grušenka iš „Brolių Karamazovų“.
„Beveik kiekviename rašytojo kūrinyje egzistuoja personažai keistuoliai – tarsi žeme vaikščiojantys angelai, gyvenantys apnuoginta, atvira širdimi. Sako, visi gimstame angelais, vėliau tai užmirštame. Pasaulyje žmogui tenka ilgai klaidžioti, kol atranda savo tikrąją prigimtį, – tuomet žmogus ima švytėti. Tačiau per visą žemišką gyvenimą išlieka ilgesys kažko iš anapus… Šiapus esame tarsi viensparniai angelai, besiilgintys savo antrojo sparno“, – teigia spektaklio autorė.
Teatras laukia nobelistės
Dar vienas monospektaklis ketina pasirodyti Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Jo naujasis vadovas Linas Marijus Zaikauskas, pasikvietęs aktorę Eglę Špokaitę, mėgins scenoje pateikti pasakojimą, grįstą Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knyga „Černobylio malda“. Jame turėtų atsispindėti atominės elektrinės, sprogusios prieš tris dešimtmečius, avarijos likviduotojų ir eilinių Černobylio gyventojų susipynusių likimų tragizmas.
Tiesa, kol kas daugiau viešo dėmesio skiriama ne premjerai, o pačios S.Aleksijevič viešnagei Lietuvoje. Jau žinoma, kad nobelistė apsistos Bistrampolio dvare ir nakvos tame pačiame kambaryje, kuriame gyveno kitas Nobelio premijos laureatas Henrikas Senkevičius, Bistrampolyje rašęs savo garsųjį romaną „Tvanas“.
Nieko angeliška nežada būti ir ironiškame Aido Giniočio spektaklyje „Vardan tos…“ pagal Petro Vaičiūno dramą „Patriotai“. Šįmet sukanka 90 metų nuo pirmojo, Boriso Dauguviečio režisuoto šio veikalo pastatymo Valstybės teatre Kaune. Pasak Šiaulių dramos teatre jį inscenizuojančio A.Giniočio, valstybės situacija nuo tos, kuri buvo susiklosčiusi tarpukario Lietuvoje, nedaug ir tepasikeitė: mainėsi tik partijų ir institucijų pavadinimai bei antiherojų pavardės. Ir šiandien žmonės tebesipiktina korumpuotais valdininkais, pseudopatriotiška valdžia, įstatymais su spragomis, kurios leidžia klestėti kyšininkavimui ir piktnaudžiavimui.
Trylika balandžio premjerų
1, 2, 3, 22, 23 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre – „Vindzoro šmaikštuolės“. Rež. Gianni Santucci
2 d. 12 val. Menų spaustuvėje – „Alesiutė“.
Rež. Linas Zubė
2, 9 d. 16 val., 6 d. 18 30 val. Rusų dramos teatre –
„Dostojevskio angelai“.
Rež. Birutė Mar
8, 16 d. 18.30 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Tiesiog žmogus“. Rež. Dalius Butkus
9, 10, 22 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre –
„Laimingasis princas“.
Rež. Povilas Makauskas
15, 16 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Marija Stiuart“. Rež. Artūras Areima
15, 16 d. 18.30 val. Klaipėdos muzikiniame teatre –
„Boni ir Klaidas“.
Rež. Rūta Bunikytė
22 d. 18 val. Menų spaustuvėje – „Pompinija“.
Rež. Tomas Jašinskas
22 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre –
„Vardan tos…“.
Rež. Aidas Giniotis
27, 28, 29, 30 d. 19 val. Kongresų rūmuose – „Toska“. Rež. Dalia Ibelhauptaitė
29, 30 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre –
„Oidipo mitas“.
Rež. Gintaras Varnas
29, 30 d. 18.30 val. Operos ir baleto teatre –
„Don Kichotas“. Chor. Vasilijus Medvedevas
30 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Černobylio malda“.
Rež. Linas Marijus Zaikauskas