Šią savaitę kartu su pirmąja sertifikuota JAV verslo misija Lietuvoje lankiusis vienos iš didžiausių energetikos kompanijų „GE Energy“, atsinaujinančių išteklių politikos grupės vadovė Rytų ir Centrinei Europai, Rusijai ir NVS Izabela Kielichowska, tiki vėjo energijos plėtra Lietuvoje, tačiau pastebi, kad mūsų šalyje dar reikia daug nuveikti tobulinant įstatyminę bazę bei garantuojant stabilią investicinę aplinką neišvengiamai pritrauksiančią reikšmingas užsienio investicijas į šį ekonomikos sektorių.

Esate minėjusi, kad daugelis valstybių naudoja vienokius ar kitokius žaliosios energijos gamybos skatinimo būdus. Kai kurie iš jų veikia, kai kurie – ne. Ar galėtumėte trumpai apibūdinti kokie politiniai sprendimai pasaulyje yra sėkmingi ir kodėl?

Įvairios šalys pastaraisiais dešimtmečiais išbandė daugybę skirtingų iš atsinaujinančių išteklių – pirmiausia vėjo – išgaunamos energijos gamybos skatinimo būdų. Bene populiariausi ir plačiausiai naudojami yra du: skatinimas per vadinamuosius žaliuosius sertifikatus bei subsidijuojamus supirkimo tarifus.

Tačiau sėkmingiausiai atsinaujinančių išteklių energetiką plėtojančių šalių patirtis rodo, kad ne mažiau svarbu yra ne tik veikiančios skatinimo schemos bet ir stabili įstatyminė bazė bei reguliavimo pastovumas. Energetikos sektoriuje dauguma investicijų yra ilgalaikės, todėl stabili politinė ir reguliavimo aplinka išties padeda pritraukti investuotojų vienoms šalims ir atvirkščiai – aplenkti kitas. Negana to, gerokai skiriasi ir stayboms reikalingų leidimų išdavimo terminai bei biurokratinių procedūrų kiekis. Remiantis Europos vėjo energetikos asociacijos duomenimis, gauti leidimą naujai vėjo jėgainei statyti vidutiniškai užtrunka 42 mėnesius, tačiau skirtingose šalyse procedūros trunka nuo 2 iki net 154 mėnesių! Toks milžiniškas skirtumas atsiranda todėl, kad kai kuriose šalyse į procedūras įtraukiama labai daug skirtingų institucijų, o projektų vystytojai neturi aiškių kriterijų, kuriais vadovaujasi projektus derinantys pareigūnai.

Kai kurie analitikai teigia, kad vėjo energetika yra viena iš brangiausių. Ar jūs manote, kad Lietuva gali apsirūpinti pakankamu vėjo energijos kiekiu už priimtiną kainą? Galbūt vėjo energetika šiuo metu tinkama tik labiau ekonomiškai išsivysčiusioms šalims, atsparesnėms aukštai energijos kainai?

Dabartinės rinkos tendencijos rodo, kad vėjo energetika darosi vis patrauklesnė ne tik Vakarų Europos šalims. Šiuo metu manoma, kad didžiausias augimo potencialas yra Rytų Europos šalyse tokiose kaip Rumunija ar Lenkija, kur iki 2020-ųjų planuojama instaliuoti galia siekia atitinkamai 3400 MW ir mažiausiai 5300 MW.

Lietuvos progresas šioje srityje akivaizdžiai liudija, kad vėjo energetika jūsų šalyje yra šiandienos, o ne rytojaus realija. Praėjusiais metais instaliuota nauja 63 MW galia, o bendra instaliuota galia pasiekė 154 MW, tuo būdu leisdama Lietuvai aplenkti netgi Estiją, dažnai laikomą šios srities lydere Baltijos regione. Sutinku, kad 91 MW, kuri buvo instaliuota 2009-ųjų pabaigoje pasitarnavo kaip žemos palyginamosios bazės efektas augimui 2010-aisiais bet iš tiesų 69% metinis augimas yra vienas iš didžiausių rodiklių visoje ES. Procentaliai daugiau augo tik trijų ES šalių vėjo energijos plėtra: Bulgarijos, Rumunijos ir Kipro, kuris 2009-aisiais neturėjo nė vienos veikiančios vėjo jėgainės.

Nekreipiant dėmesio į akivaizdžią aplinkosauginę naudą, vėjo energetika Rytų Europos šalims yra patraukli dėl tų pačių priežasčių kaip ir Vakarų šalims. Ji leidžia užsitikrinti tiekimo saugumą, mažina priklausomybę nuo importuojamų energijos išteklių ir kuria darbo vietas. Svarbu paminėti, kad vėjo jėgainių elektros energijos gamybos kaina nuolat krenta, o technologija nepaliaujamai žengia pirmyn. Per pastarąjį dešimtmetį vėjo turbinų efektyvumas bei patikimumams išaugo dramatiškai.

Ar esate vertinę kiek elektros energijos Lietuva galėtų pasigaminti naudodama vėjo turbinas? Ar „GE Energy“ mato verslo plėtros perspektyvų Lietuvos rinkoje?

Be abejo, skirtingos šalys turi skirtingą vėjo energetikos plėtros potencialą. Pavyzdžiui penkios ES šalys procentaliai pagaminančios daugiausiai vėjo energijos – Danija, Portugalija, Ispanija, Airija ir Vokietija turi labai ilgas pakrantes. Lietuva su jomis lygintis negali, tačiau augimui vietos tikrai yra per akis, juo labiau kad sausumoje statyti vėjo jėgainių parkus ir sujungti juos su esamais elektros tinklais yra kur kas pigiau. Jūs taip pat turite galingą hidroakumuliacinę elektrinę, kuri garantuoja patikimą energetikos sistemos balansą. Nepaisant didelio augimo pastaraisiais metais, 2008-aisiais vėjo turbinų pagaminta energija Lietuvoje sudarė vos 2.5%, o tai tikrai nėra daug palyginti su 24% Danijoje, 9,4% – Vokietijoje ar netgi 3,2% – Estijoje

„GE Energy“ nuolat vertina visas verslo galimybes – ypač Rytų ir Centrinės Europos šalyse. Mes dalyvaujame ir nedideliuose, ir stambaus mąsto investicijų projektuose, tokiuose kaip Fantanele vėjo jėgainių parkas Rumunijoje ar Nekla – Lenkijoje.

Kalbant apie bendrą energetikos sistemos balansą, kokią dalį turėtų sudaryti iš atsinaujinančių išteklių gaunama energija? Galbūt turite pavyzdžių iš kitų šalių, kuriose pasiekta itin gerų rezultatų?

Deja, universalaus sprendimo nėra, nes sąlygos skirtingose šalyse labai skiriasi. Kiekviena šalis turi įvertinti tiekimo saugumą, energijos išteklių kainas, išlaikyti realistiškas energijos kainas savo vartotojams ir siekti aplinkosaugos tikslų. ES šalys yra įsipareigojusios laikytis vadinamojo 20/20/20 tikslo, o tai išties teigiamai veikia žaliosios energijos projektų plėtrą. Kalbant apie sėkmės istorijas derėtų paminėti Rumuniją ir, be abejo – Vokietiją, kuriose vėjo energetika plėtojama ypač greitai. Šių šalių įstatyminė bazė reglamentuojanti žaliosios energetikos plėtrą yra vieni iš geriausių ir patraukliausių investuotojams, nors šios šalys, tiesą sakant, naudoja labai skirtingas finansavimo schemas. Rumunijoje, kurioje vėjo energetika dar visai neseniai visiškai neegzistavo dabar plėtojami tokie projektai kaip 600 MW Fantanele parkas (kuriame naudojamos GE 2,5 MW turbinos). Tai milžiniškos investicijos ir tūkstančiai naujų darbo vietų šalyje. Kartu su kitu vėjo turbinų parku – Cogealac, minėtasis projektas taps bene didžiausiu vėjo energetikos projektu visoje Europoje.

Žvelgiant į aplinkines šalis akivaizdu, kad nors ES šalys ir plėtoja žaliosios energijos projektus, kad atitiktų prisiimtus įsipareigojimus, jie ir toliau stato galingas tradicines jėgaines. Lenkai planuoja branduolinės energetikos plėtrą, estai – investuoja į naują skalūnus deginančią elektrinę… Ar sutinkate, kad iškastinį kurą deginančios arba atominės elektrinės dar ilgai vaidins bene svarbiausią vaidmenį Europos energetikos sistemoje?

Neabejoju, kad iškastinį kurą deginančios elektrinės bei atominės jėgainės dar ilgai vaidins reikšmingą vaidmenį bendrame energijos sistemų balanse, tačiau jau šiandien planuojama, kad apie 2050-uosius Europos energetikos sistema praktiškai nebeišmes į aplinką anglies dvideginio. Rinkos ekspertai sutaria, kad nedideles (ar jokių emisijų) emisijas išskiriančios technologijos bus plėtojamos vis intensyviau, tuo tarpu aukšomis emisijomis pasižyminčios technologijos palaipsniui trauksis, todėl nesutinku su teiginiu, kad vienų ar kitų projektų plėtra rodo Europos pasiryžimo mažinti atmosferos taršą susilpnėjimą.

Nepaisant ekonominės krizės 2010-aisiais ES buvo instaliuota daugiau atsinaujinančius išteklius naudojančių generavimo šaltinių nei bet kada iki šiol (investicijos siekė apytiksliai 12,7 milijardo eurų). 2010-ieji, tiesa, nebuvo patys palankiausi vėjo energetikos sektoriui, nes pirmąkart nuo 2007-ųjų investicijos į vėjo energetiką buvo mažesnės nei prieš metus, o 51% naujos instaliuotos galios teko dujas deginančioms elektrinėms. Tačiau net ir čia situacija nėra tokia prieštaringa kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tarkime gegužę mes pristatėme savo naująją kombinuotojo ciklo, dujomis kūrenamą „FlexEfficiency 50“ elektrinę – naujausią savo dujų turbinų technologijos produktą, specialiai pritaikytą integruoti į tinklą daugiau iš atsinaujinančių išteklių gaunamos energijos generavimo pajėgumų. Naujoji elektrinė suprojektuota taip, kad galėtų itin greitai reaguoti į galios sumažėjimą sistemoje, staiga susilpnėjus vėjui, bei taip pat greitai ir efektyviai mažinti galią vėjui vėl sustiprėjus ir šoktelėjus vėjo jėgainių galiai. Taigi, net ir tradicinės technologijos šiandien yra pritaikomos sistemoms, kuriose neišvengiamai augs iš atsinaujinančių išteklių gaminamos energijos dalis.