Lietuva skaitymo srityje skilo į dvi dalis: į daug skaitančius ir visiškai neskaitančius.

Niekaip nesuvedu dviejų faktų: žvelgiant į knygų mugę susidaro įspūdis, kad lietuviai ypač skaitanti tauta, bet žvelgiant į bibliotekų statistiką ima atrodyti, kad esame viena mažiausiai skaitančių tautų bent jau Europoje. Juk knygų mugėje žmonių antplūdis, bent jau šeštadienį, buvo neįsivaizduojamas: prasibrauti prie kai kurių stendų buvo ypač sunku – juk irtis prieš žmonių srovę beviltiška, o prie bilietų kasų teko stovėti ilgiau nei valandą (prisiminkime, kur dar esame valandą šaltyje laukę bilietų). Leidyklų vadovai ir atstovai muge liko patenkinti, nes mugės lankytojai knygų šiemet pirko daugiau nei pernai ir kur kas daugiau nei kriziniais metais. Ir čia būtina paminėti, kad šiemet mugėje knygoms taikytos nuolaidos nebuvo didelės. Tiesą sakant, dauguma leidėjų skaitytojų pirkiniais liko patenkinti ne tik per knygų mugę, bet ir vertindami praėjusių metų knygynų prekybos rezultatus.
O dabar persikelkime į kitą erdvę – į Lietuvos bibliotekas. Čia vaizdas itin liūdnas. Visų pirma pačių bibliotekų nuolat mažėja: tarkime, 2000-aisiais mūsų šalyje veikė 1470 bibliotekų, o dabar jau tik 1320. Dramatiškai mąžta ir bibliotekų lankytojų: prieš dvylika metų jų buvo 880 tūkst., dabar – 715 tūkst. Taip pat mažėja iš bibliotekų paimtų perskaitytų knygų: nuo 26,2 mln. iki 21,9 mln.
Dažnai važinėdamas po Lietuvą paprastai užsuku ir į bibliotekas. Jose pastebiu, kad daugybę bibliotekose užsiregistravusių skaitytojų iš tiesų domina tik  kompiuteriai ir galimybė nemokamai naudotis internetu. Vadinasi, oficialiai bibliotekose užsiregistravusių lankytojų yra 715 tūkst., bet knygas skaitančiųjų – dar mažiau. Tiesą sakant, tą patvirtina ir sociologinės apklausos, iš kurių sužinome, kad daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų visiškai neskaito knygų (pagrindinis argumentas – neturi laiko). Šiuos įpročius perima ir vaikai: mokytojai liūdnai konstatuoja, kad knygas skaito mažuma vaikų (jų žodžiais, vaiko, per metus perskaitančio keturias penkias knygas, negalima laikyti skaitančiu knygas).
Čia jau girdžiu kontrargumentų: knygų mes neskaitome, bet skaitome kitką, juk šiais laikais tiek daug informacijos šaltinių. Gal neapgaudinėkime nei savęs, nei kitų. Žinučių pavadinimų skaitymas interneto portaluose nėra joks skaitymas, tai, sakykime tiesiai, yra degradavimas. Ką asmenybei duoda tokie pavadinimai: “Andrius Rimiškis: gyvenu gražių moterų apsuptyje”, “A.Zuoko vizitas – į įslaptintą dėvėtų drabužių sandėlį”, “Gylys apie prašymą panaikinti Venckienės imunitetą: kai kurie generalinio prokuroro faktai yra sugalvoti”, “Uspaskichas į Kauno klinikas galėjo būti atvežtas neblaivus?” Tokios informacijos atplaišos neduoda absoliučiai nieko. Ir jei tai skaitoma kasdien, viskas baigiasi tiesiog nudaržovėjimu.
Apibendrinant galima daryti išvadą, kad Lietuva skaitymo srityje skilo į dvi dalis (tiesą sakant, ji skilusi daugelyje sričių): vienoje pusėje daug skaitantys tautiečiai, kurie ilgainiui vis labiau šviesėja ir artėja prie Vakarų išsilavinimo stadartų, kitoje – visiškai neskaitantys arba niekalus skaitantys kraštiečiai, kurie ne tik nešviesėja, bet tamsėja ir primityvėja. Ir praraja tarp šių dviejų žmonių grupių vis gilėja.