XX a. mūsų tautos istorija labai sudėtinga, pilna audringų įvykių ir permainų. Todėl nenuostabu, kad analizuojant, vertinant kai kuriuos jos įvykius ar atskirų asmenybių veiklą kyla sunkiai sprendžiamų klausimų: kodėl taip galėjo atsitikti?

Kodėl, sakysime, jaunystėje buvę patriotai, nemažai nuveikę Lietuvos, jos kultūros labui, vėliau tapo nepaprastai uoliais svetimos valdžios pataikūnais, ištikimais jos tarnais? Ryškiausias pavyzdys, manau, – Juozas Mikuckis, poetas, Lietuvos kariuomenės karininkas, 1919–1921 m. Kauno miesto karinis komendantas, 1924–1925 m. – net Kauno kalėjimo viršininkas, 1940 m. vasarą tapęs ilgamečiu TSRS slaptųjų tarnybų agentu.

Liudo Giros posūkis tuo pat metu daugeliui buvo nesuprantamas ir netikėtas. Bet apie viską nuo pradžios.

Poetas ir valdininkas

Būsimasis LTSR liaudies poetas gimė 1884 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje, miestiečių šeimoje. Tėvas buvo smulkus tarnautojas, motina – siuvėja. Anksti liko našlaitis, augo pas gimines Butrimonyse, Stakliškėse. Mokėsi Vilniaus gimnazijoje, 1905 m. baigė kunigų seminariją, bet kunigu netapo, vertėsi literatūriniu darbu, dažnai gana sunkiai. 1921 m. rašytoje savo autobiografijoje skundėsi, kad „dirbti dirbau visada daug, o naudos turėjau maža. Per tat veik ligi pat 1917 metų visas mano gyvenimas buvo viena atšiauri kova dėl būvio“.

Dar seminarijoje besimokydamas ėmė rašyti eilėraščius ir jau 1909 m. išleido pirmąjį jų rinkinį „Dul dul dūdelė“, vėliau dar keletą, parašė romantinio patriotinio turinio poemų, dramų. Parengė pirmąsias lietuvių poezijos antologijas, 1913–1914 m. redagavo pirmą lietuvišką literatūros žurnalą „Vaivorykštė“. Dirbo „Lietuvos ūkininko“, Antano Smetonos leidžiamos „Vilties“ redakcijose. Gyvendamas Vilniuje palaikė draugiškus ryšius su vietos rusų, lenkų, baltarusių, žydų, ukrainiečių veikėjais, rašytojais, propagavo jų kūrybą, o ypač Taraso Ševčenkos, kadaise čia taip pat gyvenusio.

Kaip ir dauguma negausių to meto mūsų inteligentų buvo aktyvus visuomenininkas. 1905 m. revoliucijos metu keliavo po kaimus, agituodamas, rinkdamas ginklus. Vykstant Didžiajam Vilniaus Seimui dirbo jo sekretoriumi, buvo artimas ir tautininkams, ir krikščionims demokratams – net jų partijos centro komiteto narys. Mėgo vaidinti, buvo baigęs vaidybos kursus, dalyvavo „Vilniaus kanklių“, „Rūtos“ ir kitose scenos mėgėjų draugijose, pats vaidino ir režisavo, keliavo po Vilnijos kaimus, gaivindamas juose lietuvišką dvasią. Kuriantis mūsų valdžiai kurį laiką dirbo ir Vilniaus miesto komendantu.

L.Giros aktyvumą Vinco Kapsuko bolševikų valdžia įvertino saviškai: 1919 m. vasarį kartu su kitais penkiais žymiais vilniečiais – Felicija Bortkevičiene, Vladu Stašinsku, kunigais Mečislovu Reiniu, Juozu Vailokaičiu, Povilu Dogeliu paėmė įkaitais, laikė Lukiškių kalėjime. O po to besitraukdama iš Vilniaus prie jų prijungė dar dešimt žmonių – inteligentų, ūkininkų – ir varėsi juos kartu, iš pradžių pėsčius, vėliau vežė, kol pasiekė Daugpilį ir Smolensko kalėjimą. Vis dėlto tų pat metų vasarą mūsų valdžiai pavyko įkaitus išlaisvinti, iškeitus į 38 Lietuvoje suimtus komunistus.

Grįžęs į Kauną L.Gira gavo netikėtą pasiūlymą: kadangi vokiečių okupacijos metais ilgą laiką dirbo Vilniaus civilinės milicijos vadovybėje, Valstybės Taryba jam pavedė organizuoti žvalgybos tarnybą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m