Dar viena kita didesnė liūtis – ir valstybės simbolį Gedimino kalną su pilimi gali ištikti liūdnas likimas. Katastrofiškai vandens paplauti kalno šlaitai grasina bet kurią dieną nuslinkti, kartu nusinešdami ir pilies liekanas kartu su valstybės vėliava.

Šalta žiema ir gausios vasaros liūtys grasina Gedimino kalnui: įgriuvo į pilį vedantis kelias, plika akimi matyti besiformuojančios nuošliaužos, atsivėrė sutvirtinimų fragmentai, skyla pilies sienos.

Apie tai, kad Gedimino pilies kalnui gresia pavojus, geologai įspėjo jau prieš dvejus metus. “Kalne vyksta aktyvūs geologiniai procesai. O tai kelia didelį nerimą”, – nuogąstauja Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas dr. Jonas Satkūnas.

Priminsime, kad Gedimino pilies kalno šlaitai buvo nuslinkę jau ne kartą. 1396 m. nugarmėjęs vakarinis šlaitas sugriovė Vilniaus vaivados Montvydo rūmus, nusinešdamas 15 žmonių gyvybes. O istorikas Mykolas Balinskis yra aprašęs, kaip šlaitai griuvo XIX a. Ir netgi mūsų karta yra tokių procesų liudininkė: rytiniame kalno šlaite po didelių liūčių nuošliauža susidarė 2004 m. kovą. Antrąkart šlaitas toje pačioje vietoje nušliaužė lygiai po ketverių metų. Tąkart nuošliauža buvo gerokai didesnė, tačiau, laimei, Aukštutinės pilies liekanoms nepakenkė. Derėtų priminti, kad nors nuošliaužos padariniai buvo likviduoti, esminių priemonių šlaitui sutvirtinti imtasi nebuvo. Todėl ši vieta vis dar išlieka labai pavojinga.

Be to, nuošliaužos formuojasi ir kituose kalno šlaituose. Ypač pavojinga vieta – vakarinis šlaitas, kuris jau keletą kartų yra slinkęs. Archeologas dr. Vytautas Urbanavičius, daugybę metų tyręs pilių teritoriją, sako, kad Gedimino bokštas buvo pastatytas aikštelėje, o dabar jis – kone ant šlaito krašto.

Šiauriniam šlaitui, kurio apačioje stovi Žemutinės pilies pastatai su milžiniškomis muziejų kolekcijomis, pasak J.Satkūno, pavojus kyla dėl geologinės kalno sandaros: jis tarsi susluoksniuotas iš smėlio ir priemolio gyslų. Todėl gruntinis vanduo, ypač po liūčių, kaupiasi ant priemolio ir nuo jo nuteka pro šiaurinį šlaitą. Dėl to šlaitas nuolat plaunamas.

Dar viena bėda – medžiai. Pasirodo, jie šlaitą ne stiprina, o priešingai – pučiant stipriam vėjui išjudina.

Judantis gruntas jau pakenkė pilies liekanoms – sienose atsiveria plyšių, ypač didelių matyti pietinėje buvusių rūmų sienoje. “Liūčių daugėja, todėl galime tikėtis, kad bus stiprių deformacijų”, – prognozuoja J.Satkūnas.

Pasak geologo, šlaito deformacijos – natūralus procesas, vykstantis stačiuose šlaituose, kur viršijamas kritinis šlaito nuolydžio pastovumo kampas. Kokios nuošliaužos gali būti didelės, primena 2000-ųjų pavyzdys, kai nuslinko Dvarčios upelio šlaitas. Nuošliaužos tūris sudarė 24 tūkst. kubinių metrų. Buvo sugriauti “Dvarčionių keramikos” sandėliai, suardyti inžineriniai tinklai, o nuostoliai siekė 5,7 mln. Lt.

Buvo stiprinamas

Anksčiau dėl nestabilaus grunto Gedimino kalnas nuolat būdavo stiprinamas. Pavyzdžiui, XVI a. statant Valdovų rūmus prie kalno buvo sumūryta net triguba specialiomis arkomis sujungta metro storumo atraminių sienų sistema, kuri ir šiandien remia šlaitą.

Praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį buvo sumanyta kalną suveržti betoniniu žiedu. Idėja nebloga, bet sovietmečiu darbininkai kokybišku darbu nepasižymėjo – įgręžė per plonus polius ir per sekliai. Ir viską užpylė prastu betonu.

“Blogiausia, kad kalnas nebuvo apjuostas vientisu žiedu, kaip buvo numatyta projekte – jo kraštai tik priglausti prie išlikusių akmeninių įtvirtinimų. Taigi vienoje pavojingiausių vietų, kur stovi valstybės simbolis Gedimino bokštas, kalnas liko nesutvirtintas”, – pasakoja V.Urbanavičius.

1994 m. sovietmečio broką teko taisyti ir žiedą tvirtinti iš naujo. Tačiau jo kraštai taip ir liko nesujungti. Po praėjusios savaitės liūties paslinkus šlaitui, žiedas atsivėrė ir dabar akivaizdžiai matomas.

1994 m. aplink bokštą buvo padarytos pralaidos vandeniui nutekėti, kad jis sparčiai nesiskverbtų į gruntą ir nejudintų bokšto pamatų. Tačiau gruntą vis tiek veikia įšalas, atodrėkis ir nėra jokių garantijų, kad vieną dieną Gedimino pilies bokštas su visa valstybės vėliava nežnektelės žemyn.
Ir tai dar ne visos Gedimino kalno bėdos.

Karo palikimas

“Mano galva, visų pirma reikėtų likviduoti Antrojo pasaulinio karo inžinerinius įrenginius”, – įsitikinęs V.Urbanavičius. Archeologas pasakoja, kad per karą vokiečiai kalno papėdėje, buvusiame Vilniaus pilininko, arba horodničiaus, namelyje, įrengė komendantūrą. Joje buvo ir nepriklausoma elektros stotis – jeigu miestas būtų subombarduotas ir elektros tiekimas nutrūktų. O kalne kareiviai išrausė zigzago formos tunelį, kurio vienas galas išėjo į dabartinį Sereikiškių parką, o kitas rėmėsi į Šv. Onos ir šv.  Barboros bažnyčią, kurios pamatai tebėra Nacionalinio muziejaus kieme. Tunelyje buvo galima pasislėpti nuo bombardavimų. Esama duomenų, kad tunelyje galėjo būti ir šešios didžiulės patalpos.

Archeologai tik kartą turėjo progos prisiliesti prie šio įrenginio: tunelio prieigas šiaurinėje pusėje 1956 m. tyrė Adolfas Tautavičius. Tik prieigas, nes giliau pasistūmėti archeologams neleido NKVD, mat pietinėje kalno pusėje buvo jų sprogmenų sandėlis. Archeologai tuomet pamatė gana nemalonų vaizdą: įėjimas į tunelį buvo suniokotas bombos. Viduje buvę du vokiečių kareiviai, nebegalėdami išsilaisvinti, mirė.

Netrukus tunelis per ventiliacijos angą buvo užpiltas. Kiek tas užpilas pasklido po tunelį ir patalpas, dabar sunku pasakyti. Tikėtina, kad ten gali būti likę tuščių tarpų. Kadangi sienos buvo sutvirtintos rąstais, gruntiniai vandenys galėjo juos supūdyti ir vieną dieną kalnas gali žnektelėti. Tačiau geologas J.Satkūnas atkreipia dėmesį ir į kitą galimą įvykių scenarijų: būna, kad tokiuose dideliuose kloduose ertmės savaime užsipildo, todėl padarinių paviršiuje galime ir nepastebėti.

Šiaip ar taip, V.Urbanavičiaus pasiūlymas suintriguoja. “Aš atkasčiau tunelį, sutvirtinčiau sienas gelžbetoniu ir pritaikyčiau jį šiuolaikiniams žmonėms. Kartu išgelbėtume ir kalną”, – siūlo archeologas.

Kalnas be šeimininko

Geologijos tarnybos vadovas įsitikinęs: liūčių daugėja, nuošliaužos gali intensyvėti, todėl jau šiandien būtina sukurti šlaitų stebėsenos sistemą ir skubiai rengti kompleksinį kalno tvarkymo projektą. Tai padaryti buvo siūlyta ne kartą. Ir ne tik geologų, bet ir archeologų, muziejininkų, tačiau darbai nejuda. Kodėl?

Pasirodo, nors pilių teritorijoje veikia galybė institucijų – Lietuvos nacionalinis ir Dailės muziejus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas, Pilių tyrimo centras “Lietuvos pilys” – nė vienai jų Gedimino kalnas nepriklauso. Iki liepos jis formaliai buvo Vilniaus apskrities nuosavybė, o dabar – Nacionalinės žemės tarnybos. Beje, derėtų prisiminti ir dar vieną juridinį kazusą: šis kalnas yra piliakalnis, o visi piliakalniai yra valstybės nuosavybė, taigi mūsų visų. Vadinasi, niekieno.

“Ši situacija – devintasis pasaulio stebuklas”, – apibendrina padėtį Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorė Diana Varnaitė.

Tiesa, viena įstaiga su kalnu vis dėlto elgiasi šeimininkiškai. “Kadangi mums priklauso beveik visi pastatai, tvarkome ir aplink juos esančią teritoriją”, – tvirtina Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė. Muziejininkai rengia talkas ir rudenį grėbia lapus, pjaunama žolė, šluojamos šiukšlės, kalnas saugomas nuo vandalų, kurie ropščiasi šlaitais, laužo šviestuvus, daužo butelius, šiukšlina. Jų nesulaiko nei tvoros, nei rakinami vartai. Bet blogiausia, kad vandalai ardo šlaitus.

“Antrus metus rašome raštus Pilių direkcijai ir Kultūros ministerijai, kad skirtų lėšų kalnui tvarkyti. Tačiau niekas mūsų negirdi, – tikina direktorė, dabar skambinanti pavojaus varpais dėl katastrofiškos kalno ir griuvėsių būklės. – Lėšų reikia bent pirminiams darbams. Pirmiausia specialistams suburti – inžinieriams ir geologams, kurie parengtų planą, kaip gelbėti kalną”. B.Kulnytė pasiryžusi prisiimti šį rūpestį: aplink muziejaus pastatus suformavus sklypą, muziejus galėtų tvarkyti teritoriją teisėtai. “Dabar visi rūpestį tik bruka nuo savęs”, – priduria vadovė.

Tuo tarpu Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorė Audronė Kasperavičienė tikisi, kad Nacionalinė žemės tarnyba būtent rezervatui perduos pilių žemę. Anot vadovės, jau baigiama rengti rezervato tvarkymo schema, bet dirbti bus galima pradėti tik tada, kai bus lėšų.

Tačiau abejotina, ar toks sprendimas toliaregiškas, juk, kaip ir anksčiau, žemė bus vieno šeimininko, o pastatai – kito. O kur du šeimininkai – vaikas be galvos.

B.Kulnytė turi kitą pasiūlymą: “Jei turėsime proto, šitą raizgalynę išpainiosime ir vienintelį rezervatą Europoje urbanizuotoje vietovėje pertvarkysime į nacionalinį pilių parką. Tada atsiras ir sklypų, ir kalno šeimininkai”. O Kultūros vertybių apsaugos departamento vadovė neabejoja, kad susiklosčius tokiai situacijai reikės Vyriausybės pagalbos.