REUTERS

“Pirmadienio vakare vadybininkei teko bėgti grandine rakinti baro, kuriame dirbame, vartų, nes pro šalį kaip tik ėjo gauja viską daužyti pasirengusių paauglių. Antradienį, užuot uždarę barą kaip visada apie 22 val., uždarėme perpiet, nes per “Blackberry” susektos žinutės atskleidė, kad plėšikautojai tariasi susitikti vienoje Noting Hilo gatvėje netoli mano darbo ir pradėti savo “žygius”. Aplinkinės parduotuvės ir restoranai užsikalinėjo langus plokštėmis – atrodė kaip scena iš filmo… Tuščios gatvės, žmonės tik pro langus ar duris iškišę galvas žiūri ir laukia kažko blogo atsitinkant”, – apie neįprastą praėjusios savaitės kasdienybę pasakoja Londone gyvenanti Marija Meškovatė.
Prasidėję etniškai mišriame Londono Totenamo rajone, neramumai pasipylė ir kitur – Mančesterio, Birmingamo, Notingamo, Liverpulio, Lesterio, Glosterio rajonuose ir priemiesčiuose.
Šių Didžiojoje Britanijoje nematytų įvykių kibirkštimi tapo esą rasistinė tamsiaodžio Marko Duggano žūtis nuo policininkų kulkų, o šalyje užvirė diskusijos apie priemiesčių, kuriuose daugiausia gyvena imigrantai, problemą.

Socialinės priežastys

Londono priemiesčiai rūpesčių kelia nuolat. Tarkim, tame pačiame Totename vis pasikartoja ginkluotų susirėmimų su policija, nuolat vyksta prekyba narkotikais, dauguma gyventojų bedarbiai, o daugybė jaunų čia gyvenančių žmonių neturi išsilavinimo.
Pavyzdžiui, Nacionalinio statistikos departamento duomenimis, per pirmuosius tris šių metų mėnesius visoje Anglijoje užregistruota 917 tūkst. 16–24 metų amžiaus bedarbių, o bendras nedarbo lygis šioje amžiaus grupėje siekia apie 20 proc. Tuo tarpu Totename ir kituose priemiestiniuose Londono rajonuose nedarbas dažnai viršija 40 proc. Tad vargu ar teisus Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas, įsitikinęs, kad armija policijos tiesiog numalšins riaušes ir problema bus išspręsta.
Viena vertus, šalies vyriausybė neturi jokio aiškaus plano, kaip probleminiuose rajonuose didinti žmonių užimtumą ir kitaip, nei rengiant policijos reidus, mažinti nusikalstamumą.
Be to, pastaraisiais metais vis stiprėja konfrontacija tarp britų ir imigrantų. Tarkim, prieš metus buvo patvirtintas imigracijos mažinimo planas, o D.Cameronas neseniai viešai pritarė Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimui, kad daugiakultūrė visuomenė yra neįmanoma.
Tad, matyt, teisus yra ne vien koks nusiaubtos Londono parduotuvėlės savininkas, neabejojantis, kad vandalai dorai nesupranta, ką darą, ir tik naudojasi proga prisiplėšti kuo daugiau sportbačių ar kompiuterių.

Imigrantų ir vietinių konfrontacija

Kur kas rimtesnes priežastis gana taikliai įvardija Rusijos parlamento aukštųjų rūmų Užsienio reikalų komiteto vadovas Michailas Margelovas. “Svarbiausia įvykių Didžiosios Britanijos miestuose priežastis – Vokietijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vadovų paskelbtas nuosprendis daugiakultūrei Europai. Tolerancijos vertės ar, kitais žodžiais, skirtumų vertės nepripažino nei vietiniai europiečiai, nei imigrantai. Šios dvi pusės tik toleruoja viena kitą. O kantrybė yra toks dalykas, kuris laikui bėgant išsenka”, – svarsto M.Margelovas.
Štai 50 metų Didžiojoje Britanijoje gyvenantis juodaodis rašytojas Darcusas Howe’as tikina, kad ši kantrybės taurė jau seniai perpildyta ir kad bręstantį konfliktą buvo galima numatyti iš anksto.
“Pasiklausęs savo anūko ir jo draugų aš žinojau, kad šalies laukia kažkas rimta. Mūsų politikos lyderiai apie tai neturėjo jokio supratimo. Policija irgi nieko nesitikėjo. Tačiau jei pasižiūrėtumėte į juodaodžius ir baltaodžius jaunuolius ir įsiklausytumėte, jie pasakytų, kas šalyje jiems blogai”, – sako rašytojas.
Konfrontacija tarp imigrantų ir vietinių ryški ir kitose Europos šalyse. Prisiminkime kad ir nuolat riaušėmis liepsnojančius Paryžiaus priemiesčius, kuriuose bemaž kasmet vėl deginami automobiliai ir nesiliauja susišaudymai su policija.
O štai praėjusią savaitę, galbūt įkvėpti įvykių Londone, su policija susirėmė ir Stokholmo priemiesčių gyventojai. Kaip ir D.Cameronas, Švedijos valdžios atstovai šiuos įvykius pavadino “elgesiu iš neturėjimo ką veikti” – kitaip sakant, prisidėjo prie plataus būrio politikų, nežinančių, kaip spręsti Europos imigrantų problemą.