Daugiau kaip dešimtmetį Finansų ministerija atsako už azartinių lošimų reguliavimą, deja, toks reguliavimas gerokai skiriasi nuo Vakarų valstybėse subrandintos gerojo valdymo doktrinos. Veikiau tai primena sarkastišką socializmo krikštatėvio Lenino posakį – „valstybę gali valdyti ir virėja“.

Galima sakyti, kad šiuo požiūriu remiasi ir Finansų ministerijos valdininkai, manydami, kad lošimų sektorių gali valdyti bet kas, rinką reguliuoti bet kaip, o demonizuoti lošimus gali visi, kas tik užsimano.
Faktai. Finansų ministerija per ilgą savo „sėkmingo“ lošimų sektoriaus reguliavimo laikotarpį taip ir nesugebėjo parengti naujojo Azartinių lošimų įstatymo. Ministerijos 2008m. neatsakingai parengta ir inicijuota mokestinė reforma sugriovė vos ne pusę lošimų rinkos, o žadėtas biudžeto prieauglis po 18 mln. litų kasmet nepasiektas. Skambiai prisidengus „Saulėlydžio“ reforma, sudarkyta nepriklausoma lošimų rinką prižiūrinti, kolegiali sprendimų priėmimo institucija – Valstybinė lošimų priežiūros komisija. O dabar, praėjus daugiau kaip pusmečiui mįslingo tylėjimo, besibaigiant ministrės kadencijai, atnaujintas Lošimų priežiūros tarnybos vadovo konkursas, pagal kurio nuostatus į šias pareigas galima priimti bet ką. Arba tą, ką reikia.
Rinkos dalyviai  su skausmu prisimena Finansų ministerijos valdininkų rengiamas ir laiminamas lošimų įstatymo pataisas. Akivaizdu, kad pagrindine lošimų reguliavimo priemone jie pripažįsta tik mokesčių didinimą. Kaskart, kai svarstoma lošimų rinkos ateitis, Finansų ministerijos sprendimas būna vienas: drausti ir žlugdyti. Įdomu, kodėl? Juk tokie žingsniai 2009 metais įvykdžius Finansų ministerijos suplanuotą lošimų mokesčio padidinimą jau pražudė kone pusę visų lošimų verslo įmonių, o į gatvę paleido daugiau nei trečdalį – apie tūkstantį tuo metu rinkoje dirbusių darbuotojų. Tiems, kurie liko dirbti, darbdaviai buvo priversti mažinti atlyginimus ir laužyti galvą, kaip išlaikyti privalomą savo teikiamos paslaugos kokybę.
„Azartinių lošimų sritis visame pasaulyje yra laikoma politiškai jautria veikla. Čia susiduria itin daug suinteresuotų pusių: lošėjų ir lošimų organizatorių, priežiūros ir vietos bendruomenių, vietinių ir tarptautinių teisėsaugos institucijų, turizmo, pramonės vystymo“, – tai esu girdėjęs ir užsienyje iš žinomų ekonomikos ir lošimų reguliavimo specialistų. Anot jų, seniau lošiančios Europos bendruomenės turi karčios patirties, todėl lošimų reguliavimo institucijoms ir jų vadovams yra keliami ypatingi kvalifikacijos, patirties, aukštos profesinės reputacijos reikalavimai.
Tuo tarpu Finansų ministerijos pareigūnai, paskelbę apie Lošimų priežiūros tarnybos (LPT) vadovo konkursą dar šį pavasarį, netrukus jį dėl nežinomų priežasčių nutraukė ir daugiau nei puse metų nesiėmė jokių veiksmų. Net ir atnaujinus konkursą šių metų rugsėjį, matyti, kad ši LPT vadovo pareigybė laukia „rimtų“ kandidatų. Iš reikalavimų svarbiausi du: turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir ne mažesnę kaip 5 metų vadovaujamo darbo patirtį.
Tereikia tik įsivaizduoti, kaip žemės ūkio agronomo arba kūno kultūros specialisto diplomą, o gal inžinieriaus kvalifikaciją turintis žmogus ima vadovauti lošimų ir loterijų priežiūros veiklai! O jeigu „specialistas“ yra dirbęs individualioje įmonėje, turinčioje du darbuotojus – žmoną ir pusbrolį, ar vadovavęs medžiotojų būreliui, tokiu atveju kompetencijos – nors vežimu vežk. Gal dėl to visoje mūsų valstybėje ir vyrauja chaosas bei šešėlinis verslas, kad atsakingi pareigūnai nesugeba ar tiesiog neturi kompetencijos vykdyti jiems patikėtų užduočių?
Tiesa, dar yra ir vienas svarbus reikalavimas: Finansų ministerijos nuomone, LPT vadovas privalo turėti liudijimą, kad išmano anglų kalbą C2 lygiu (įgudusio vartotojo). Atkreipkime dėmesį – reikalaujama ne bazinių ekonomikos žinių, investicinės ar lošimų verslo aplinkos išmanymo. Ir netgi tuo atveju, jei Lietuva aktyviai ruošiasi pirmininkauti Europos Komisijoje, šis reikalavimas iškrenta iš konteksto. Juk iš mūsų valstybės tarnautojų ir pareigūnų daugiausia reikalaujama mokėti anglų kalbą C1 lygiu (pažengusio vartotojo).
Garsusis sovietmečio ideologinę doktriną ir tuometinį valstybės valdymą grindęs principas, kad „valstybę gali valdyti kiekviena virėja“, panašu, yra gyvas nepriklausomos Lietuvos laikais. Lošimų priežiūros tarnybos vadovu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus kvalifikacijos reikalavimus, regis, taip pat gali būti bet kas. Finansų ministerijos, institucijos, kuri yra atsakinga už priežiūrą, viešosios politikos formavimą bei teisinį reguliavimą azartinių lošimų srityje, vadovui pakanka tik aukštojo mokslo diplomo bei vadovaujamo darbo patirties!
Sunku ginčytis su tais, kurie turi tokį požiūrį. Dėl to apgailėtinai atrodo Finansų ministerijos pastangos reguliuoti azartinius lošimus. Žinant, kad Finansų ministerija jau eilę metų klaidina visuomenę, melagingai įrodinėdama, kad visos azartinių lošimo rūšys, nepaisant jų techninių parametrų ir skirtingų socialinių rizikų, yra vienodos. Pakako Seimo valdybos darbo grupei, rengusiai naują Azartinių lošimų įstatymo projektą, pradėti padėties analizę ir išvykti konsultacinio vizito į Didžiąją Britaniją, ir paaiškėjo keistų dalykų. Pasirodo, kontrolę ne tik suprasti bet ir vykdyti privaloma kitaip.
Civilizuotame pasaulyje lošimai ir loterijos pripažįstami kaip valstybės reguliuojama sritis, kuri neša naudą ekonomikai, moka mokesčius ir kurianti darbo vietas. Tuo tarpu Lietuvoje tai yra verslas su kuriuo reikia kovoti pačiomis griežčiausiomis priemonėmis. Pagalvokime patys – lošimus demonizuoti labai paprasta: tereikia nuolat kalbėti apie tai, kad prasilošusiųjų skaičius vis auga, nors realių duomenų Lietuvoje niekas nėra suskaičiavęs.
Dėl šios priežasties bet kokie gąsdinimai apie nekontroliuojamą padėtį lošimų rinkoje ir nuolat didėjančias prasilošimo grėsmes yra iš piršto laužti, juo labiau, kad jokių ženklesnių pažeidimų  organizuojant verslą taip pat nenustatyta. Europos Sąjungos valstybių statistika rodo, kad Lietuvos lošimų ir loterijų rinka neišvystyta, o sumos, išleidžiamos šioms pramogoms Lietuvoje, yra kelis kartus mažesnės nei Europoje.  Taigi įstatymų projektai, kuriais siūloma griežtinti dabartinį lošimų reguliavimą, yra ne kas kitas kaip būrimas iš kavos tirščių. Nepaisant to, Finansų ministerija, piktybiškai ignoravo ir tebeignoruoja bet kokius siūlymus išskaidrinti situaciją ir pagaliau organizuoti  reprezentacinius mokslinius lošimų ir loterijų tyrimus, kurių duomenys leistų kurti Azartinių lošimų reguliavimo koncepciją.
O gal tai sąmoningas visuomenės klaidinimas? Finansų ministerijos atsakingi valdininkai per pastaruosius dešimt metų taip ir nesugebėjo parengti ir pateikti Seimui Azartinių lošimų įstatymo projekto naujos redakcijos. Jų prieš keletą metų parengtas Loterijų įstatymo projektas jau daugiau kaip metus gulintis Seimo narių stalčiuose ir, ekspertų nuomone, neatlaiko kritikos. Kaip suprasti tokį elgesį?
Nenuostabu: kokia ministerija, toks ir reguliavimas. Akį rėžia Finansų ministerijos valdininkų užsispyrimas ir nenoras priimti naujų  valstybei naudingų šios srities teisėkūros iniciatyvų. O tada, kai Seimo valdybos darbo grupė, matydama šios institucijos neįgalumą, pasiūlė Azartinių lošimų įstatymo projekto naujoje redakcijoje pakeisti Lošimų priežiūros tarnybos pavaldumą, priskiriant šią įstaigą Ūkio ministerijai, Finansų ministerijos valdininkai karštai pasipriešino: „Nieko keisti nereikia“. Lygiai taip pat jie baidėsi ir pasiūlymo išskaidrinti bei paviešinti azartinių lošimų reguliavimo viešosios politikos formavimą, įsteigiant patariamąją kolegialią instituciją Lošimų rinkos koordinavimo tarybą.
Finansų ministerijos  valdininkų noras (o gal ir interesas) valdyti „po senovei“ nebestebina. Stebina tik lošimų rinkos dalyvių kantrybė. Anot statistikos, Lietuvoje lošimų bendrovės į savo verslą per pastaruosius 10 metų investavo daugiau kaip 230 mln. litų, per šį laikotarpį valstybės biudžetas vien loterijų ir azartinių lošimų mokesčių surinko daugiau kaip už 212 mln. litų. Užuot pagyrus verslą už socialiai atsakingą požiūrį, skaidriai vykdomą veiklą, verslininkai yra apkraunami pertekliniais  reikalavimais, kurie dėl savo apimties ir neigiamo poveikio  tampa  nebeįgyvendinami.
Situaciją, kurioje viršūnės nebegali valdyti „po senovei“, o apačios nebenori gyventi „po senovei“, leninizmo apologetai vadino revoliucine. Todėl ir kyla klausimas, kiek dar turėtų praeiti laiko, kad už šios valstybės valdymą atsakingi asmenys kritiškai pripažintų, kad tokia padėtis yra netoleruotina, o Finansų ministerijos propaguojamas neatsakingas požiūris yra nusikalstamas?
Nepaisant revoliucinės situacijos, Finansų ministerija ir toliau eina tuo pačiu keliu. Štai  Seime šiuo metu klaidžioja ministerijos valdininkų atvirai palaikomos parlamentaro Ž. Šilgalio darbo grupės siūlomos Azartinių lošimų įstatymo pataisos, nutylint, kad šis projektas yra rengtas tų pačių, jau seniai atsakomybės laukiančių ir nesulaukiančių Finansų ministerijos valdininkų. Beje, pats Seimo narys Ž.Šilgalis vos prieš kelias savaites elektroniniu laišku kolegas informavo, kad išsižada šio projekto autorystės. O įdomiausia tai, kad valdininkai tapo  atsargesni ir gudresni – juk negalima ir vėl lošti iš tos pačios mokesčių didinimo kortos, kuri anąkart pražudė vos ne pusę rinkos. Taip gali būti įtartas ir apkaltintas valstybės ekonominiu žlugdymu. Todėl šiame projekte pasičiumpama kita korta – įvairūs nauji reikalavimai ir draudimai fiziškai veikiančioms lošimų vietoms. Kai tuo tarpu išviešėjusių nuotoliniu būdu teikiamų tų pačių lošimo paslaugų kontrolė yra tarytum užmirštama.
Ekspertai skaičiuoja, kad priėmus tokias jų parengtas pataisas,  butu prarasta apie 90 mln. litų investicijų, mažiausiai 4 bendrovės turėtų nutraukti savo veiklą, o darbo netektu apie 600 darbuotojų. Deja, virėjos mentalitetu persmelkti Finansų ministerijos valdininkai ir toliau žaidžia su verslininkais kaip su „lego“ figūrėlėmis, užmiršdami, kad po tomis figūrėlėmis yra  tūkstančiai gyvų, dirbančių ir mokesčius mokančių žmonių. Savo ruožtu nuotolinių interneto lošimų bendrovės galės saugiai gyventi, pumpuodamos Lietuvos žmonių pinigus į ofšorines zonas.
Pabaigai ‒ viešas klausimas: „Kas turi atsakyti už nuostolius, kuriuos dėl valdininkų kaltės patiria Lietuvos valstybė ir skaidriai bei atsakingai dirbantis verslas?“ Lošimų rinkos dalyviai nebenori būti valdomi „virėjų“! Todėl viešai reikalaujame, kad lošimų ir loterijų verslą prižiūrėtų ir reguliuotų reikalingą kompetenciją  ir kvalifikaciją turintys asmenys. Pats metas, kad lošimų rinkos reguliavimo institucijai pradėtų vadovauti ir joje dirbti su politinėmis partijomis nesusiję, ekonomikos, teises, specialių rinkų reguliavimo, investicijų ir darbo vietų kūrimo patirties turintys ekspertai.
Tikiu, kad anksčiau ar vėliau Finansų ministerijos valdininkams pavyks savo mąstymą išvaduoti iš sovietiniams biurokratams būdingo marksistinio lenininio mentaliteto žabangų. Tikiu, kad jį dar įmanoma perjungti į vakarietiško mąstymo paradigmą, kurioje seniai nebediskutuojama apie tokį dalyką kaip pagarba ir tolerancija skaidriai, sąžiningai ir atsakingai dirbančiam verslui. Tik kada to gali tikėtis šiandien Lietuvoje dirbantys verslininkai?
Samoilas Kacas