Ji tyli plenariniuose Seimo posėdžiuose, jos nėra spaudos puslapiuose, ji nešmėžuoja TV ekranuose, bet ji yra daug svarbesnis asmuo partijoje nei dedasi. Kas ji elitinė socialdemokratų moteris?

Absoliuti dauguma Lietuvos žmonių net nėra girdėję Mildos Petrauskienės pavardės. Tačiau jos įtaką seniausioje ir didžiausioje šalyje Socialdemokratų partijoje nusako vienintelė frazė: ji, po partijos narių vidinio reitingavimo (iš 20-osios vietos preliminariame rinkimų į Seimą sąraše) pakilo į ketvirtąją. Už ją aukščiau tik pats dabartinis šios partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, jo pavaduotojas Juozas Olekas bei “pensininkų balsų masalas” europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė.
M.Petrauskienė aplenkė tokius socialdemokratų “grandus” kaip Vytenis Andriukaitis, Birutė Vėsaitė, Algirdas Sysas, Rimantas Vaitkus, jau nekalbant apie aukštus senojo nomenklatūrinio LDDP flango veikėjus Ireną Šiaulienę, Gediminą Kirkilą, Sigitą Burbienę, Juozą Bernatonį ar Bronių Bradauską.
“Jei jūs žinotumėte tiek partijos užkulisinių reikalų, kiek žino draugė Milda, ir jūs būtumėte partinio sąrašo viršuje. Ji, LKP atsiskiriant nuo TSKP, puikiai tvarkė partijos turto reikalus, užtai pelnė paties LKP CK pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko malonę; o pastaraisiais metais “per ją ėjo” visi partijos vadovų susitikimai su finansiniais rėmėjais”, – mįslingai prabyla senas LKP veikėjas, nūnai socialdemokratas.
Taigi, žvilgterkime, kas kuklią provincijos mokytoją padarė tokia “lemtinga moterimi”.

Mokėjo naudotis grožiu
Viešumoje santūri, mandagi, taktiška ir tyli – tokią daugelis pažįstame M.Petrauskienę. Bet pilka jos niekada negalėjai pavadinti: nei jaunystėje, kai ji, jaunutė Užpalių miestelio (Utenos raj.) mokyklos abiturientė, 1967 m. pradėjo dirbti Saldutiškio miestelio mokytoja; nei, kai po penketo metų, ankstyvą 1972 m. pavasarį, atvažiavo dirbti į Pakruojį.
Iš ano meto nuotraukų žvelgia tikra gražuolė: aistringos akys, liaunas liemuo, juosmenį siekiantys šviesus plaukai. Tokios moters neįmanoma nepastebėti. “Grožis, iš tiesų, jai padėjo atrakinti daugelį durų. Darydama politinę karjerą, ji šiuo ginklu lnaudojosi abai sumaniai”, – rinkdamas žodžius kalbėjo buvęs vieno rajono LKP instruktorius, nūnai nutolęs nuo politikos.
“Be to, ji buvo dar ir labai linksma moteris, mėgdavo partinius vakarėlius, – prisimena buvęs partijos kolega. – Tokios pat smagios buvo ir jos draugės Irena bei Zinaida, kurias ji atsivedė į partiją ir, kurios iki šiol yra jos palaikymo komanda Utenoje”. (…)

Partija aukščiau tėvų ir šeimos židinio
Tačiau apie tai, kad įstojo į Kompartiją, jauna moteris ilgai nedrįso pasisakyti savo tėvams, ypač mamai. Mat jos mama buvo kilusi iš garbingos ir turtingos užpalėnų giminės. M.Petrauskienės (Keraminaitės) dėdė buvo smetoninis karininkas. “Mama negalėjo susitaikyti su mano įstojimu į LKP iki pat gyvenimo pabaigos”, – prieš keletą metų prisipažino įtakingoji socialdemokratė.
Bet, nepaisant tėvų neigiamos nuomonės, ji uoliai dirbo LKP ideologinį darbą. Partijos pasiųsta studijuoti į Aukštąją partinę mokyklą, ji, buities rūpesčius tempiantį kantrųjį vyrą Antaną palikusi su dviem mažamečiais vaikais Pakruojyje, išvyko į Vilnių.
Tačiau apie Vilniuje patirtas partines paslaptis moteris su vyru, kaip ir su tėvais, irgi nebuvo linkusi dalintis.
“Po aukštosios partinės mokyklos mane iškvietė į partijos Centro komitetą. Dar teko laimė susitikti su Petru Griškevičiumi – kitą rudenį jis mirė. “Turėsite palikti Pakruojį, jums reikia važiuoti namo, kur tėvai, kur šaknys. Ir žmonės ten geresni”, – sakė P.Griškevičius.
Kiek vėliau tuometinis antrasis sekretorius Nikolajus Dybenka rusiškai paklausė: “Kaip jūsų vyras į tai reaguos?” O aš: “Jis dar nieko nežino!” Juk man buvo liepę niekam nieko nesakyti. Labai jį prajuokinau. N.Dybenka pasakė, kad kartais šeimoje vienam reikia būti adata, kitam – siūlu, kuris seka iš paskos. Taip atsidūriau Utenoje”, – prieš keletą metų žurnalistams yra prisipažinusi M.Petrauskienė. (…)

Vienintelė “šleževičininkė”, padariusi karjerą
Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, M.Petrauskienė skubėjo išvažiuoti iš Utenos į Vilnių: Riešėje sparčiai augo naujas didžiulis Petrauskų šeimos namas.
Iki šiol tebekalbama esą didžiausios įtakos moters partinei karjerai Vilniuje turėjęs A.Brazauskas, aukštai vertinęs uteniškės gebėjimus nuo TSKP slepiant LKP turtą. Be to, kaip pridūrė B.Genzelis, jai, 1992 m. įsidarbinant Vilniuje, centrinėje partijos būstinėje Barboros Radvilaitės gatvėje, daug talkinęs ir kitas senas pažįstamas iš LKP laikų, o tuo metu jau Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras, Česlovas Juršėnas. Bet pati moteris irgi nesėdėjo Vilniuje sudėjusi rankų – paskelbus pirmalaikius parlamento rinkimus ji ėmėsi ieškoti, kas nuo kairiųjų galėtų kandidatuoti Utenos vienmandatėje rinkimų apygardoje. Tuometis LDDP narys prof. Povilas Gylys kaip tik neturėjo rinkimų apygardos. Ponia Milda jam pasiūlė kandidatuoti Utenoje. “Ir jis čia laimėjo, – prisiminė tuomet LDDP priklausęs politologas Algirdas Gricius. – Po rinkimų M.Petrauskienė tapo Seimo nario P.Gylio sekretore – padėjėja”.
Bet šiandien į politiką vėl grįžtantis prof. P.Gylys nenori net prisiminti buvusios savo sekretorės. “Apie šitą žmogų nenorėčiau kalbėti nieko”, – vienareikšmiai nukirto pašnekovas. (…)

Sukasi apie tuos, kurių rankose valdžia
Atkuto M.Petrauskienė tik į aktyvią politiką (po LDDP ir LSDP susijungimo 2001-aisiais) sugrįžus pensininkui A.Brazauskui. Ji tapo dešiniąja jungtinės partijos pirmininko ranka: A.Brazauskas ją ne tik paskyrė savo pavaduotoja, bet ir patikėjo tvarkyti LSDP “kasą”. Tiesa, pati politikė kratosi bet kokių sąsajų su partijos finansais. Vis dėlto, visi verslininkai rėmę socdemus, pirmiausia, ieškodavo M.Petrauskienės.
Jos pavardė buvo minima ir Valstybės saugumo departamento išklotinėse, kuriose buvo užfiksuoti politikų pokalbiai su verslininkais.
A.Brazauskui ėmus galvoti apie savo pamainą partijoje ir vis garsiau tariant “Zigmučio” vardą, akylieji parlamento kolegos vis dažniau ėmė matyti M.Petrauskienę besišnekučiuojančią su Zigmu Balčyčiu.
Bet, kai kitas partijos “lapinas” – Gediminas Kirkilas – su “valstybininkais bei darbiečiais apšovė” patį A.Brazauską, M.Petrauskienė staiga atsidūrė naujojo premjero ir partijos pirmininko dešinėje. G.Kirkilas paskyrė ją savo pavaduotoja partijoje ir suteikė dar daugiau įgaliojimų nei A.Brazauskas. “Tuo metu partija de facto buvo M.Petrauskienės rankose, G.Kirkilas buvo LSDP pirmininkas tik de jure”, – pasakojo pavardės nenorėjęs skelbti socdemas.
Dėl tokios įtakos vadams tiek patys socdemai, tiek ir konservatoriai pavadino M.Petrauskienę “pilkąja partijos” kardinole. Pats G.Kirkilas irgi neslėpė suteikęs šiai moteriai partijoje itin plačius įgaliojimus. “Didžiausią karjerą partijoje ji buvo padariusi prie manęs, šiandien jos pozicijos kitokios – prie naujojo pirmininko ji nebe pavaduotoja, nors ir tebėra prezidiumo nare”, – sakė G.Kirkilas.
Tiesa, per partijos patriarcho A.Brazauso laidotuves, ši politikė nuolat sukiojosi šalia naujojo partijos lyderio A.Butkevičiaus. Beje, pati M.Petrauskienė yra teigusi, kad ji buvo lojali visiems buvusiems partijos lyderiams.
“Atkreipkite dėmesį, kai tik partijai ateina “juodas periodas” ir “berniukai” pradeda aiškintis, katras bus naujasis “genties vadas”, Mildutė tyliai ramiai stebi, bet vos tik “vaikinai” išsidaužo, ji tuoj pat atsiranda šalia lyderio ir sakosi “visada buvusi šio draugė”, – kometuoja kitas partinių užkulisių žinovas.

Žino, kokios moterys patinka vyrams
Vis dėlto, nors M.Petrauskienė ir nebėra dabartinio LSDP pirmininko pavaduotoja, ji, anot A.Griciaus, itin įtakinga ir dabar. “Aš turiu ne vieną bičiulį Susisiekimo ministerijoje ir jie pasakojo, kad A.Butkevičiui esant susisiekimo ministru, M.Petrauskienė tvarkėsi šioje ministerijoje kone kaip faktinė vadovė – ji nurodinėjo ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų darbuotojams, kur kokį socialdemokratą įdarbinti”, – dėstė A.Gricius.
Uteniškiai konservatoriai prasitarė, neva, jei nesi Socialdemokratų partijos narys, karjeros nebepadarysi ir Utenoje. Esą Seimo narė M.Petrauskienė ir rajono meras socdemas Alvydas Katinas rūpinasi tik saviškiais. Štai, neseniai Užpalių seniūnu tapęs pačios M.Petrauskienės (Keraminaitės) giminaitis Eugenijus Keraminas, o Kultūros centre buvusi įdarbinta su kultūra mažai bendro turinti socdemė.

Į “Veido” klausimus atsako Seimo narė socialdemokratė Milda Petrauskienė

VEIDAS: Jūs esate beveik nematoma parlamente, negirdėti ir jūsų pasisakymų viešojoje erdvėje, bet partijos kolegos jus iškėlė net į ketvirtą vietą rinkimų į Seimą sąraše. Iš kur tokia jūsų įtaka?
M.P.: Čia man komplimentas, kad esu įtakinga. Nesu aš tokia. O ir nesu iš tų žmonių, kurie lipa “ant bačkos” ir šaukia, ką padarė. Mano auklėjimas kitoks, tėvelis man vis sakydavo: “Nesigirk, nepliurpk, ką padarei”. Bet partija mato mano darbą: aš dirbu kantriai, nesiblaškau, nieko nenuvyliau.
Aš suprantu darbą partijoje kaip komandinį žaidimą – čia, kaip krepšinyje, vieni yra vidurio puolėjai, kiti pasėdi ant atsarginio suolelio ir yra išleidžiami tik tada, kai reikia. Taigi, jei mane įrašė aukštai sąraše, vadinasi, esu reikalinga komandai, nes darau svarbų darbą.
VEIDAS: Jūsų partijos lyderiai keitėsi, o jūs visą laiką buvote kiekvieno naujo vado dešinėje. Kaip Jums pavyksta įtikti aukštiesiems partijos vyrams?
M.P.: Aš niekad nesistengiu įtikti vadams, bet visada stengiuosi jiems padėti, nes esu komandos žmogus ir su visais dirbau nuoširdžiai. Bet aš ir pasiginčiju su jais. Tiesa, tai niekada neišeina į viešumą.
VEIDAS: Jūs kėlėte G.Kirkilo kandidatūrą į partijos vadovus ir atvirai teigėte nepalaikanti Juozo Olekos. Dabar šis užėmė jūsų vietą naujojo partijos pirmininko dešinėje. Kaip sekasi bendrauti su naująja partijos vadovybe?
M.P.: Dar niekada aš nebuvau taip aukštai rinkimų į Seimą sąraše, kaip prie A.Butkevičiaus (juokiasi – J.K. past.). A.Butkevičius kitoks nei ankstesni pirmininkai: veržlesnis, jaunatviškesnis, aš jį labai gerbiu už jo kompetenciją, padorumą.
Labai gerbiu ir G.Kirkilą, jis – puikus politikas ir labai tiko vadovauti partijai, nors, vadovauti Vyriausybei jam gal ir nebuvo lengva. Bet, jei tektų vėl rinktis tarp G.Kirkilo ir J.Oleko, aš ir vėl daryčiau tą patį.
VEIDAS: Katras iš pirmininkų pirmasis patikėjo jums partijos finansus?
M.P.: Man niekada nebuvo pavesta rūpintis finansiniais reikalais, čia kažkokios antys. Aš buvau atsakinga tik už organizacinį darbą. O finansais nei tada, nei dabar nesirūpina nei partijos pirmininkas, nei jo pavaduotojas. Čia partijos iždininko ir buhalterių rūpestis.
VEIDAS: Bet jūsų pavardė buvo minima ir VSD išklotinėse, kuriose buvo užfiksuoti partijų veikėjų ir verslininkų, finansinių rėmėjų, pokalbiai.
M.P.: Taip, tokių pokalbių būta tūkstančiai, nes aš buvau pirmininko pavaduotoja, esanti partijos širdyje – “Barboroje”. Juk, tarkime, reikia žmogui partijos vado – kam jis, pirmiausia, skambina, kur eina? Į “Barborą”. Juk nepaskambinsi pačiam A.Brazauskui ir nenueisi pas jį tiesiai. Tad visi eidavo pas mane, kur buvo centrinis partijos nervas. Tad aš skambindavau pirmininkui ir klausdavau: “Premjere, prezidente, štai, skambina žmogus, norėtų su jumis susitikti, kada jūs būsite būstinėje?”
VEIDAS: Jūsų pavardė buvo minima ir dienraščio “Respublika” straipsnių cikle “Klanas” publikacijose, kuriose aprašomos LKP – LDDP turto dalybos. Kaip jums, jaunai moteriai, tai pavyko?
M.P.: Aš nedalyvavau LKP turto dalybose, tada, kai buvo dalijamas partijos turtas, aš buvau mažas žmogelis Utenoje. O partijos turto dalybos vyko centre, Vilniuje.
VEIDAS: Kiek kartų esate skambinusi į Susisiekimo ministeriją bei jai pavaldžias bendroves, su prašymu įdarbinti reikalingą socialdemokratą?
M.P.: Oi. Įdarbinti? Taip, esu skambinusi. Ir ne kartą. Pas mane ateina daug įvairių žmonių, patekusių į beviltišką situaciją, neturinčių iš ko net pavalgyti, tad skambinu į įvairias organizacijas, ieškau galimybių, kad jie bent jau užsikabintų ir gautų nors minimalią algą. Štai, šiemet Utenos kolegiją baigė net 700 jaunuolių, daugelis jų ateina su ašaromis akyse ir sako, kad neranda darbo. Taigi, skambinu, teiraujuosi. Ir patariu žmonėms, ką daryti. Bet jie dalyvauja konkursuose.
VEIDAS: Jūsų sutuoktinio praktiškai nematyti šalia jūsų. Sakykite, ar jis nepriekaištauja dėl tokio jūsų atsidavimo partijai?
M.P.: Vyras manęs paprastai laukia grįžtančios iš vėlyvų partinių susitikimų. Ir dėl to jam jaučiu ilgametę skolą. Bet dėl to jis man nėra niekad priekaištavęs, tik tarp eilučių yra užsiminęs.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.