Audrius Bačiulis
LSSR liaudies poetų vizitas Lietuvos Respublikos ambasadoje
Prieš trejetą savaičių įvyko, galima sakyti, epochinis kultūros įvykis: lietuvių bendruomenės kvietimu Airijoje apsilankę keturi poetai taip pasipiktino Lietuvos ambasadoriaus Dubline veikla, kad surašė netgi du skundus: vieną, viešą, paskelbė per spaudą, kitą nusiuntė tiesiai į Užsienio reikalų ministeriją.
Kas gi papiktino mūsų kultūros pažibas? Ėgi ambasadorius Mindaugas Purlys juos nepakankamai pagarbiai sutiko! “Eiliniai emigrantai iš savo kišenės mokėjo už mūsų keliones viešuoju transportu, vežiojo menininkus savo mašinomis, siekė, kad šie apie Dubliną ir jame gyvenančius lietuvius susidarytų kuo geresnį įspūdį, o V.Purlys tepasirūpino keliais gabalėliais sūrio ir pora butelių lietuviško alaus”, – skundėsi žurnalistams Domantas Razauskas.
Be abejonės, tai absoliuti nepagarba lietuviškam poezijos žodžiui! Ambasadorius, poetų supratimu, privalėjo sutikti juos (pabrėšime, bendruomenės, ne ambasados kviestus) oro uoste, ambasados transportu nugabenti į penkių žvaigždučių viešbutį, maitinti ir girdyti geriausiuose restoranuose, o ryte tikriausiai dar ir alaus butelį pagirioms palengvinti tiesiai į lovą paduot? Paskui, metęs visus darbus, vežioti ambasados sąskaita po miestą ir šalį, pakeliui dar visas aludes aprodyti ir ekskursiją į kokio “Bushmills” viskio gamyklą surengti. Ot, tada tai būtų lygis!
O dabar ką? Nacionalinės premijos laureatui Aidui Marčėnui bei jį lydinčiai kolegų poetų delegacijai – tik alus ir sūris?
Siaubas. Sovietmečiu už tokią nepagarbą “žmogaus sielų inžinieriams” (taip tuomet visai oficialiai tituluoti rašytojai bei poetai) ne tik ambasadorius, bet ir visas ambasados personalas būtų lėkę iš tarnybos kaip kamščiai iš “Sovetskoe šampanskoe” butelio. Mat jeigu sovietmečiu kokį kultūros veikėją ir išleisdavo į užsienį, tai jis būdavo mažų mažiausiai “nusipelnęs” ar netgi “liaudies”. O tai jau reiškė pakilimą į CK nomenklatūros lygmenį, kas savame tokį rašytoją ar poetą darė neatsiejama aukščiausios valdžios dalimi, prieš kurią bet kurios ambasados personalas šokinėdavo ne mažiau nei prieš patį CK sekretorių. Vienas tokio rango svečio nepasitenkinimo priėmimu žodis, ištartas grįžus namolio kokio neformalaus pasisėdėjimo medžioklėje ar pirtelėje metu, ir diplomato karjera nutraukta amžiams.
Sprendžiant iš nuoširdaus ir didelio keturių poetų pasipiktinimo “nederamu” priėmimu ambasadoje Dubline, LSSR rašytojų sąjungos veteranai gausiai dalijosi prisiminimais apie tuos auksinius sovietinius laikus su naujosios rašytojų kartos atstovais. Nes iš kur dar žmonės, užaugę (o kai kurie į pirmą mokyklos klasę nuėję) jau laisvoje Lietuvos Respublikoje, galėjo perimti tokį sovietmečio “nomenklatūrščikų” išponėjimą, susireikšminimą ir nepagarbą “žemesnės kastos” atstovams? Tą patį A.Marčėną labiausiai papiktino, kad aukštųjų ponų iš Vilniaus vizitą Airijoje organizavo, kaip jis teikėsi apibūdinti, “ambasados valytoja”. Kad po 2008–2009 m. URM biudžeto karpymo ir atstovybių personalo mažinimo jokių valytojų ambasadose nebeliko, o visus techninius darbus atlieka diplomatų sutuoktiniai ir patys diplomatai, A.Marčėnas išsiaiškinti nesiteikė.
Kita vertus, šis jo prakilnybės Nacionalinės premijos laureato leptelėjimas apie “valytoją”, lygiai taip pat, kaip D.Razausko pasipiktinimas menkomis vaišėmis, rodo, kad šie naująja karta įvardijami poetai iš tikrųjų tėra gryniausio sovietinio raugo menkystos ir pižonai. Nes tik sovietmečiu darbai buvo dalijami į “švarius” ir “nešvarius”, “garbingus” ir “gėdingus”. Tik sovietinės mąstysenos atstovas gali manyti, kad sąžiningai triūsiančios valytojos darbas yra menkesnis ir gėdingesnis, nei poeto, sėdinčio prie “padsoso” įvairiuose mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomuose fonduose, nes jo kūrybos niekas neperka.
Mat patį didžiausią visų keturių poetų pasipiktinimą sukėlė faktas, kad “V.Purlys nei savo, nei ambasados vardu nenupirko nė vienos mūsų atvežtos lietuviškos knygos”. Štai taip – ambasadorius, šitų veikėjų supratimu, turėjo ne tik juos vežioti, maitinti, girdyti, apnakvindinti. Jis dar turėjo ir jų knygeles supirkti – tiek savomis, tiek ambasados (tai yra Lietuvos mokesčių mokėtojų) lėšomis.
Sveikas protas tarsi sakytų, kad jeigu tave, žmogau, lietuvių bendruomenės atstovai pasikvietė į šventę paskaityti eilių, tai tu jiems ir pardavinėk savo knygas. O jeigu neperka, tai galvok, ką ne taip parašei ar kodėl nepakankamai sudominai, o ne bruk supirkti ambasadai kaip makulatūrą.
Kita vertus, būtent tokia ir buvo praktika sovietinėse ambasadose, kurios už biudžeto lėšas supirkdavo tose šalyse leidžiamų sovietinių vadukų raštus, kurių joks normalus žmogus nepirkdavo. Brežnevmečiu tai buvo viena iš pinigų pasisavinimo formų – sovietiniai vadai, kaip ir itin valdžiai artimi rašytojai bei poetai, savo “šedevrus” neva leisdavo dideliais tiražais užsienyje, už ką jiems paskui būdavo atlyginama konvertuojama valiuta.
Telieka stebėtis: iš kur, praėjus dvidešimčiai metų po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai kurie Lietuvos kultūros veikėjai taip gerai išmano visus sovietinio pasipinigavimo niuansus? Gal tiesiog juos kokia laiko mašina perkėlė? Tad taip ir išėjo, kad į Lietuvos Respublikos ambasadą Dubline užėjo “LSSR liaudies poetų” delegacija – ir liko labai nepatenkinta priėmimu. Dėsningai bei pelnytai.
Komentarai (25)
Komentuoti
Loading ...
Šlykštus ir ganėtinai niekšiškas pamfletėlis. Rašyti tokius straipsnius, pačiam ten net nebuvus… Tas Bačiulis gal koks ambasadoriaus Purlio vaikystės draugas?
Bačiulis chamas. Ir ne Protingas, kaip jis save facebooke vadina, o tiesiog – chamas. Daugiau nieko nepridursiu, viskas ir taip aišku.
Prie ko čia Purlys? Razauskas su Marčėnu spaudoje savo gilų pasipiktinimą išreiškė: http://www.diena.lt/naujienos/lietuva/airijoje-apsilankiusius-poetus-papiktino-lietuvos-ambasadorius-355174
dede Baciuli, save gerbiancioje imoneje jau butumete ismestas is darbo. Dvokiate subjektyviu slapimu.
gera fotkė, Bačiuli; ką bepridursi
Žinoma, valytojo darbas ne ką prastesnis nei rašytojo. Ir pats gyvenime esu dirbęs daug “nešvaresnių” darbų, o ir rašytojo – ypač poeto – darbeliai, kaip, beje, ir žurnalisto, nėra patys švariausi. Esmė ne tai. Tiesiog gerbiama V., dirbanti Airijos ambasadoje valytoja ir faktiškai suorganizavusi mūsų smagią ir pažintine prasme labai naudingą kelionę,turėtų toje ambasadoje dirbti mažų mažiausiai kultūros atašė ir, suprantama, gauti atitinkantį josios kvalifikaciją atlyginimą. O dėl kažkokių skundų – arba žurnalistas Audrius Bačiulis prastai informuotas,arba tiesiog, kad būtų įtaigiau, meluoja. Buvo kažkoks vaikiškas rašinėlis, tas tiesa,jį rašantysis kažką mėgino išklausti telefonu, bet skundas? ir dar į ministeriją? atsiprašau… ltsrs liaudies am
Vargšelis Bačiulis “vysluzhitsia chochet”… Nagi, plušėk, stenkis, gal ir pavyks vėl prisitrinti… Šlykštus skaitalas. Adresatas – NKVD?
tas Baciulis, menu, vis pagerdavo Suokalby, pas rasytojus ir poetus, tada dar buvo siek tiek panasus i zmogu… nors nelabaj
Kazin,kiek Baciulis paeme uz straipsni?Vien zo ”Ir tu Brutai”………
O dangau, facebooke Protingo chamo tokia rafinuota nuotrauka, o iš tiesų – baisus diedas
Būtų neblogas rašytojas, tik pinigai pautus nupjovė. Aš nieko nežinau, bet turi būti taip – kaip savininkas liepė.
Komentarai vienpusiai( kaip vienos vados suneliu) , vienos plunksnos rasyti. Panasu,kad ” chavali by” uz airijos lietuviu pinigus, net savo surio nenusiveze… Baciulis surase grubokai,bet teisingai.
Ką gi – subtilus kaip taburetė. Įdomu – kiek už tokią taburetę sumokėta?
štai užsakomasis pamfletuks tai tarybinis
Niekingas tekstukas, Audriau.
labai smagūs komentarai
Jei jau taip norit prieštaraut, patikslinkite, prašau, kas neteisingai parašyta? Kokie faktai iškreipti, ar ką prikūrė autorius?
Paskaičius skundus po to “valstybinio” vizito man panašios mintys kilo, bet reikia AB tiesmukiškumo, kad visa tai akivaizdžiai parodytų.
Negi protingam žmogui gali rimtai atrodyti, kad taip ir buvo, kaip rašo Bačiulis (beje, pats ten nebuvęs) – atvažiavo pasipūtę poetai, negavo juodųjų ikrų ir mirtinai įsižeidė? Dar suprasčiau, jei būtų kokia senoji gvardija atvažiavusi, jie prie ikrų ir meilikavimo pratę… Tie nelaimingi sūriai (kiek mačiau, net dvejose lėkštelėse buvo papjaustyta), beje, buvo apskritai ne poetams skirti – o visai susirinkusiai lietuvių bendruomenei, geram pusšimčiui žmonių… Esmė kitur. Renginius Airijoje (jų buvo keturi, iš jų tik vienas Dubline, ambasadoje) organizavo Airijos lietuvių bendruomenė – ir visų pirma ta straipsnyje minima ambasados valytoja. Visiems jiems labai dėkui, puikūs žmonės, negailintys savo laiko ir randantys jėgų po visų sunkių darbų dar ir klausytis eilėraščių. Apie ambasadorių, deja, nieko gero pasakyti negaliu. Viskas, ką mačiau – demonstratyvus abejingumas žmonėms ir prastai slepiama panieka kažkikokiems kultūrininkams. Atmosferą sunku aprašinėti; konkrečių frazių, kurios buvo ištartos, irgi negaliu cituoti – diktofono niekas neturėjo, liudininkų nėra… O po renginio spaudoje išplatinimas pilnas gražbyliavimo pranešimas pavadinimu “Ambasadorius Airijoje V.Purlys: Gyvas lietuviškos poezijos žodis yra ypač skambus tiems, kurie nutolę nuo Tėvynės”. Išsikelti pavardę į antraštę, nepaminint nė vienos tikrųjų organizatorių pavardės – sakyčiau, kaip rusai sako, perebor. Toks va tas lietuviškai valdininkiškas kontekstas – o dėl Bačiulio paskvilio klauskit paties Bačiulio, čia jau jo sąžinės reikalas.
Hm… Platesniam situacijos vertinimui pasiskaitykite:
Airijos Lietuvių Bendruomenės pranešimą http://www.alb.ie/index.php?subj=readtopic&id=768
bei
LIETUVOS AMBASADORIAUS AIRIJOJE VIDMANTO PURLIO LAIŠKAS “VILNIAUS DIENOS” REDAKCIJAI (2011 m. gegužės 31 d.) http://ie.mfa.lt/index.php?1715436941
o taip pat siūlau pasidomėti LR URM’e ir Lietuvos Rašytojų Sąjungoje, ar renginys įvyko be protokolinių pažeidimų. O gal pati Rašytojų Sąjunga prašė “tik neduokit gert…”?
Mielas blogieti – o kitaip tariant, didžiai gerbiamas Lietuvos valstybės ambasadoriau, – ir ką jūs tuo norite pasakyti? Kad renginys vyko su protokoliniais pažeidimais iš poetų pusės? Būtų įdomu sužinoti, gal tikrai kuris iš rašytojų buvo neblaivus ar pamišęs nuo Tėvynės nostalgijos? Koks pažeidimas aptiktas – gal poetai vėmė ambasadoje, mėtėsi sūriu ir viešai keikėsi?..
Net miela, koks valstietiškai klastingas infantilumas. Tikrai aukštos klasės diplomatija.
Gal jums ta proga priminti genialią protokolinę frazę – “nu, poetas, tai kaip – pavalgęs, pagėręs, pašikęs?..” Ji jau po visą Airiją pasklidusi, iš tiesų tapo “ypač skambiu lietuvišku žodžiu”, ar kaip jūs ten rašėte.
to “Ech, Vidmantai”
Ačiū už bandymą man suteikti LR ambasadoriaus vardą, man jo nereikia, o piniginę vardo išraišką tikrai priimčiau…
O dėl “protokolininių pažeidimų” – omeny turėjau, kokiu formatu ambasadoje turėjo įvykti susitikimas, t.y. jei suderintas buvo furšetas (t.y. atitinkamų gėrimų asortimentas + švediškas stalas) o įvyko oficialus priėmimas (t.y. vyno turė + užkandžiai) tuomet tai protokolinis pažeidimas. Na o jeigu turėjo įvykti tik oficialus priėmimas, o “poetai” tikėjosi furšeto, kaltas ambasadorius? protokolinis skyrius? “ambasados valytoja”? Gal dėl to p. Audrius ir įvardino juos – “LSSR liaudies poetais”, gal dėl to tiek sarkazmo straipsnyje?
P.S. Nesu diplomatinio protokolo žinovas – dėl meniu sudėties galiu ir klysti.
P.P.S. Ar ambasados protokolo skyriaus darbuotojai nesukėlė tarptautinio skandalo, savavališkai vyna pakeisdami alumi, o užkandžius – sūriu? Gal vertėtu kurio nors dienraščio “žurnalistui” atlikti išsamų “tyrimą” ir paklausti pvz. Prancūzijos vyndarių asocijacijos vicepirmininko 16-to pavaduotojo “Ar šitas skandalas neįžeidė jo asmeniškai, ir ar nesugriovė jo isitikinimo, kad ambasadose turi buti geriamas tik vynas ir tik prancūziškas”?
“…apsišiksi ir nejausi…” – kaip dzūkai sako.
to “to “blogietis”"
tie patys dzūkai sako: “pasakei – kaip nuo liepto paš*kai…”
Kuo čia dėti kažkokie užkandžiai ir kodėl jie taip primygtinai akcentuojami, suprasti gali tik Bačiulis, tamsta ir gal pats ambasadorius. Kvaila ir vaikiška.
tokią niekingą rašliavą nebeatmenu kada paskutinįsyk skaičiau.
beje, ši keverzonė ką tik tapo puikiu veidas.lt veidu.
ŠLYKŠTU, tfu!
ilsėkis ramybėje, Lietuvos “žurnalistika”…