Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, kuris sekmadienį tikisi būti perrinktas ketvirtai kadencijai ir kuris dar neseniai buvo vadinamas paskutiniu Europos diktatoriumi, vadovauja savo šaliai beveik visą laiką nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo.

56 metų buvęs kolūkio pirmininkas, kuris sukūrė tikrą neosovietinę tvirtovę izoliuotame Europos kampelyje, Vakaruose bene dažniausiai būdavo vadinamas žmogumi, vadovaujančiu “paskutinei tikrai diktatūrai” Europoje, – taip jį buvo apibūdinęs Vašingtonas.

Rusija jį laiko vis mažiau nuspėjimu ir nelogiškai besielgiančiu partneriu, o vietos rinkėjai – žmogumi, kuris nelinkęs atsisakyti valdžios ir daryti nuolaidų savo oponentams.

Slopindamas demokratijos Baltarusijoje siekiančias jėgas, kurias sudaro daugiausia jaunimas, A.Lukašenka laimėdavo visus rinkimus ir, kaip rodydavo oficialūs rezultatai, surinkdavo ne mažiau nei 75 proc. balsų.

Jis atsisako leisti opozicijos nariams laisvai reikšti savo poziciją žiniasklaidoje ar dalyvauti rinkimų komisijose, todėl beveik neabejotina, kad laimės ir šiuos rinkimus, kuriuose, be jo, dalyvauja dar devyni kandidatai.

“Norėjome išsirinkti prezidentą, o išsirinkome carą, kuris nenori perleisti valdžios”, – neseniai per vienus televizijos transliuotus rinkimų kampanijos debatus skundėsi kandidatas į prezidentus Vitalijus Rymaševskis.

Tačiau pats A.Lukašenka save laiko kitokiu.

Oficialiame prezidento tinklalapyje teigiama, kad jis “priklauso tiems žmonėms, kurių populiarumas labiausiai susijęs su jų asmeniniais nuopelnais ir visuomenės palaikymu”.

A.Lukašenkai patinka, kai žmonės jį už akių vadina “batka” (tėveliu). Prezidentas oficialiuose susitikimuose dažnai dalyvauja su savo šešerių metų sūnumi Kolia ir net buvo nusivežęs jį į Vatikaną susitikti su popiežiumi.

“Jis – mano talismanas, mano kryželis, todėl jį “dėviu”, – apie savo sūnų sakė Baltarusijos lyderis.

A.Lukašenka visada atmesdavo kaltinimus, kad valdžioje išsilaiko tik dėl rinkimų rezultatų klastojimo. Tačiau pernai jis, patvirtindamas savo ekscentrišką įvaizdį, pareiškė, kad klastojo 2006 metų rinkimų rezultatus – siekdamas sumažinti savo populiarumą.

“Nurodžiau, kad būtų ne 93 proc., o apie 80 proc. (už mane atiduotų balsų) – tiksliai neprisimenu kiek. Kai surenki daugiau nei 90 (proc. balsų), tai psichologiškai nepriimtina. Tačiau tai buvo tiesa”, – sakė jis.

Oficialūs rezultatai rodo, kad 2006 metais A.Lukašenka prezidento rinkimus laimėjo surinkęs 83 proc. balsų.

Vienišos motinos užaugintas A.Lukašenka iškilo komjaunimo organizacijose ir užėmė aukštus postus kolūkiuose bei vienoje statybinių medžiagų gamykloje.

Vėliau jis buvo išrinktas į Baltarusijos Aukščiausiąją Tarybą, kurioje pagarsėjo kaip vienintelis deputatas, balsavęs prieš Sovietų Sąjungos panaikinimą 1991 metų gruodį. Šiuo išskirtinumu A.Lukašenka pasinaudojo, siekdamas Baltarusijos prezidento posto per 1994 metų liepą vykusius rinkimus.

Šie rinkimai buvo paskutinieji Baltarusijoje, kuriuos palaikė Vakarų šalių stebėtojai, iš pradžių neįžvelgę A.Lukašenkos autoritarinio elgesio, dėl kurio jo šalis netrukus nutolo nuo Vakarų.

Tačiau padėtis pasikeitė 1995 metų rugsėjį, kai vienose tarptautinėse varžybose dalyvavęs karšto oro balionas, kuriuo skrido du JAV piliečiai, įskrido į Baltarusijos oro erdvę.

A.Lukašenka pareiškė, jog šis incidentas yra šalies suverenumo pažeidimas ir įsakė balioną numušti. Abu oreiviai žuvo, o Vašingtonas liko sukrėstas Baltarusijos vadovo elgesio, smarkiai nulėmusio tolesnį šio lyderio įvaizdį užsienyje.

1996 metais reikalaujant A.Lukašenkai buvo surengtas prieštaringai vertinamas referendumas dėl konstitucijos pakeitimų, kurie jam suteikė beveik diktatoriaus galias ir smarkiai susilpnino parlamentą.

A.Lukašenka nereagavo į Vakarų šalių kritiką ir pradėjo siekti savo šalies susijungimo su Rusija, kuriam įvykus jis būtų galėjęs gauti aukštą postą Kremliuje.

Tačiau bendra valstybė liko tik popieriuje, nes Rusija pradėjo abejoti, ar verta taip glaudžiai susisaistyti su ekonomiškai silpna kaimyne, kurios lyderis buvo linkęs vaidytis su Maskva ne mažiau nei su Vakarų lyderiais.

Trintis tarp Minsko ir Maskvos vėliau tapo itin pastebima: abi šalys ginčijosi dėl įvairiausių klausimų – pradedant muitų tarifais, baigiant bendra valiuta ir bendru požiūriu į užsienio politiką.

+370 5 2058525 begin_of_the_skype_highlighting              +370 5 2058525