Bet koks klausimas apie lytinį švietimą Lietuvoje yra savaip provokacinis. Vis dar diskutuojama – reikia ar nereikia? O juk ne tiek pats švietimas svarbu, kiek jo turinys. „Veidas“ neklausė apie turinį, paklausė – nuo kada? Maždaug kas 20-tas (5,4 proc.) atsakė „niekada“ (lytinis švietimas ugdymo įstaigose nereikalingas).

Atmetę ankstyvo švietimo šalininkus (7,6 proc. pritaria, kad reikia šviesti nuo 5-8 m.) ir tuos, kurie mano, jog reikia šviesti subrendusius 15-16 m. žmones (2,2 proc.), žvelgiame į solidžią daugumą (84,8 proc.), pasisakančių už lytinį švietimą, kurį derėtų pradėti tarp 9 ir 14 metų.

Visi tie procentai, amžiaus ribos ir kitokios kalkuliacijos būtinos  švietėjams, o ne šviečiamiesiems. Turi būti programų, numatytos švietimo valandos, paskirti pedagogai. Kitoje barikadų pusėje – vaikai. Dauguma jų žiūri TV, nueina į kiną, naršo internete ir turi mobilių ryšio priemonių. Geranoriški tėveliai, palydėję vaikus į filmą N-14, gali nustebti pamatę prieš seansą rodomas reklamas, kurios persmelktos erotika labiau nei filmas. Juoką keliantys žymenys N-14, N-18, ar reikalavimai internete patvirtinti, jog naršantysis jau turi 18 metų – veikiau masalai nei perspėjimai. Nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos priemones paverčia niekinėmis paprastas išmanusis telefonas. Tai nepilnamečio vartai į informacijos pasaulį – taip pat ir į lengvai prieinamą pornografiją be jokių žymenų. Tad ir klausimą apie lytinį švietimą reikėtų formuluoti kitaip: nuo kada vaikui galima leisti naudotis mobiliuoju telefonu?