Prieš 450 metų Ragainėje (dabar Nemanas, Rusijos Kaliningrado srityje) mirė reformatų pastorius Martynas Mažvydas, parengęs ir išleidęs pirmąją lietuvišką knygą.

Kiekvienos tautos, ypač jos kultūros istorijoje, pirmoji knyga – labai reikšmingas įvykis, nes, anot vokiečių rašytojo G.Lesingo, „tai, kas vieną kartą išspausdinta, tampa viso pasaulio nuosavybe visiems laikams“.
Priminsime, kad M.Mažvydo knyga pasirodė 1547 m., bet ne mūsų žemėje ir ne mūsų valstybėje LDK, o tuometėje Prūsijoje, Ragainėje, netoli Tilžės. Kyla klausimas, kodėl taip atsitiko.
Didis mūsų poetas Justinas Marcinkevičius, sukūręs istorinę dramą apie M.Mažvydą, tai pavadino istorijos paradoksu: „Šlovingas Vilniaus miestas, 1522 metais išleidęs į pasaulį pirmąją baltarusišką knygą, o po šešių dešimtmečių – ir pirmąją latvišką knygą, dėl įvairių priežasčių, deja, netapo pirmosios lietuviškos knygos gimtine. Jeigu galima būtų priekaištauti istorijai, tai šis mūsų priekaištas senajam Vilniui būtų pats skaudžiausias.“
Kokios tos priežastys? Pirmoji, kad mūsų senosios valstybės valdovai, didikai, bajorai menkai tesirūpino kultūra, o lietuviška – dar mažiau. Antroji – reformacijos pralaimėjimas mūsų krašte. Reformatai kur kas daugiau dėmesio už katalikus skyrė žmonių švietimui, knygų leidybai vietos gyventojų kalba. Jie plačiai naudojo spausdintą žodį savo idėjoms skleisti, o religinio turinio knygas skaityti, giedoti iš spausdintų giesmynų buvo privaloma kiekvienam naujojo tikėjimo išpažinėjui.

Save vadino pirmuoju reformatų kankiniu

Mūsų kaimynams latviams ir estams pirmąsias knygas parengė vokiečių pastoriai, jie sukūrė ir estų literatūrinę kalbą. Todėl mes galime didžiuotis savo tautiečiu – pirmosios knygos rengėju, kurio gyvenimo kelias buvo sudėtingas ir sunkus. Gal dėl to ir žinių apie jo kilmę, jaunystę beveik neturime, nežinome nei jo gimimo datos, nei vietos. Vieni mokslininkai spėja, kad M.Mažvydas gimė apie 1510–1520 m. Kražių, Tytuvėnų ar Viduklės krašte, kitų manymu, – dabartiniame Šilutės rajone. Tokią išvadą jie padarė ištyrę jo raštų kalbą.
Nežinome, ir kur M.Mažvydas ėjo mokslus. Tik spėjama, kad greičiausiai Vilniuje. Jo jaunystės metais Lietuvoje buvo pats reformatų kovos su katalikais įkarštis, ir antrųjų jėgos pasirodė besą stipresnės. Todėl buvo deginami, griaunami reformatų maldos namai, knygos, o nemažai garsių jų veikėjų, gabių, išsilavinusių žmonių turėjo gelbėtis nuo nelaisvės ar net mirties bėgdami iš tėvynės, ieškodami prieglobsčio Prūsijoje. Mūsų kultūra patyrė didžiulių nuostolių – juk toks likimas teko būsimiems garsiems Karaliaučiaus universiteto profesoriams Stanislovui Rapolioniui, Abraomui Kulviečiui, mokytojui Jurgiui Zablockiui ir kitiems.
M.Mažvydas taip pat turėjo sekti jų pėdomis, bet prieš tai, būdamas uolus ir veiklus naujojo tikėjimo šalininkas, gerokai nukentėjo nuo katalikybės gynėjų ir už tai save pavadino pirmuoju reformatų kankiniu. Jau Vilniuje jis turėjo būti žinomas kaip išsilavinęs jaunuolis, nes 1546 m. pats Prūsijos valdovas, paskutinis Kryžiuočių ordino magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis (1525–1568 m.) Albrechtas Brandeburgietis atsiuntė jam laišką. Jame M.Mažvydą jis pavadino garbinguoju ir išmokslintuoju bei pakvietė kuo greičiau atvykti į Karaliaučių.
Čia M.Mažvydas itin greitai, vos per tris semestrus vietoje įprastų aštuonių, baigė universitetą ir gavo mokslinį bakalauro laipsnį. Dar studijuodamas parengė ir 1547 m. išleido pirmąją lietuvišką knygą ir kartu pirmąjį katekizmą lietuvių kalba. Todėl istorikai spėja, kad medžiagą šiai knygai jis greičiausiai atsivežė iš Lietuvos, o toks neeilinis aukšto valdovo, aktyvaus reformacijos platintojo dėmesys jam buvo parodytas todėl, kad tokios knygos parengimas buvo iš anksto numatytas.
Deja, nei dideli mokslo laimėjimai, nei svarbi valdžios užduotis M.Mažvydui neužtikrino gerų materialinių sąlygų mokytis. Didelis nepatogumas buvo ir tai, kad jis nemokėjo vokiškai. Tiesa, per kelerius metus kalbos pramoko, bet neturtas ir skurdas jį lydėjo visą gyvenimą. Apie tai dabar žinoma iš laiškų kunigaikščiui, kuriuose jis prašė pagalbos, bet ne visada jos sulaukdavo. Tokį varganą mūsų raštijos pradininko likimą visų pirma lėmė tai, kad po universiteto baigimo paskirtam Ragainės klebonu M.Mažvydui, kaip dar nevedusiam, teko vesti mirusio savo pirmtako vokiečio vyriausiąją dukterį ir rūpintis kitais gausiais jo palikuoniais – aštuoniais vaikais, mat tokia buvo griežta vokiška tvarka.
Antra, Ragainės klebonas buvo rašto, knygų žmogus, o valdyti nemažą klebonijos ūkį jam visai nesisekė, nes ir ne tas labiausia rūpėjo, ir apsukrumo trūko. Ūkininkavimas nedavė jokios naudos, tad viename savo laiškų kunigaikščiui jis skundėsi: „Taip nesiseka, kad esti jog aš kartais pritrūkstu būtiniausio maisto.“ Pagaliau klebonas norėjo pelnyti parapijiečių pagarbą, autoritetą, o kaip to pasieksi, jei neturi iš ko net padoriau apsirengti? Be kita ko, M.Mažvydo gyvenimą kartino dar ir kivirčai su vietos vokiečiais – dvasininkais, valdininkais bei pernelyg menkas (jo nuomone) parapijiečių religingumas: jiems „dieną ir naktį labiau rūpi ūkio darbai, negu viešpaties malda“.
Todėl jis tapo nervingas, užpuolė ligos, o po to ir mirtis atėjo – 1563 m. gegužės 21 d.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.