„Šis žmogus savo žanru per didelis Lietuvai, o jo gyvenimas – jam pačiam per ankštas“, – paprašytas į vieną sakinį įvilkti Marijono Mikutavičiaus charizmą apibūdina Arūnas Valinskas.

Retai kada renkant informaciją apie žmogų iš jo aplinkos galima išgirsti tiek daug kartų ištartą žodį „myliu“. Nejučiomis imi savęs klausti: gal tai persidavę iš Marijono Mikutavičiaus dainos („Blemba, juk aš tave myliu“)?
Tačiau ne vieną dešimtį metų su juo bendraujantys ir tikrai gerai jį pažįstantys draugai, bendryžiai ir kaimynai už tokią prielaidą galėtų užmėtyti akmenimis. Pasak jų, tą jausmą diktuoja šio žmogaus asmenybė ir jos santykis su kitais. Daugeliui iki pat šiandienos neoficialaus krepšinio himno autorius, televizijos laidų vedėjas, žurnalistas ir aktorius M.Mikutavičius – vis dar tas pats vaikinas iš gretimo kiemo, paperkantis atvirumu, nuoširdumu, gebėjimu pasijuokti iš savęs ir kitų. Tačiau bene labiausiai aplinkiniai šį žmogų myli už jo tikrumą, gebėjimą būti savimi.
Vieni jį apibūdina kaip asmenybę, kuriai būdingas riteriškumas, kiti sako, kad jis – šių laikų Robinas Hudas, o pats Marijonas savo gyvenimą lygina su vandens tėkme ir apie savo įtaką ar įvaizdį žiniasklaidoje negalvoja, nors tam tikrų atgarsių sulaukia ir pats. „Pasitaiko, kad žmonės prieina prie manęs, paplekšnoja per petį ir paklausia, ar suvokiu, kokią įtaką darau kitiems. Kartais parašo man ir užsienyje gyvenantys lietuviai, kai jiems nostalgija paaštrėja. Sako, kad mano dainos padeda gyventi“, – santūriai, be jokio pasipūtimo ar patoso kalba M.Mikutavičius.
Asmeninio tobulėjimo plėtros ir konsultavimo tarnybos „Maynard Leigh Associates“ įkūrėjas ir vadovas Andrew Leigh savo knygoje „Charizma“ tvirtina, kad savo autoritetu ir įtaka paveikti kitus žmones gali tik charizmatiškos asmenybės.
Tenka pripažinti, kad šimtatūkstantinei Lietuvos televizijos auditorijai M.Mikutavičius šiandien – vienas šarmingiausių ir įtakingiausių pramogų pasaulio žmonių, kuriam, žvelgiant paauglių akimis, pavyko įgyvendinti amerikietišką svajonę. Šiuo metu emigracijoje gyvenantiems tautiečiams šio atlikėjo dainos neatsiejamos nuo patriotizmo, tėvynės ilgesio bei vilties kada nors sugrįžti namo. O kur dar po visą pasaulį išsibarstę krepšinio aistruoliai, savo lūpomis kartojantys kone šventa tapusią sporto odę „Trys milijonai“ ir nė akimirkos nesudvejojantys, kad būtent M.Mikutavičiaus sukurtas krepšinio himnas vienija lietuvių tautą.
Tikrai neperspausime teigdami, kad anksčiau savo dainomis Lietuvą vienijo, telkė, patriotinėms nuotaikoms nuteikdavo Algirdas Kaušpėdas, Vytautas Kernagis ir Andrius Mamontovas, o dabar tą daro M.Mikutavičius. Ir gerai daro. Negana to, savo pavyzdžiu, žodžiais ir veiksmais jis daro tikrai gerą įtaką šių laikų jaunimui.

Nesibodėjo armija, bet nugalėjo žurnalistika
Kaip šiandien prisimena pats M.Mikutavičius, nedaug trūko, kad jis, baigęs mokyklą, būtų pasukęs tiesiai į armiją. Tuo metu atrodė, kad toks kelias kur kas paprastesnis nei universiteto suolas, juolab kad pats nežinojo, ko nori iš gyvenimo. Tačiau prie jo apsisprendimo nemažai prisidėjo tėvų balsas – reikia studijuoti.
Pasak muzikologės Zitos Kelmickaitės, jau anuomet pažinojusios Marijono tėtį Juozą, Lietuvos liaudies kultūros centro direktorių, buvo žinoma, kad jų vaikas pasuks žurnalisto keliu: „Prisimenu, kaip pati patarinėjau nepasitikėti vien stojamųjų rezultatais, siūliau paieškoti pažinčių. Tačiau tėtis, beje, kaip ir sūnus, labai romantiška asmenybė, mane patikino, kad Marijonas gerai rašo ir dėl to problemų nekils.“
Tačiau, kaip prisimena muzikologė, prastas pažymys, regis, iš lietuvių kalbos, vos nepakeitė M.Mikutavičiaus likimo: „Visi dėl jo buvo rimtai sunerimę, bet galiausiai viskas stojosi į savo vietas ir jis ėmė studijuoti.“
Pats Marijonas mano, kad jo pasirinkimą pasukti žurnalisto keliu nulėmė prigimty slypintis humanitaro profilis: „Aš tiesiog niekam daugiau netikau. Žinojau, kad sugebu rašyti, tačiau nenorėjau būti nei bibliotekininku, nei filologu, o žurnalistika atrodė pakankamai avantiūriškai.“
Tačiau prabėgus keliems dešimtmečiams jau žinomas bei populiarus TV veidas ir dainininkas prisipažįsta, kad žurnalistikos jis nepamėgo, nors polinkis rašyti išliko. Tiesa, iš žurnalistinių publikacijų jis peraugo į dainų tekstus, šiandien vienijančius po pasaulį pasklidusius lietuvius.
Marijono visapusiškumas ir gebėjimas atsiskleisti keliose srityse iškart bene labiausiai išryškėjo studijų metais: jis tapo vienu iš televizijos laidos jaunimui „Tangomanija“ vedėjų, vis dažniau koncertavo su paties suburta muzikos grupe „Bovy“, tuo pat metu lyg ant mielių ėmė didėti jo populiarumas visuomenėje. Paklaustas, kas formavo tokią plačią jo pasaulėžiūrą, pašnekovas mini mylinčius tėvus, senelius, taip pat – apie alkoholį, narkotikus ir seksą dainuojančią roko grupę AC/DC, pankų klišes.
„Iš vienos pusės mane veikė visa tai, kas gražu ir sustabarėję, iš kitos – tam tikras muzikinis miksas ir prieštaravimų kratinys“, – apibendrina Marijonas.
Dėl savo muzikalumo dainininkas šiandien turėtų būtų dėkingas ne tik savo genams, bet ir tėvams, mokykliniais metais vertusiems lankyti jį muzikos mokyklą. „Dideliam mano liūdesiui ir kančiai, mane buvo įtraukę į muzikos mokyklą. Šiandien aš tai gal ir kitaip matyčiau, bet, dievaži, kai tau aštuoneri, koks psichas norėtų mokytis gamų? O tuo metu mokiausi fortepijono specialybės, bet kantrybės neužteko: po ketverių kančių metų viską mečiau. Paskui vėl grįžau“, – savo mėginimus susibičiuliauti su muzika mena žinomų dainų autorius, tiesa, minčių suburti roko grupę turėjęs jau paauglystėje.

Iš televizijos daug nesitikėjo
„Studijų metais televizija man buvo kaip šiaudas, už kurio kabinausi: reikėjo darbo. Nelabai tikėjau, kad galiu būti jos žmogus, bet viskas susidėliojo kitaip, nei maniau“, – apie pirmus savo žingsnius TV erdvėje su šypsniu lūpose kalba M.Mikutavičius.
Geras jo bičiulis ir ilgametis televizijos bendradarbis Arūnas Valinskas prisimena charizmatiškąjį laidų vedėją dar iš „Litpoliinter“ televizijos laikų: „Iš tuometinio generalinio direktoriaus sužinojau, kad bus nauja laida – „Tangomanija“, o vienas jo vedėjų – žavus, dainuojantis ir charizmatiškas Marijonas. Po pirmo susitikimo su juo supratau, kad mano kolegos nė kiek neperdėjo, jis būtent toks ir yra.“
Legendinės muzikinės laidos vairą daugiau nei prieš dešimtmetį drauge su M.Mikutavičiumi sukę jo bičiuliai Martynas Starkus ir Saulius Urbonavičius-Samas tuo metu laužė televizijos stereotipus ir, matyt, nė patys gerai nežinojo, kur tos šėlionės juos nuves. Jaunatviško polėkio ir laisvės nestokojantys vaikinai netrukus buvo pakrikštyti eterio chuliganais.
„Kiekvienam iš mūsų tai buvo ypatinga era: polėkis, gyvenimo džiaugsmas, didelė šventė. Labai svarbus, o dabar jau sentimentalus etapas. Tais laikais tai buvo kitokia televizija televizijoje. Ir svarbiausia, kad tai, ką mes ten veikėme, patiko ne mums vieniems“, – nostalgiškais prisiminimais dalijasi M.Starkus.
Pankišką požiūrį į televiziją turintys savamoksliai netruko užkariauti didžiosios dalies jaunimo simpatijų, formavo maištingas jų nuotaikas ir, be jokios abejonės, darė jiems įtaką. „Pradžia televizijoje buvo be galo įdomi. O vėliau tapome tos sistemos dalimi. Kai pritampi, būni naudojamas tol, kol esi reikalingas, o kai tavęs nebereikia, tiesiog iš tos sistemos išspjauna. Televizija – tarsi savaime apsivalantis organizmas, toks jos principas“, – idealizuoti vienos iš žiniasklaidos priemonių nelinkęs M.Mikutavičius, nuo 2004-ųjų televizijoje vedęs autorinę laidą „Vakaras su Marijonu“, po to dirbęs TV realybės šou „Dangus 2“, žaidime „Taip arba ne”, laidose „Myliu. LT“, „Pabandom iš naujo“, „Humoro klubas“, o šiuo metu besifilmuojantis muzikiniame projekte „X Faktorius“.
„Jis iki šiol puikiai dorojasi su tuo, kas jam duota: moka prakalbinti žmogų, gražiai surezga mintį. Marijonas tiesiog sukurtas turėti savo šou, tik kad pats jis to nenori“, – apie artimą savo bičiulį atsiliepia TV laidų prodiuseris ir grupės „Bix“ narys S.Urbonavičius-Samas.
Tačiau Marijonas bent jau kol kas nelinkęs keisti savo nuomonės. „Aš jau turėjau savo laidą. Esu televizijoms siūlęs ir daugiau autorinių projektų, tačiau joms tai nepasirodė įdomu. Nenoriu imtis to, kas man visiškai nepriimtina: visą laiką stengiuosi išlaikyti kažkokius principus tarp to, kas įdomu man, ir kas – žiūrovui. Asmeniškai man svarbu jausti bent kažkokį malonumą dėl to, ką veikiu. Jeigu atlikdamas savo darbą jautiesi kvailai – tai vienas baisiausių dalykų gyvenime”, – savo apsisprendimą grindžia pašnekovas, iki šiol rasdavęs kompromisą tarp to, ko nori televizija, ir to, kas įdomu jam pačiam.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.