Michailo Saakašvilio tapsmas Ukrainos piliečiu ir Odesos srities gubernatoriumi – efektingas ir daugiabriaunis reikalas. Evoliucijos keliu einančioje šalyje toks kūlverstis šokiruotų, o revoliucinėje Ukrainoje tai sutikta gana nuosaikiai, nors nuostabos būta.

Po gegužės 30-osios, kada Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pasirašė dekretą dėl Michailo Saakašvilio skyrimo, viešoji erdvė užkaito nuo komentarų. Viena vertus, pripažįstamos M.Saakašvilio, kuris 2004–2013 m. buvo Gruzijos prezidentas,  kovinės savybės: užsispyrimas, politinė bei dalykinė vaizduotė, polinkis į autoritarizmą. Kita vertus, uoliai krapštomasi ieškant kliaudų jo politikoje ir asmeniniame gyvenime. Klausantis iš pašalės susidaro įspūdis, kad niekas negali vienareikšmiškai įvertinti jo inicijuotų permainų Gruzijoje.

Būta kvapą gniaužiančių reformų nuo ekonomikos iki viešojo administravimo: antai 2005–2007 m. Gruzijos bendrasis vidaus produktas augo po 9 proc. kasmet. Beveik visiškas policijos personalo pakeitimas buvo reklamuojamas kaip dalykas, kuris neva smarkiai sumažino korupciją. Reformos kažkodėl negarantavo M.Saakašvilio partijos ilgaamžiškumo: 2012 m. ji pralaimėjo parlamento rinkimus, o ir pats prezidentas 2013 m. baigęs antrąją kadenciją išėjo politinių atostogų. Grįžimas į tėvynę M.Saakašviliui gresia nemalonumais „per valdiškus namus“ – gal tuzine bylų jis yra liudytojas ar įtariamasis.

Nuo š.m. vasario M.Saakašvilis buvo P.Porošenko patarėjas, nuo gegužės vidurio – Ukrainos reformų tarptautinės patariamosios tarybos pirmininkas, birželį jis pradėjo kaip Odesos gubernatorius, pažadėjęs atleisti daugelį srities administracijos pareigūnų, įveikti kontrabandą ir korupciją.

Odesos srities plotas maždaug dvigubai mažesnis nei Gruzijos, gyventojų srityje irgi tiek pat kartų mažiau, užtat Odesa ir Tbilisis – palyginami milijoniniai miestai. Galbūt M.Saakašviliui pavyks Odesoje padaryti ekonominį stebuklą ir jam ten kada nors pastatys paminklą greta vieno iš Odesos tėvų įkūrėjų – hercogo Armand’o du Plessis de Richelieu, kuris 1804–1815 m. buvo Novorosijos ir Besarabijos generalgubernatorius, nuo 1815 iki 1821 m. (su pertraukomis) ėjo ponapoleoninės Prancūzijos premjero pareigas.

Šiomis dienomis įprastas klausimas apie M.Saakašvilį: ką šis, pripažinkime, mįslingas paskyrimas reiškia politinių šachmatų lentoje, kuri labai svarbi JAV ir ES?

Ukrainos vidaus politikos požiūriu – tai smūgis oligarchui Viktorui Kolomoiskiui, kurio statytinis Igoris Palica buvo Odesos gubernatorius iki M.Saakašvilio. Odesoje sutelkti nemenki V.Kolomoiskio ištekliai. Vaizdeliai tarsi iš Nikolajaus Gogolio prozos: ne itin mandagaus liežuvio V.Kolomoiskis leptelėjo, kad M.Saakašvilis atiduosiąs Odesą rusams, paskui teksią miestą atsikovoti.

Odesos šmaikštuoliai įvairiose miesto vietose prikabinėjo kaklaraiščių – primindami M.Sakašvilio mitybos klaidą, kada jis itin grėsmingą Gruzijos karo su Rusija akimirką 2008-aisiais savo kaklaraištį palaikė valgomu daiktu.

Tie kaklaraiščiai ir V.Kolomoiskio replika – užuominos į buvusį ir būsimą karus. Prieš paskelbiant apie M.Saakašvilio paskyrimą buvo demonstratyviai sustiprinta Odesos priešlėktuvinė gynyba. Gegužės pabaigoje Ukraina panaikino sutartis dėl Rusijos karinio tranzito į Padniestrę, kurioje esama apie pusantro tūkstančio Rusijos karių (oficialiai – taikdarių). Grupuotė izoliuota, susisiekimas galimas tiktai oru. Ukraina lėktuvų nepraleis, neaišku, ar praleis Rumunija, Moldova. Padniestrės, kurią Rusija oficialiai vis dar pripažįsta Moldovos dalimi, visuomeninės organizacijos birželio 1 d. kreipėsi pagalbos į Vladimirą Putiną.

Taigi M.Saakašvilio vadovaujama Odesos sritis panaši į Gruziją dar ir tuo, kad pašonėje turi karo židinį. Ar tik nebus jis paskirtas atsižvelgiant į galimą Padniestrės grąžinimą visiškai Moldovos kontrolei?

Arūnas Brazauskas