Scanpix

Kviestinis valdovas. Ukrainos prezidentas Petro Porošenka visus nustebino, Odesos regiono gubernatoriumi nuspręsdamas paskirti buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį.

Toks pasirinkimas tikrai gali pasirodyti mažų mažiausiai keistas. Ir keistas visiems.

Pačiam Michailui Saakašviliui po dešimtmetį tvirtai laikyto Gruzijos prezidento posto tapti Ukrainos regiono gubernatoriumi yra, ko gero, tas pats, kas pradinės mokyklos direktoriui įsidarbinti gimnazijos bufete. Gruzinus ne mažiau pribloškė kadaise jų garbinto prezidento sprendimas dėl Ukrainos regiono gubernatoriaus pareigų net išsižadėti savo šalies pilietybės. Tiesa, M.Saakašvilis teisindamasis aiškina, kad dabar jis imasi Ukrainos projekto, nes be naujos Ukrainos esą nebus ir Gruzijos. Tačiau ne tik gruzinams, bet ir Odesos gyventojams tokios šnekos kelia šypseną, nes šios dvi šalys jau keletą metų nebelaikomos neišskiriamomis sesėmis, kurių vienai prasigyvenus pralobsta ir kita.

Juolab kad Odesoje, nuo kurios akių nenuleidžia Rusija, vyrauja toli gražu ne vakarietiškos nuotaikos. Neverta net tikėtis, kad čia ovacijomis bus sutiktas naujas vadas, kurį galima pavadinti kone rusofobijos sinonimu.

Žinoma, tikslas toks ir yra – apsaugoti Odesą nuo „Novorosijos“ gniaužtų ir nuvesti ją ten pat, kur keliauja visa Ukraina – į Vakarus. Esą M.Saakašviliui puikiai sekėsi būti Gruzijos advokatu provakarietiškose organizacijose, ypač NATO, tad kodėl neturėtų pasisekti ir Odesoje. Juolab kad šis regionas, kuriame yra svarbiausias komercinis Ukrainos jūrų uostas ir kuris suvaidino reikšmingą vaidmenį girgždant prorusiškoms ir provakarietiškoms girnapusėms, galiausiai jau pasiliko Ukrainos įtakos zonoje.

Tačiau M.Saakašviliu ne itin pasitiki netgi provakarietiškai nusiteikę ukrainiečiai. Jiems nė kiek neimponuoja žlugusi M.Saakašvilio reputacija, kurią sugriovė skandalai dėl iššvaistytų Gruzijos biudžeto lėšų ir dėl to pradėta jo įtraukimo į tarptautinės paieškos sąrašus procedūra. Be to, visi puikiai prisimena Gruzijos ir Rusijos karą 2008-aisiais ir kelia klausimą, ar tik jam nėra dar kartą patikėta misija vėl vesti pulkelį kovotojų prieš didžiąją Rusiją ir ar už to vėl nestovi JAV.

Rusija dėl naujųjų M.Saakašvilio pareigų tik trauko pečiais. Premjeras Dmitrijus Medvedevas savo „Twitter“ paskyroje lakoniškai parašė: „Cirkas tęsiasi. Vargšelė Ukraina.“

Vis dėlto P.Porošenka nėra pamišėlis, o M.Saakašvilio paskyrimas Odesos gubernatoriumi turi ir racionalumo grūdą.

Pirmiausia P.Porošenka su M.Saakašviliu jau yra turėjęs reikalų – M.Saakašvilis ne vieną mėnesį konsultuoja Ukrainos prezidentą politiniais klausimais. Apskritai M.Saakašvilis Ukrainoje sukiojasi dar nuo Maidano laikų – sunkiausiomis minutėmis jis vis pasirodydavo tarp protestuotojų, mėgindamas palaikyti jų „kovinę dvasią“. Tad P.Porošenka neperka katės maiše. Be to, jis jau pagarsėjo simpatijomis ekspertams iš užsienio, nes M.Saakašvilis toli gražu ne pirmas užsienietis, kuris, vadovaujant P.Porošenkai, užima aukštą postą Ukrainos valdžioje. Užtenka pažvelgti į ministrų kabinetą, kuriame ekonomikos plėtros ir prekybos ministro postas atiteko lietuviui Aivarui Abromavičiui, o finansų ministre tapo iš JAV atvykusi Natalie Jaresko.

Kijevas, tiksliau, bent jau pats P.Porošenka, yra įsitikinęs, jog užsieniečiais iš Vakarų praskiesta vyriausybė ne tik aiškiai pademonstruos, kad Ukraina nusigręžia nuo Rusijos ir atsisuka į Vakarus, bet ir padės pritraukti Vakarų paramos įgyvendinant esmines reformas bei sumažins korupciją – juk nauji veidai niekaip nesusiję su korumpuotais iki šiol Ukrainą valdžiusiais oligarchais.

Visame šiame kontekste P.Porošenka M.Saakašvilį visuomenei pristatė kaip žmogų, turintį didžiulę dešimties metų patirtį nukreipiant Gruziją Vakarų link ir įgyvendinant radikalias valdžios reformas.

Ir tai nepaneigiamas faktas. Būtent M.Saakašvilio nuopelnas yra tai, kad Gruzija buvo atsidūrusi tarp dešimties valstybių, kuriose, Pasaulio banko vertinimu, yra geriausios sąlygos plėtoti verslą.

Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Konradas Pavlikas Gruziją vadina vienu ryškiausių pažangos pavyzdžių pasaulyje. „Iš korumpuotos ir neefektyvios valstybės Gruzija per stebėtinai trumpą laiką iš esmės reformavosi ir pasiekė puikių rezultatų“, – teigia K.Pavlikas, turėdamas omenyje būtent M.Saakašvilio vadovavimo laikotarpiu padarytą Gruzijos pažangą.

Ypač ši pažanga imponuoja, palyginti su šiuo metu Gruziją ištikusiu nuosmukiu. „The Economist“ duomenimis, kritusios naftos kainos ir Rusijai taikomos sankcijos Gruzijos ekonomikai sudavė itin skaudų smūgį. Vien Gruzijos eksportas šiemet smuko maždaug trečdaliu, nuvertėjo šalies valiuta, sumažinta ekonomikos augimo prognozė. O matydamas šiuos procesus naujasis Gruzijos prezidentas Georgijus Margvelašvilis pamynė išdidumą ir į svarbius postus paskyrė kai kuriuos M.Saakašvilio laikų politikus, tuo dar kartą patvirtindamas, kad M.Saakašvilio sėkmė Gruzijoje nebuvo atsitiktinė.

Nepasiteisino ir naujosios Gruzijos valdžios pozicija, kad su Rusija naudinga palaikyti kuo draugiškesnius santykius ir kad M.Saakašvilio konfrontacija su Maskva buvo didžiausia klaida, ką jau kalbėti apie skaudžiąją tos konfrontacijos pasekmę – karą. Šiuo metu diplomatiniu lygiu Tbilisio ir Maskvos santykiai tikrai atrodo kur kas šiltesni. Tačiau klydo tie, kurie manė, kad diplomatinis atšilimas reikš atšilimą ir politikoje. Maskvai tai ne motais. Vasario mėnesį Rusija patvirtino 145 mln. JAV dolerių paramą Abchazijai, po poros dienų pasirašė naują susitarimą su Pietų Osetija, po kurio vėl kilo kalbų apie galimą šios teritorijos aneksiją.

P.Porošenkai Ukrainos atveju svarbiausi atrodo M.Saakašvilio nuopelnai restruktūrizuojant Gruzijos policiją ir pasienio tarnybą. Tad jis išreiškė viltį, kad M.Saakašviliui Odesoje irgi puikiai seksis susidoroti su klestinčia korupcija ir kyšininkavimu svarbiausiose tarnybose.

Beje, M.Saakašviliui nereikės pradėti nuo nulio. Jis ketina įgyvendinti tautietės Ekos Zguladzės, einančios Ukrainos vidaus reikalų ministro padėjėjo pareigas, bandomąjį policijos reformos projektą, kuriuo siekiama pažaboti šioje institucijoje klestinčią korupciją.

P.Porošenka, regis, nuoširdžiai tiki, kad tai įmanoma. Pristatydamas visuomenei M.Saakašvilį, Ukrainos prezidentas pareiškė: „Michailas yra žinomas tuo, kad neįmanoma padaro įmanomu.“ Pats M.Saakašvilis, kreipdamasis į margą Odesos regiono visuomenę, kurioje išsitenka ukrainiečiai, rusai, žydai, bulgarai ir kiti, pareiškė, jog procesas bus ilgas, tačiau labai svarbu pradėti siekti, kad Odesa taptų Juodosios jūros sostine.

Procesas trumpas tikrai nebus, nes Odesa yra nepaprastai traumuota. Užtenka prisiminti vien pernai gegužę ją sukrėtusį gaisrą profsąjungų rūmuose. Priminsime, kad tragedija prasidėjo nuo konflikto tarp aktyvistų, nusiteikusių prieš Euromaidaną, iš vienos pusės, ir Odesos bei Charkovo futbolo klubų fanų ir radikalų iš „Dešiniojo sektoriaus“, taip pat Euromaidano aktyvistų – iš kitos. Galiausiai ginkluoti radikalai užvijo šalies federalizacijos šalininkus į profsąjungų rūmų pastatą, užblokavo išėjimus ir padegė. Tada žuvo 48 žmonės, nukentėjo dar apie 170.

Odesos gyventojai iki šiol tebejaučia nerimą dėl galimų Ukrainos pajėgų susirėmimų su separatistais, o visoje srityje klesti radikalios nuotaikos. Vien šį pavasarį apie 60 Odesos gyventojų buvo areštuoti už separatistinės veiklos skatinimą ir smurto kurstymą. Suskaičiuoti 32 sprogimai įvairiose miesto viešosiose vietose – nuo traukinių stoties iki bankų ir aikščių.

O kur dar klestintys oligarchai, kurių nesutarimų aukomis tampa paprasti gyventojai. Štai kovo mėnesį iš Dniepropetrovsko srities vadovo pareigų P.Porošenkos sprendimu pašalinus Igorį Kolomoiskį ir perdavus šį postą kaimyninės Zaporožės srities gubernatoriui Valentinui Rezničenkai (abu jie oligarchai, nepasidaliję įtakos naftos kompanijose), Odesos gatvėse neliko privačių karinių grupuočių, kurias I.Kolomoiskis finansavo darydamas paslaugą savo sąjungininkui, Odesos srities gubernatoriui Igoriui Palicai.

Galbūt kaip tik dėl Odesoje tvyrančios netvarkos M.Saakašvilis yra ne tokia jau prasta kandidatūra. Ukrainos ekonomikos plėtros ir prekybos ministras A.Abromavičius – vienas didžiausių jo rėmėjų, įsitikinusių, kad Odesoje reikalingas geležinis kumštis. „Tik radikaliomis priemonėmis galima pasiekti tikslą. Prezidentas pasielgė išmintingai. Mes turime jį palaikyti. Įprastos priemonės neveiksmingos, o laikas senka“, – įsitikinęs A.Abromavičius.

M.Saakašvilio kritikai jo galimybėmis abejoja. Juk M.Saakašvilis Gruzijoje reformas įgyvendino iki konflikto su Rusija, o Ukrainoje šiuo metu – pats konflikto įkarštis. Be to, gruzinai juo pasitikėjo, o štai Ukrainoje M.Saakašvilio, kaip šeimininko, statusas kelia didelių abejonių.

Be to, Gruzijoje jam irgi sekėsi tik tol, kol nepasuko savotiškos saakašviliškos diktatūros link. Prieš pat jo karjeros Gruzijos politikoje pabaigą Eduardas Ševardnadzė pareiškė, esą M.Saakašvilis buvo ir lieka gudrus vyrukas, tačiau politikoje jis virto diletantu ir veda Gruziją į diktatūrą.

Ką jau kalbėti apie M.Saakašviliui būdingą pasipūtimą (save jis yra palyginęs su Atatiurku ir net Charles’iu de Gaulle“iu), kuris, jeigu buvęs Gruzijos prezidentas taptų pranašu svetimame krašte, gali pasireikšti dar keistesnėmis formomis. P.Porošenka visa tai supranta. Galbūt iš to turės ir naudos, pavyzdžiui, „diktatūriškas“ valdymas Odesoje gali padėti P.Porošenkai įtvirtinti regioninę valdžią ir pakirpti sparnus separatistams.

Vis dėlto svarbiausia jam, matyt, yra tai, kad M.Saakašvilio paskyrimas Odesos gubernatoriumi yra žinia Rusijai. Joje aiškiai sakoma, kad Ukraina pasiryžusi eiti į Vakarus, o su Rusija jokių reikalų turėti neketina.

Rima Janužytė