Jau daug metų Vilniuje vykstantis sveikatos įstaigų reorganizavimas labiau primena politikų kovą dėl įtakos, o ne bandymus palengvinti gyvenimą pacientams ir ligoniams.

“Kiek Vilniaus Antakalnio mikrorajone autobusų stotelių, tiek ir ligoninių – ir tai visai ne anekdotas, o šių laikų realybė. Daugumą jų jau seniai laikas sujungti, bet dėl partinių interesų to padaryti turbūt neįmanoma”, – liūdnai juokauja VU profesorius Dainius Pūras, kalbėdamas apie jau daug metų šalies sostinėje nesėkmingai vykstantį sveikatos įstaigų reorganizavimą ir bendrą sveikatos priežiūros padėtį Vilniuje.
Bandydami išsiaiškinti sostinės sveikatos priežiūros įstaigų sistemą ir jos perspektyvas, vos galvos nenusisukome. Ji tokia chaotiška, kad jos paaiškinti nebesugeba net patys tos labai nesistemiškos sistemos dalyviai. Ir šiandien visiškai neaišku, nei kurios sveikatos įstaigos bus jungiamos, nei kaip tai bus daroma, nei kam atiteks tušti linkę pastatai. Aišku tik viena, kad pacientams dėl to geriau nebus: nei finansų, nei patogumo požiūriu.
Tai liudija pirmieji jungimo pavyzdžiai. Štai atskirame pastate buvusi Antakalnio vaikų poliklinika dabar perkelta į suaugusiųjų poliklinikos devintąjį aukštą, o Antakalnio poliklinikos administracija erdviai įsikūrė moderniai įrengtame antrame aukšte. Tad dabar mamos su vaikais, vežimais ir nešynėmis kabarojasi į devintą aukštą, vaikšto tose pat patalpose kaip ir sergantys suaugusieji (nors tai yra pažeidimas), o atlaisvinti buvusios vaikų poliklinikos pastatai stovi tušti, juodais langais. Taigi šios reformos ar šio sujungimo rezultatas atrodo kaip nonsensas.
O kas daroma su Sapiegos ligonine, apskritai sveiku protu nebegalima suvokti: ji jau kelerius metus – lyg figūrėlė šachmatų lentoje. Iš pradžių didžiausią nuostabą kėlė keistokas bandymas apvalyti šią ligoninę nuo skolų, susidariusių 2010 m. ją perkėlus į rajoninį lygmenį ir dėl to sumažinus ne tik teikiamų paslaugų apimtis (uždaryti neurologijos, psichiatrijos skyriai, nebevykdoma stacionarinė ligonių reabilitacija), bet ir iš teritorinės ligonių kasos gaunamą finansavimą.
Tačiau kai ligoninės skolos pasiekė 2 mln. Lt, o jos administracija nebepajėgė laiku atsiskaityti su darbuotojais, nutarta ligoninę prijungti prie respublikinės, dėl to daug turtingesnės gydymo įstaigos. “Laimė” priglausti Sapiegos ligoninę teko Antakalnio mikrorajone esančiai respublikinei Vilniaus miesto universitetinei ligoninei (VMUL), ir nors jos vadovai šiam projektui ilgai priešinosi, galiausiai buvo priversti sutikti su reorganizacija ir apmokėti didžiąją dalį Sapiegos ligoninės skolų.
Beje, objektyvumo dėlei svarbu paminėti, kad savivaldybė tokį žingsnį aiškina siekiu racionaliau naudoti lėšas. Esą sujungus labai mažas pajamas (7,4 mln. Lt per metus) gaunančią Sapiegos ligoninę su didelį biudžetą turinčia Vilniaus universitetine ligonine (63,7 mln. Lt per metus) į vieną, racionaliau naudojami žmogiškieji ir finansiniai ištekliai, atsisakyta bendrųjų padalinių ir laboratorijų dubliavimo, veiksmingiau ėmė dirbti brangių technologijų ir laboratorijų tarnybos bei buvo labiau taupomos valdymo ir administracinės išlaidos.
Tačiau tuo Sapiegos odisėja toli gražu nesibaigė. Šių metų liepą nuspręsta įgyvendinti dar vieną Ostapo Benderio vardo vertą projektą – prie VMUL prijungti VšĮ Vilniaus universitetinę Antakalnio ligoninę, o buvusios Sapiegos ligoninės teikiamos slaugos paslaugos greičiausiai bus perduotos Vilniaus universitetinei slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninei, esančiai Tyzenhauzų g., kuri, regis, persikels į Antakalnį. Čia, kaip skelbia Vilniaus valdžia, atsiras 240 lovų slaugos ligoninė.
Savaime suprantama, VMUL jaučiasi nuskriausta, juk ji tuščiai apmokėjo milijonines kitos ligoninės skolas (dėl to pati negalėjo įsigyti modernios įrangos, dėl to finansiškai nukentėjo jos medikai). Per daug nesidžiaugia ir vadinamoji Tyzenhauzų ligoninė: mat Vilniaus mero Artūro Zuoko sumanymas sujungti ją su Sapiegos slaugos ligonine ir drauge perkelti į Antakalnyje esantį buvusį vaikų traumų korpusą gali reikšti, kad ES struktūrinių fondų lėšas gaus ne Tyzenhauzų, bet Antakalnio ligoninė.
O štai mero įsitikinimu, tai vienas didžiulio racionalumo pavyzdys, nes Vilniuje liktų ne trys atskiros, o viena didelė, moderni slaugos ligoninė, ir jos adresas būtų Klinikų gatvė Nr. 2. “Sapiegos ligoninėje bet kuriuo atveju koridorių daugiau nei palatų, o Tyzenhauzų ligoninė – paveldosauginis pastatas, kurio išlaikymas paprasčiausiai per brangus”, – argumentus dėsto A.Zuokas.
Jo skaičiavimu, vien ES lėšų naujai slaugos ligoninei įrengti nepakaktų, todėl esą būtų prisidurta iš pinigų, gautų viešame aukcione pardavus Tyzenhauzų ligoninės pastatus. Na, o Sapiegos ligoninės pastatas ir teritorija esą būtų atiduoti visuomenės reikmėms. Viskas, atrodytų, idealu.
Tik ne Sveikatos apsaugos ministerijos kancleriui Rimantui Remeikai, kuris įžvelgia tik šio sumanymo minusus. Kanclerio įsitikinimu, dėl slaugos perkėlimo į Antakalnį sumažės bendras slaugos lovų skaičius, kuris Vilniuje ir taip kritiškai mažas. R.Remeika teigia jau kelis mėnesius negaunantis savivaldybės paaiškinimo, kaip ši problema bus sprendžiama. “O kol nebus paaiškinimo, negalėsime sutikti ir su tuo, kad Antakalnio ligoninei būtų skirti ES pinigai, turėję nukeliauti į Tyzenhauzų gatvę”, – aiškina ministerijos atstovas.
A.Zuokas, labai mėgstantis girtis išradingumu, ir šį sykį tvirtina nematąs jokių problemų. “Lovų skaičius tikrai nesumažės. Formaliai Antakalnyje gal ir trūks kokių 42 lovų, bet mes jas galime įrengti Antaviliuose, galiausiai lieka galimybė lovas įsigyti privačiose įstaigose”, – tikina meras.
Vis dėlto A.Zuokas niekaip nesugebėjo paaiškinti, kaip reikėtų kompensuoti milijoninę žalą, kurią patyrė VMUL, apmokėdama Sapiegos ligoninės skolas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.