"Veido" archyvas

“Aš tiesiog įsimylėjau dirigavimą”, – neslepia pirmąją operą Klaipėdoje dirigavęs Maestro

“Klasikinės muzikos koncertas primena restoraną: atlikėjas, kaip ir virėjas, mokosi gaminti daugybę metų, o publika jo darbo rezultatą suvalgo per valandą”, – sako Davidas Geringas.

Laukdama skirtos valandos, sėdžiu Klaipėdos viešbučio kavinėje ir stebiu, kaip Maestro skuba į repeticiją: glotnūs ant nugaros kabančio violončelės dėklo įlinkiai pajūrio saulėje blizga it sidabriniai. Po valandos, prasivėrus repeticijų kambario durims Muzikinio teatro bokšte, konstatuoju optinę apgaulę: vis dėlto dėklo būta balto.

Davidas pasakoja, kad balti violončelių dėklai muzikų pasaulyje jau tapo firminiu jo mokyklos atpažinimo ženklu: “Mano mokiniai, kaip ir aš, instrumentus nešioja baltuose dėkluose. Kai sykį viena mergina repeticijon atėjo nešina raudonu, iškart suklusau: kas atsitiko? Mat raudonuose dėkluose violončeles nešioja kito garsaus muzikanto mokiniai”.

Pirmoji opera – Klaipėdoje

Buvęs Liubeko ir Berlyno aukštųjų muzikos mokyklų profesorius, Maskvos ir Pekino konservatorijų garbės profesorius D.Geringas savo parengtų mokinių suskaičiuoja aštuonias devynias dešimtis. “Tai tik tie, kuriuos rengiau valstybiniams egzaminams. Jei skaičiuotume visus, su kuriais teko dirbti įvairiuose meistriškumo kursuose, susidarytų dešimtį kartų daugiau”, – patikslina Maestro.

Tačiau pernai vasarą, sulaukęs šešiasdešimt trejų metų, D.Geringas pedagoginės veiklos atsisakė. “Vokietijoje vyrai, sulaukę šio amžiaus, gali rinktis pensiją. Aš ir pasirinkau, nors pagal turimą kontraktą galėjau profesoriauti dar penkerius metus. Bet turiu savų kūrybinių planų ir noriu spėti juos įgyvendinti. Žinote, aš tiesiog įsimylėjau dirigavimą! – žybteli liepsnelės akyse. – Niekad nemaniau, kad taip man nutiks. Labai gerbiu dirigentus, nes pažinojau daug didžių šios profesijos atstovų – pradedant Herbertu von Karajanu, kuris suteikė man stipendiją Vokietijoje. Iš visų sutiktų meistrų mokiausi. Dirigavimas reikalauja daugiau laiko nei solisto repeticijos. Juk pagrindiniai solisto gyvenimo įvykiai yra koncertai: keli pasimatymai su naujai sutiktu orkestru – ir eini į sceną. O dirigentas, ruošdamas spektaklį ar simfoninę programą, su kolektyvu praleidžia mažiausiai savaitę”.

Svarbiausiu dirigavimo mokytoju D.Geringas vadina Juozą Domarką, į kurio pamokas specialiai skraidydavo iš Vokietijos. Tikrasis dirigento profesionalumas, pasak pašnekovo, slypi ne rankose, o racionalioje darbo metodikoje, leidžiančioje įtikinamiausią muzikinį rezultatą pasiekti per trumpiausią laiką.

Klaipėdoje Maestro viešėjo dvi savaites, per kurias dirbo su Muzikinio teatro orkestrantais ir atnaujino Piotro Čaikovskio operos “Eugenijus Oneginas” pastatymą. Tai pirmoji opera, kurią teko diriguoti D.Geringui. “Girdėjau nemažai “Eugenijaus Onegino” įrašų, kurie muzikiniu požiūriu buvo nepriekaištingi, tačiau kartu galėdavai justi, kad atlikėjai scenoje dainuoja melodijas, nes nemoka pakankamai rusų kalbos. Ar ne panašiai nutinka jūsų vokalistams, dainuojantiems italų, vokiečių ar prancūzų operose?” – įžvalgiai klausia D.Geringas, argumentuodamas tokį pasirinkimą.

Čia pat priduria, kad dainavimas jo paties gyvenime labai reikšmingas: “Mano mama dainuodavo nuo ryto ligi vakaro. Ji mokėjo tokią galybę dainų ir arijų, kad visos kasdieniškos frazės asocijuodavosi su konkrečiais muzikos kūriniais, ir žodžiai neišvengiamai pavirsdavo melodijomis. Kartais netgi prašydavau: “Mama, nedainuok…” Užtat anksti supratau, kad melodija neretai pasakoma daugiau nei žodžiais. Žmonėms reikalinga muzika, net jei jie patys šito nesuvokia. Todėl tie, kurie mano, kad sunkmečiu galima atsisakyti muzikos mokyklų, labai klysta. Atsisakyti lengva, o nauja išplėtoti – labai sunku”, – tai jau paties Maestro asociacijos su lietuviškomis realijomis.

Ir virtuozai mokosi

Kompozitorius ir apskritai autorius, pašnekovo įsitikinimu, – svarbiausias asmuo muzikoje ir mene.

“Bendraudami su kompozitoriais, pažindami jų mąstymo būdą ir ketinimus mes, interpretatoriai, priartėjame prie muzikinės tiesos. Maskvos konservatorijoje mane taip mokė Mstislavas Rostropovičius, kuris daugybę kompozitorių paskatino rašyti koncertus violončelei – per savo karjerą atliko daugiau nei šimtą tokių premjerų. Gautus kūrinius visuomet atnešdavo mokiniams į klasę – taip šiuolaikinė muzika virto mūsų muzikinio auklėjimo dalimi”, – pasakoja D.Geringas.

Po “Eugenijaus Onegino” premjeros savaitę viešėdamas Vilniuje Maestro ketino įrašyti dar vieną opusą būsimajai Osvaldo Balakausko kūrinių kompaktinei plokštelei. Ši plokštelė, kuri galėtų pasirodyti šių metų pabaigoje, būtų jau trečia iš D.Geringo pristatomos šiuolaikinės lietuviškos muzikos ciklo. Prieš porą metų buvo išleisti Maestro atliekami kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo, prieš metus – Vytauto Laurušo kūriniai. Bet O.Balakausko muzika, pasak D.Geringo, – pernelyg sudėtinga, kad pavyktų įrašyti plokštelę vienu ypu. Kiekvienas šio kompozitoriaus kūrinys net iš virtuozo reikalauja didelių pastangų.

“O daugelis įsivaizduoja, kad jūsų lygio muzikantas tiesiog pasiima natas ir griežia”, – naiviai provokuoju. D.Geringo lūpose šmėkšteli vos juntama ironija: “Tie, kurie taip kalba, tegul patys pabando. Už kiekvienos muzikanto atliekamos gaidos stovi ne tik konkrečiam kūriniui paruošti sugaištos valandos, bet visa ligtolinė patirtis. O mano patirtis kaupta nuo šešiamečio berniuko pirmųjų violončelės pamokų”.

Ir prisimena, kaip jo vienintelis sūnus Aleksandras, muzikantas ir teatralas, kartą parašė dainą, kuri žaibiškai tapo populiari ir nusipelnė platininės plokštelės. “Tuomet sūnus sakė, kad tai neteisinga: prie tos dainos jis plušo vos pusvalandį, o rezultatas pranoko bet kokius lūkesčius. Bet aš jam aiškinau, kad yra kitaip: į šitą pusvalandį jis keliavo visą prieš tai buvusį gyvenimą. Iš pradžių mokėsi, vėliau kūrė muziką ir kaupė kitokią kūrybinę patirtį. Bet ir tai nieko nereiškia: kitas autoriaus kūrinys nebūtinai sulaukia tokio pat pasisekimo. Ir tai normalu. Apskritai muzikoje mane vis labiau domina procesas, o ne rezultatas”, – patikina D.Geringas.

Maestro sako, kad muzikinė virtuvė šiuo požiūriu primena gerą restoraną: virėjas daug metų skiria savo receptams tobulinti ir valandų valandas eksperimentuoja virtuvėje, o serviruotas lėkštėje jo patiekalas išnyksta per keletą minučių. Taip ir koncertas trunka vos porą valandų, bet koks ilgas kelias iki jo.

“Italijoje, kurioje dažnai tenka būti, žmonėms niekada nenusibosta kalbėti apie valgį: apie tai, ką jie valgė vakar ir ką ketina valgyti rytoj. Mane tai stebina, bet kartu suprantu, kad italai – nepralenkiami gurmanai. Lygiai taip mes, muzikantai, kalbame apie tai, ką grojome vakar ir kokį gurmanišką kūrinį atliksime rytoj. Ir baiminamės, ar sugebėsime pagroti deramai, ar užteks laiko pasiruošti, bet kaip tik ši baimė ir stumia mus į priekį”, – aiškina Maestro.

Ar jau turi kitų kvietimų diriguoti operas? “Esu atviras naujiems pasiūlymams”, – neslepia D.Geringas. Labiausiai jį domintų publikos visuomet laukiami “Karmen”, “Bohemos”, “Toskos”, “Rigoleto”, “Aidos” ar “Boriso Godunovo” pastatymai. Tiesa, tartis reikėtų gerokai iš anksto, nes grafikas – toli į priekį sudėliotas. Vos Klaipėdos muzikinio teatro vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė užsimena apie pavasarį planuojamą “Toskos” premjerą, Maestro susirūpinęs praneša, kad tą balandžio savaitę žada dirbti Australijoje.

Tačiau uostamiestis, kuriame anksčiau (kitaip nei Palangoje) lankydavosi retai, jį sužavėjo, o diriguoti “Toską” jau pažadėjo savo mylimai žmonai Tatjanai. Tad ką gali žinoti..