Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys nauja įdomi knyga, tiksliau, išsami studija “Mafijos eksportas”. Skaitinių puslapiuose pateikiame ištrauką iš šio veikalo.

“Brangus Dėde, kalbama apie įsipareigojimus ir sprendimus, priimtus prieš ne mažiau kaip 25 metus; nuo to laiko nemažai žmonių anapilin išėjo… priėjom iki to, kad beveik visi esam nusivarę, o mus sužlugdę teisėsaugos agentai gyvena sau lyg niekur nieko. Deja, esame liūdnoje padėtyje ir jau nežinome nė kaip slėptis…”
Toks vos ne širdį veriantis apmąstymas pasirodo viename iš žymiųjų raštelių, kurį numeris 30 siunčia numeriui 1. “Sprendimas priimtas prieš ne mažiau kaip 25 metus” – tai ne kas kita, kaip Inzerillo šeimos iš Paso di Rigano palikuonių ir giminaičių pasmerkimas tremčiai, uždraudžiant jiems sugrįžti į Sicilijos žemę. Tokiu “komisijos” sprendimu baigėsi antrasis Palermo mafijos karas, kai Toto Riinos ir Bernardo Provenzano vadovaujami korleoniečiai praretino Cosa Nostros gretas ir nužudė visus senuosius vadus, pradedant Saro Riccobono ir baigiant Stefano Bontade ir Totuccio Inzerillo.
Naujieji Sicilijos Cosa Nostros lyderiai ir boso Charleso Gambino iš Bruklino šeima, viena galingiausių Amerikoje tuo metu, susitaria ištremti likusius pralaimėjusiuosius, kad nereikėtų išžudyti jų visų.
1981–1983 m. buvo nužudytas dvidešimt vienas Inzerillo šeimos narys. Tarp jų – šeimos galva Salvatore ir vienas jo sūnus, dar paauglys Giuseppe, nužudyti Palerme, broliai Santo ir Pietro ir du jo dėdės Antonino Inzerillo ir Calogero Di Maggio. Sūnus, dar visai berniūkštis, buvo nužudytas todėl, kad prisiekė atkeršyti korleoniečiams. Vienas žiauriausių to meto Cosa Nostros žudikų Pino Greco, pravarde Scarpuzzedda, Batukas, prieš nužudydamas nukerta jam ranką – tokiu kraupiu būdu norėta parodyti, kad nėra tos kerštą įvykdyti turėjusios rankos.
O brolis Pietro buvo nužudytas Niujorke. Jo lavonas rastas su 5 dolerių vertės banknotu burnoje ir dviem banknotais po vieną dolerį ant sėklidžių. Ir šiuo atveju kraupaus žudikų poelgio prasmė aiškiai suvokiama pagal jų kodeksus – auka per daug kalbėjo ir pasižymėjo per dideliu gobšumu tvarkydamas reikalus.
Nuo to laiko išvengusieji mirties pradėti vadinti “pabėgėliais”.
Laišką rašantis numeris 30 yra San Lorenco mandamento vadas Salvatore Lo Piccolo, o jį gavęs numeris 1 yra Cosa Nostros vadas Bernardo Provenzano.
Pagal Korleonės boso sugalvotą “kodą” kiekvienas prie vidinio Cosa Nostros komunikacijos tinklo priklausantis mafijos vadas ir “garbingasis vyras” turi savo numerį, išskyrus Trapanio provincijos vadą Matteo Messiną Denaro, jis vienintelis pasirašinėja vardu Alessio.
2004–2005 metais rašteliuose rutuliojama opi mafijos bosams problema, nuo kurios nemaža dalimi priklauso Cosa Nostros ateitis. Salvatore Lo Piccolo pateikia vado dėmesiui ir svarstymui “pabėgėlių” sugrįžimo į Palermą klausimą.
Kai kurie iš jų jau yra sugrįžę. Padedami to paties Lo Piccolo, kuris juos globoja ir prisiima atsakomybę už juos prieš vadą: “Jie jauni ir neišeis iš savo lauko.” Kalbėdamas žargonu jis patikina, kad jie neperžengs jų žinioje esančios teritorijos ir zonos, Paso di Rigano, kur po dvidešimties metų atvėrė vilos duris ir pradėjo atkurti savo senąją šeimą.
Bet tokia situacija kelia nerimą ir susirūpinimą daugeliui kitų mafijos bosų. Ypač tiems, kurie buvo tiesioginiai devintojo dešimtmečio žudynių veikėjai, o dabar jaučia, kad gresia pavojus patirti kerštą savo kailiu.
Vienas tokių – Pagliarelli klano vadas Antonino Rotolo, kuris kartu su Lo Piccolo ir Bernardo Provenzano sudaro aukščiausių Cosa Nostros vadovų trijulę. Ši struktūra iš esmės perėmė buvusio “kupolo” funkcijas, nes beveik visi minėto “kupolo” vadai atsidūrė kalėjime, o kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Antonino Giuffre, netgi pradėjo bendradarbiauti su teisėsauga.
Rotolo jau yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos, bet dėl sveikatos problemų atlieka bausmę namų arešto sąlygomis savo viloje Palerme, Leonardo Da Vinci gatvėje, visai netoli Bernini gatvėje esančios vilos, kurioje 1993 m. sausio 15 d. buvo suimtas Toto Riina. 2004–2006 metais nežinodamas, kad yra sekamas, Rotolo visiškai atvirai kalba su savo ištikimais žmonėmis: “Šitie Inzerillo buvo vaikai, o paskui užaugo, dabar jiems trisdešimt metų… kaip mes galime būti ramūs… jie turi išvažiuoti… Turi sėdėti Amerikoj… o jei atvažiuos į Italiją, juos visus nudėsime… Vos jie pakels galvas, pirmi jų šūviai bus į mus… Šitaip, vaikai, niekas nepasibaigė… Inzerillo šeimai mirusieji akyse stovi visą laiką. Yra šventės. Jie susėda prie stalo ir tai vieno trūksta, tai kito… Negalime šito pamiršti. Jie turi išvažiuoti. Joks Dievas jiems negali padėti… Turime atsikratyti jų ir tada galėsime nusiraminti.”
Rotolo ir Lo Piccolo įkūnija dvi Cosa Nostros sielas. Pirmasis, buvęs vienu iš žudikų kare prieš Inzerillo, išlieka ištikimas Riinos linijai, mano, jog negalima pakeisti organizacijos “konstitucijos” tam, kad vėl būtų permąstytas jau priimtas sprendimas, be to, nedalyvaujant kaliniams, tokiems kaip Riina, kuris formaliai tebelaikomas vadu. O antrasis, devintojo dešimtmečio pradžios kare buvęs vieno iš nužudytų mafijos vadų Saro Riccobono vairuotoju, dabar prisirišo prie Bernardo Provenzano ir, remdamasis krikštatėvio derybų linija, stengiasi padėti pabėgėliams sugrįžti. Taip elgiasi dar ir norėdamas sustiprinti savo galią ir įtaką organizacijoje, kad galėtų jai vadovauti pasibaigus Provenzano erai.
Iš tiesų Lo Piccolo raštelis atskleidžia Sicilijos mafiją apėmusią krizę, žlugdantį teisėsaugos agentų poveikį, su logistika susijusius organizacijos sunkumus.
Cosa Nostra pasitinka naująjį amžių “sutrikusi ir tuo pačiu metu viliojama naujų galimybių. Tai instinktyviai norėtų griebtis ginklo ir panaikinti visus erzinančius prieštaravimus, tai yra įsitikinusi, kad be jokio šaudymo reikia ieškoti kompromiso ir vadovautis vienintele visus tenkinančia taisykle – krauti šlamančiuosius. Uždirbti pinigus.”
Riinos strategija nepasiteisino, šeimos yra pažeistos ir pažemintos, valstybės represiniai ir teisminiai veiksmai sudavė rimtą smūgį organizacijai, didžioji dalis vadų sėdi kalėjime griežtojo režimo sąlygomis, ir neatrodo, kad mažėtų teisėsaugos agentų skaičius. Tarp daugelio pasekmių yra dar ir ta, kad tarptautinėje arenoje Cosa Nostra po truputį netenka savo vaidmens ir autoriteto, dėl kurių ištisus dešimtmečius visame pasaulyje ji stovėjo visų nusikalstamų organizacijų priešakyje, būdama pavyzdžiu jų augimo ir plėtros kelyje.
Taigi “pabėgėlių” sugrįžimas tampa kuriamos ateities metafora. Bet tai kartu ir sugrįžimas į praeitį. Į tuos laikus, kai Inzerillo šeimos pastangomis buvo išplėtotas bendrininkavimas su didžiosiomis Amerikos šeimomis, leidęs užteršti visą pasaulį heroinu, o Sicilijos laboratorijos ir “chemikai” nespėdavo gaminti tiek narkotikų, kad patenkintų už Atlanto esančių šeimų poreikius.
Italijoje ir Amerikoje istorija tapo didieji tyrimai: “Pizza Connection”, atskleidęs mafijos tinklą, apraizgiusį Siciliją, Šveicariją, Prancūziją, Ispaniją, ir “Iron Tower”, išaiškinęs Sicilijos ir Amerikos šeimų dalyvavimą kontrabandoje, apimančioje Niujorką, Naująjį Džersį, Pensilvaniją, Virdžiniją ir Santo Domingą. Tonų tonos heroino. Vardai tais laikais buvo kiti – Bontade, Spatola, Buscetta, Badalamenti, Riccobono, Di Maggio ir, be abejo, Inzerillo ir Gambino.
Praeities laikai. Paskui, griuvus Berlyno sienai, o su ja ir senajam dvipoliam pasauliui, atsiveria laisva erdvė liberalios ekonomikos modeliui, o jo visuotinis paplitimas staigiai paspartėja.
Tačiau korleoniečių prioritetai kitokie: sumažinti 1987-ųjų maksi proceso pasekmes, modifikuoti kovos su mafija įstatymus ir rasti vaistą nuo magistratų, kurie nebesitaiko prie susitarimų, sudarytų su politiniais sluoksniais, dėsnių. Netekę atramos taškų valdančiojoje partijoje, jie nutaria mesti tiesioginį iššūkį valstybei, bandydami šantažuoti ją kruvinais išpuoliais…

Francesco Forgione

Iš italų kalbos vertė Anna Karpič

Apie autorių ir knygą

Kasdien žiniasklaida skelbia apie teisėsaugos susidūrimus su mafija. Prie tokių žinių pripratusi visuomenė į šiuos dalykus reaguoja gana abejingai – retai kam atrodo, kad tai daro nors menkiausią įtaką jų kasdieniam gyvenimui.
Francesco Forgione’s knyga “Mafijos eksportas” atskleidžia, kad įvairiose valstybėse išsišakojęs mafijų tinklas gali būti gerokai arčiau kiekvieno iš mūsų, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Įvairiais dokumentais, bylų medžiaga, tyrimų duomenimis paremta išsami studija pateikia netikėtų faktų apie tris pagrindines Italijos mafijas ir jų vykdomą kriminalinę pasaulio kolonizaciją.
Mafijos, kurių metinė apyvarta svyruoja nuo 120 iki 180 mlrd. eurų, yra tapusios itin svarbiais pasaulinės ekonomikos veikėjais, galinčiais daryti įtaką vyriausybių sprendimams, kreditavimo sistemoms ir net rinkos taisyklėms. Nuolat investuodamos į legalų verslą, nusikalstamos organizacijos laipsniškai naikina ribą tarp legalios ir nelegalios ekonomikos.
Šios knygos autorius Francesco Forgione yra buvęs Italijos parlamentinės kovos su mafija komisijos pirmininkas, nuo 2008 m. L’Akvilos universitete dėsto kriminalinių organizacijų istoriją ir sociologiją, yra kelių knygų apie mafiją autorius.