Petro Malūko nuotr.

Kas yra Šėta dabar, kai nebeliko garsiųjų jos sūrių? Šis Kėdainių rajono miestelis nuo prieškario buvo su jais siejamas, o fermentuoto sūrio vardas „Šėta“ tapęs kone bendrinis. Senosios tradicijos tapo paveldo vertybe. Dabar Šėtą garsina stiprūs aplink ją besitelkiantys ūkiai. Šio krašto žemės trauka ypatinga – žagrės čia imasi net savoje profesijoje aukštumų pasiekę gydytojai, dailininkai.

Jūratė KILIULIENĖ

Dairantis po Šėtos apylinkes nesunku susikurti įspūdį, kad gyvename turtingame žemės ūkio krašte. Net didžiausiems bambekliams įspūdį padarytų horizontą siekiantys išpuoselėti laukai. Priešingai nei kitur, apleistų dirvonų aplink Šėtą nėra. Kaip ir laisvų – parduodamų ar nuomojamų – plotų, tad ir galimybės ūkininkams plėsti savo valdas.

Šios žemės maitina ir stambaus ūkio savininkus švedus, neseniai perpirkusius jį iš danų, ir savus, lietuvius. Šėtos seniūnas Petras Pupkus pasigiria, kad dauguma vietinių dirba ne po 100 ir net ne 200 hektarų. Stambiausias žemvaldys Vytautas Barzda turi per 2 tūkst. ha. Jau galima kalbėti ir apie besiformuojančias ūkininkų dinastijas, kai vaikai su žemės ūkio universitetų diplomais grįžta ir stoja į vieną vagą su tėvais.

Šios Lietuvos vietos – vienos derlingiausių šalyje. Gal todėl ir energingi šėtiškiai kur kas labiau linkę žemę arti, nei verslus kurti.

Pečius surėmė trys vyrai

350 hektarų čia nelabai ką nustebinsi – tokio dydžio yra Remigijaus, Egidijaus ir Martyno Gružų ūkis. Išskirtinė yra šių vyrų asmeninė patirtis ir kelias, atvedęs juos prie žemės. Gal tik 26-erių Martyno, Egidijaus sūnaus, pasirinkimas buvo lyg ir savaime suprantamas. Nuo mažų dienų sukiojęsis prie traktorių ir kombainų vaikinas ir panoro likti prie jų, užuot ėjęs į universitetą. Egidijus – ūkininkas, bet ne bet koks: jis yra ir Panevėžio respublikinės ligoninės gydytojas neurochirurgas. Jo brolis Remigijus, baigęs Vilniaus dailės akademiją, ūkininkavimą derina su vadovavimu nuosavai reklamos įmonei Kaune.

Gal kas galėtų pagalvoti, kad prestižinių profesijų atstovai – tik popieriniai ūkininkai, bet iš tiesų broliai yra patys tikriausi juodadarbiai, lenkiantys nugarą laukuose nuo aušros iki aušros. Jiems padeda tik trys nuolat samdomi darbininkai, dar keli samdomi sezono metu.

„Gimėme Šiluvoje, nejaugi nesimato? – pokštauja Egidijus ir Remigijus, vienas kitam virš galvų brėždami šventųjų aureoles. – Mokyklas, universitetus baigėme Kaune, ten pradėjome ir profesinę karjerą, susikūrėme namus.“

1993-iaisiais jų motina susigrąžino sovietų okupacijos metais nusavintus 25 hektarus žemės, sodybą, iš kurios visa šeima iškart po karo buvo išvežta į Sibirą. Iki pat nepriklausomybės atkūrimo joje šeimininkavo svetimi. Senelių statyta pilka kaimo trobelė ir dabar it paminklas giminės praeičiai stūkso apsupta dirbamų laukų ir dar prieškariu sodintų medžių.

Dabartiniai šeimininkai prie jos sienų kala senovines pasagas, kad namuose netrūktų laimės. Greta iškilo modernus namas, jame nuolat gyvena trys vyrai ūkininkai, o savaitgaliais iš miestų suvažiuoja ir jų žmonos, dukros bei tetos.

Paveldėję motinos atgautą žemę vyrai ėmė ją dirbti atvažiuodami savaitgaliais, per atostogas. Kelerius pirmuosius metus ūkininkavimas buvo tik malonus būdas praleisti laisvalaikį. Vėliau atėjo laikas apsispręsti – arba plėstis, arba viską mesti. Su turimais padargais jau buvo sunku išsiversti, nuomotis nebuvo kur, o pirkti naują galingą techniką dėl keliasdešimt hektarų neapsimokėjo. Sprendimas neatėjo per dieną, bet žemių pamažu daugėjo, drauge ir reikalingos technikos, o broliai vis dažniau likdavo nakvoti kaime, užuot grįžę į namus Kaune.

Chirurgo rankos nenukenčia

„Visiems kažkodėl keista, kad chirurgas dirba žemės ūkio darbus, Manęs nuolat klausia, kaip saugau rankas. Nėra taip, kad chirurgas prie nieko negalėtų prisiliesti, bet, žinoma, kai kurių darbų negaliu dirbti, pavyzdžiui, tvarkyti technikos. Kita vertus, yra pirštinės, kitos apsaugos priemonės, tad tepaluotomis rankomis tikrai nevaikštau“, – tikina E.Gružas.

Egidijui niekada nebuvo kilę minties dėl žemės atsisakyti gydytojo praktikos, tačiau ji vertė priimti svarbius sprendimus. Per 20 metų jis dirbo Kauno klinikose, vėliau septynerius – Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, o prieš trejus metus tapo Panevėžio respublikinės ligoninės gydytoju. Panevėžį, nuo Kuronių kaimo nutolusį tik per 50 kilometrų, jis rinkosi dėl galimybės po darbo kasdien grįžti namo ir daugiau laiko skirti ūkiui.

Dabar E.Gružas savo dieną pradeda penktą valandą ryto, kartu su broliu nudirba ryto darbus, ir pusę septynių išvažiuoja į ligoninę. Va­dovaujasi principu, kad valandos, skirtos medicinai ir žemės ūkiui, turi būti atskirtos. Visus su gydytojo profesija susijusius reikalus stengiasi atlikti ligoninėje – čia skaito medicininę literatūrą, gilinasi į naujoves, o namie laukia žemės ūkio lektūra.

Žinia apie Šėtos seniūnijoje įsikūrusį kraštietį gydytoją netruko pasklisti po visą rajoną. Į brolių ūkį dažnai užsuka vietos gyventojai, tikėdamiesi patyrusio neurochirurgo pagalbos.

E.Gružas pirmasis Baltijos šalyje pradėjo galvos smegenų auglius operuoti fluorescencijos metodu. Šių metų pradžioje jo profesinėje biografijoje atsirado dar vienas reikšmingas įrašas. Neurochirurgas po stažuočių Paryžiaus ir Diuseldorfo universitetų klinikose pirmasis Lietuvoje stuburo disko išvaržos operaciją atliko nauju metodu. Šalinant išvaržą visiškai endoskopine mikrodiskektomija sutrumpėja operacijos trukmė, atliekamas kur kas mažesnis pjūvis nugaroje, negu operuojant įprastu metodu, ligonis greičiau atsigauna.

„Šios operacijos atliekamos tik Panevėžio respublikinėje ligoninėje. Man patinka šios gydymo įstaigos politika: ji yra įsigijusi endoskopinį aparatą, prie jo jungiant atitinkamą instrumentariumą, kuris vis papildomas, gali būti operuojamas ir skrandis, ir inkstai, ir kiti organai. Kitaip yra Kauno klinikose, kur kažkas nusiperka aparatą ir kitiems skyriams neduoda. Ten brangi aparatūra stovi pusiau nenaudojama. O Panevėžyje turime tris endoskopines operacines, jos nuolat apkrautos“, – savosios gydymo įstaigos pranašumus vardija E.Gružas.

Be to, ir Kaune, ir Vilniuje sudėtingų tyrimų – branduolinio magnetinio rezonanso, kompiuterinės tomografijos reikia laukti ilgai, o Panevėžio ligoninėje eilių beveik nėra.

E.Gružas netrukus pradės dirbti ir privačiame neurochirurgo kabinete Kėdainiuose. Šis jau įrengtas, tik vis neatsiranda laiko startui. Mintį apie privačią praktiką Egidijus brandino seniai, mat pirmieji darbo metai Panevėžio ligoninėje nebuvo intensyvūs. Tik po kurio laiko ir siuntimus rašantys kolegos, ir ligoniai pradėjo apdovanoti naująjį gydytoją pasitikėjimu, o dabar E.Gružo darbo valandos perpildytos. Žinia apie naujuoju metodu operuojamą stuburo išvaržą pacientus pas jį atveda iš visos Lietuvos, taip pat Norvegijos, Didžiosios Britanijos.

Ūkio darbai neleidžia išlepti

Pirmoje vietoje – medicina, taip yra apsisprendęs Egidijus. Dėl to nepasitenkinimo niekada nereiškė nei brolis, nei sūnus. Paprastai neurochirurgas bendriems ūkio reikalams skiria kelias valandas per parą, tik per atostogas tampa lygiaverčiu darbininku. Pagrindinis jo užsiėmimas darbymečiu – gabenti derlių supirkėjams. Gydytojas turi profesionalo teises, jų prireikė, kai ūkyje atsirado vilkikas. Bet gali vairuoti ir traktorių.

Remigijui darbą ūkyje su kūrybiniais reikalais derinti paprasčiau. Reklamos studija rūpinasi žmona, pačiam į Kauną nuvažiuoti pakanka kartą per savaitę, tad visa diena dažniausiai prabėga laukuose. Tiesa, anksčiau įmonė atlikdavo kur kas daugiau užsakymų, bet plečiantis ūkiui jos apsukas teko lėtinti. Tačiau R.Gružas, profesionalus dailininkas, nevadina to sunkiu sprendimu, kokiu nors išsižadėjimu, tik teisingai sudėliotais prioritetais.

„Kas juos lėmė? Tikrai ne noras praturtėti – užsidirbti galima ir Kaune. Patiko ūkio darbai. Jei kas atsuktų ratą atgal, dabar, ko gero, studijuočiau ne menus, o žemdirbystę“, – tikina tikrąjį pašaukimą paveldėtame ūkyje atradęs Remigijus. Jis įsitikinęs, kad žemės trauka perduodama genais. Prie jau ūkininkaujančio Egidijaus sūnaus Martyno netrukus prisidės ir Remigijaus jaunesnioji duktė Paulina, Antano Stulginskio universitete studijuojanti agronomiją.

Broliai pripažįsta, kad ūkininko galimybės užsidirbti visai kitos nei, tarkim, gydytojo.

Egidijus lygina: iš gydytojo algos jis pajėgtų išlaikyti šeimą, bet tikrai neišgalėtų įsigyti instrumentariumo privačiai praktikai. O stambūs ūkininkai ir šeimas išlaiko, ir susiperka viską, ko reikia darbui, nors žemės ūkio technika kainuoja labai brangiai – kaip ir medicinos. Gružų kiemas taip pat pilnas modernių padargų – traktorių, purkštuvų, kombainų.

Vis dėlto ūkininkavimo vertė įkainojama ne vien pinigais. Vyrai sako, kad ši veikla netektų daug žavesio, jeigu rūpėtų kuo daugiau iš jos išspausti. Dabar, dažnai slegiami nepakeliamo nuovargio, suvokia ją kaip brangias gyvenimo pamokas.

„Čia kasdien susiduriu su išbandymais. Būna, atsikeli ir varai nuo penktos ryto iki vidurnakčio, o kartais ir per naktį. Pačioje pradžioje, kol turėjome mažai technikos, vien taip ir dirbome. Kai nešioji per naktį 50 kilogramų maišus, nes reikia kuo greičiau iškrauti vagoną, išmoksti kantrybės. Jos labai reikia ir ligoninėje. Kiekvienas ūkininkas žino: jeigu pradėjai darbą, reikia ir pabaigti. O gydytojai, būna, skundžiasi, kaip sunku operuoti tris valandas. Man tai nekelia problemų – be pertraukos esu operavęs ir 17 valandų. Tiesa, operacinėje laikas bėga kitaip, nejauti valandų, bet jėgų, atsparumo reikia daug. Fizinis darbas ūkyje to išmoko – man nėra per sunkaus darbo, yra tik darbas, kurį reikia padaryti“, – teigia gydytojas.

Laimės pojūtį ariant savo žemę suteikia ir laisvė spręsti pačiam. E.Gružui patinka priimti sprendimą, jį įgyvendinti ir džiaugtis rezultatu ar galbūt pripažinti klaidą, bet vis tiek tobulėti. O ligoninė gydytoją įstato į mechanizmą, kuriame tenka susitaikyti su tokiais valdiško darbo komponentais, kaip pavydas, nesantaika, nesąžininga konkurencija. E.Gružas prasitaria, kad pagalių kaišiojimas į ratus, trukdymas siekti rezultato kartą jį privertė palikti prestižinę gydymo įstaigą Kaune.

Pradžia – su skolintu pjūklu

„Medį myliu, žemės – ne“, – rėžia Dalius Paulavičius, kone vienintelis pramonininkas tarp Šėtos seniūnijos ūkininkų. Šiuose kraštuose prabėgo Daliaus vaikystė ir jaunystė, bet jis kažkaip sugebėjo atsispirti ir visuotiniam norui ūkininkauti, ir pačiai žemės traukai. Tik miške, tarp medžių jis jaučiasi esąs savo vietoje.

Šviežia mediena kvepia ir gamybinės patalpos, ir biuras. Verslininkas užsidegęs pasakoja, koks medis labiausiai tinka grindims ar stalui, kaip atpažinti geros kokybės medieną, vardija, iš kokių šalies miškų atgabentas tas ar kitas lent­pjūvės kieme paguldytas šimtametis ąžuolas.

Net nepažvelgus į įmonės rodiklius akivaizdu, kad jai sekasi. Sėkmę išduoda savininko akys. Ir biurą puošiantis sertifikatas „Stipriausi Lie­tuvoje“, patvirtinantis, kad įmonė patikima, nėra skolinga nei valstybės biudžetui, nei verslo partneriams.

„Kaip pavyksta? Neapžioju per didelio kąsnio, neužsibrėžiu daugiau, nei galiu įgyvendinti. Kai stveri daug vienu metu, išeina devyni amatai, dešimtas badas. Gal ir negerai toks atsargumas, bet man ramiau, kai viską pasveriu“, – dėsto bendrovės „Dagmedis“, užsiimančios medienos gamyba, miško kirtimu ir jų atsodinimu, vadovas.

Pernai bendrovė atšventė 20 metų jubiliejų. Tai buvo proga prisiminti pradžią, o ji nuo dabarties skiriasi kaip diena ir naktis. Dalius verslininku pabandė tapti dar nepriklausomybės priešaušryje. Pasidavęs visuotinei džinsų gabenimo į Rusiją bangai, po kelerių metų stipriai nusvilo. 1995 m. Lietuvoje masiškai džiūvo eglynai, valstybė ėmė pardavinėti juos stačiu mišku. D.Paulavičius pamanė, kad miškas galėtų būti laikinas pragyvenimo šaltinis, ir sukvietęs būrelį vyrų patraukė pjauti eglių. Pirmasis jo pjūklas buvo skolintas.

„Jau seniai miško pats nebekertu, samdau rangovus. Dalį medienos parduodu, tinkamą ruošiniams gaminti susivežu į lentpjūvę. Produkciją parduodu vietos baldų, grindų gamintojams, dalį eksportuoju. Pradėjau nuo eglių, o dabar pagrindinis mano medis yra ąžuolas“, – į ką išaugo jo verslas, pasakoja D.Paulavičius.

Dabar jis turi 400 hektarų miško, lentpjūvėje dirba šeši nuolatiniai darbuotojai. Norint plėstis reikėtų įdarbinti naujų žmonių, bet aplink Šėtą tokių nėra. Darbo jėgą nusiurbė emigracija. Net švedų žemės ūkio bendrovėje nedirba nė vieno šėtiškio, darbininkų jie atsiveža iš Kaišiadorių Radviliškio.

„Kadaise turėjau ir savų miško kirtėjų, bet dabar dirbu su rangovais, taip paprasčiau, nes tas darbas nėra pastovus. Beje, samdau juos ne tik miškui kirsti, bet ir atsodinti. Aš jau nesulauksiu, kol užaugs, bet mano principas toks: mes radome, todėl ir patys turime kažkam palikti. Žinoma, kirtavietė tuščia nebus, bet neatsodinta, neprižiūrima mediena bus prasta. Taip galvoti ir daryti man įdomu. Turbūt nesu tipiškas komersantas – milijonų man nereikia“, – tikina Dalius.

Verslininko miško valdos išsibarsčiusios po visą šalį, siekia ir Šalčininkų rajoną.  Pri­žiūrėdamas kirtavietes, jaunuolynus kasdien jis nuvažiuoja po 500 kilometrų. Rinkdamasis vietą lentpjūvei D.Paulavičius buvo konkretesnis. Pirmiausia nusižiūrėjo pastatą Raseinių rajone, džiaugėsi, kad bus netoli važinėti iš namų Kaune.

„Bet ten važiuodavau kaip į katorgą. Vėliau čia gavau mažą lūšnelę. Kad būtumėt matę, su kokia energija aš ją tvarkiau! Šėtoje jaučiuosi visai kitaip. Nors nėra nei upių, nei ežerų, vien lygumos, tai man savas kraštas, todėl pats mieliausias ir gražiausias. Jis labai mane traukia“, – prisipažįsta Dalius. Dabar močiutės namuose, kuriuose mirus motinai augo nuo penkerių metų, vyras yra įsirengęs savo šeimos vasarvietę.

Visi trys sūnūs liko su motina

Šėtos seniūnijos žmonės kaip susitarę pasakoja apie ypatingą šios žemės trauką, priskirdami jai kone magiškų galių. Jie dėsto istorijas apie vieną ar kitą šėtiškį, dėl nepaaiškinamų priežasčių pasirinkusį šias vietas gyventi ar dirbti. Ir jos ne iš piršto laužtos, bet vis dėlto tėra išimtys, o ne tendencija. Šėtą ištiko tokia pat lemtis kaip ir daugelį šalies miestelių – ji stipriai susitraukė. Prieš du dešimtmečius šioje seniūnijoje gyveno 2730, dabar – 1970 žmonių. Pačiame miestelyje yra apie tūkstantį gyventojų.

Išsikraustyti iš Šėtos yra kur kas mažiau priežasčių nei iš daugelio kitų panašių gyvenviečių. Miestelis spindi švara, prižiūrėtais gėlynais, gatves puošia skoningai išdažyti, sutvarkyti namai. Pakeliui iš Vilniaus į Kėdainius įsikūręs miestelis traukia pravažiuojančiojo akį. Aktyvi seniūnijos bendruomenė vis sugalvoja renginių ir sau, ir visai šaliai. Tarkim, miestelio gimnazijos mokytojo, žinomo ilgų distancijų bėgiko Aurimo Skinulio iniciatyva minint 650-ąsias miestelio metines surengtas Šėtos bėgimas – jau tradicija. Jis yra vienas iš dvylikos etapų, sudarančių Lietuvos bėgimo taurės varžybas. Tą dieną miestelyje apsilanko visas šios sporto šakos Lietuvos elitas ir jo gerbėjai.

„Patys dar nesugalvojame, kaip tai paaiškinti, bet šių metų demografiniai seniūnijos rodikliai neįtikėtinai pagerėjo: gimė 16, o mirė 17 žmonių! Pernai sulaukėme 12 naujagimių. O pažiūrėkime į 2009-uosius: tada gimė trys, o mirė net 48 šėtiškiai. Gal jau atsiplėšėme nuo dugno?“ – Šėtos seniūnas Petras Pupkus tiki, kad blogiausi miestelio laikai liko praeityje.

Miestelio senbuvė Salomėja Miliauskienė įsitikinusi: sulaikyti žmones gali tik du dalykai – šeimoje įskiepytos vertybės ir galimybė užsidirbti. Kadaise moteris į Šėtą atsikraustė nematydama žemės pro ašaras. Sovietai išvijo ją iš kartu su vyru pasistatytos sodybos, nes tose vietose buvo numatyta melioracija. Salomėja miestelį jau laiko savu – čia ji susikūrė prasmingą gyvenimą, užaugino keturis vaikus. Duktė išsikraustė kitur, o trys sūnūs su šeimomis gyvena čia pat.

„Prie sovietų valdžios tėvai stengdavosi vaikus išsiųsti iš namų, kad tik į miestą, kad tik nelenktų nugaros kolchozuose. Mūsų vaikams jau nebereikėjo bėgti. Kai sugriuvo kolchozas, mano vyras tapo ūkininku. Dabar šeimos ūkis valdo 400 hektarų. Visi darbštūs, kiekvienam užtenka ir darbo, ir duonos. Smagu mums visiems kartu“, – džiaugiasi sūnus ir jų šeimas kasdien matanti senolė.

Sūriai – kaip vizitinė kortelė

Be tradicinio maratono, palaikomo jaunesnės kartos, seniūnijai apsnūsti neleidžia ir vyriausieji. Buvusios mokytojos Genovaitės Vanagienės suburti balsingi senjorai repetuoja, rengia koncertus kartais net kelis kartus per mėnesį. O Zofijos Imbrasienės Sangailų kaime, savų namų kieme, pastatytą ir įrengtą klėtelę lanko turistai iš visos Lietuvos. Moteris yra surinkusi daug etnografinės medžiagos, išpuošusi klėtelę savo rankdarbiais. Vasarą čia vyksta vaikų stovyklų užsiėmimai, įvairios edukacinės programos.

Vietos gyventojai Z.Imbrasienei turbūt labiausiai dėkingi už tęsiamą Šėtos sūrių tradiciją. Ji kartu su kaimyne Gražina Ilevičiene per metus pagamina jų dešimtis.

Su tradicijos pradžia siejama Šėtos sūrinė, įkurta dar 1930-aisiais, bankrutavo prieš keliolika metų. Miesteliui tai buvo nemenkas smūgis, nes tuomet darbą prarado maždaug šimtas žmonių. Pragyvenimo šaltinio neteko ir karves auginusios bei pieną sūrinei teikusios šeimos. Šiandien karvių jau beveik niekas nelaiko, bet sūrių gamyba nepamiršta. Tiesa, tęsiama naminių sūrių tradicija, ne fermentinių, kokie buvo brandinami sūrinėje.

„Sūrinės laikais nelabai tų sūrių ir gamindavome pačios, tik viena kita moteris tuo užsiėmė, nešė į turgų parduoti. Vėliau, kai sūrinė bankrutavo, uždarė ir pieno supirkimo punktą, reikėjo kažką daryti su pienu, nes karves tebelaikėme. Va tada ir prasidėjo. Kuri kaip mokėjo, taip ir darė, daug visokių receptų prigalvojome, gardinome įvairiais priedais. Šėtos naminis sūris gaminamas iš saldaus pieno arba per pusę pieno ir varškės. Įmušus kiaušinį jis tampa geltonas, panašus į lydytą. Tai ir yra miestelio firminis“, – atskleidžia garsiausios sūrininkės Zofija ir Gražina.

Norintieji paragauti Šėtos firminio turėtų paskubėti. Kadaise smūgį tradicijai sudavė sūrinės bankrotas, o dabar šėtiškių sodybose atgaivinta gamyba gęsta, nes sūrių slėgti nebėra iš ko. Žmonės, atvažiuojantys pas Zofiją ir Gražiną užsisakyti sūrių, pasakoja, kad ieškant naminio pieno jiems tenka apvažiuoti keletą seniūnijų. Ir patys gūžčioja pečiais: ar gali Šėta vadintis ūkininku kraštu, jei pieno gausi tik parduotuvėje, bet ne iš žmogaus sodyboje?