"Veido" archyvas

Vilniuje gyvenantys Laurynas ir Živilė Kaminskai gamtą myli nuo vaikystės. Neseniai toji meilė įgijo ypatingą formą: jauna šeima iš globos namų paėmė du sudėtingo likimo gyvūnus, atnešusius nemažų nuostolių, o mainais davusių nei daug, nei mažai – tik ištikimybę ir meilę.

Trūko ne gulbės pieno

Su šio rašinio herojais Laurynu ir Živile susitikome jų jaukiai įrengtuose namuose. Tvarkingas, naujai suremontuotas butas, skoningas interjeras, šiuolaikinė technika. Tai – žmonės, kuriems, regis, nieko netrūksta, o bene didžiausias turtas – jautri širdis. Juk jei ne ji, ar būtų įsileidę du beglobius gyvūnus, sujaukusius buitį ir pareikalavusius nemažų išlaidų. Išklausiusi šių jaunų žmonių istoriją pirmiausia paklausiau: iš kur toks atkaklumas ir meilė atstumtiesiems?

Pasirodo, jautrumą ir teisingumo pojūtį Živilei ir Laurynui įskiepijo jų tėvai. Abu vienbalsiai tvirtino, kad artimųjų vertybių sistema buvo paremta teisingumo principais, kuriais beliko sekti, mat aplink matė daug teigiamų pavyzdžių.

Lauryno tėvai teisininkai sūnui niekada nedraudė turėti gyvūnėlių: katinų, vėžliukų, jūrų kiaulyčių ar žiurkėnų. Živilės mama – pedagogė, o tėtis – elektrikas. Živilė sakė, kad jų namuose visuomet būdavo ir šuo, ir katė, o kitų gyvūnų net neskaičiuoja. Dukrai panorus auginti gyvūnėlį mama dėl viso pikto paniurnėdavo, kad Živilei teks juo rūpintis ir tvarkyti namus, o tėtis ne tik neprieštaraudavo, bet ir pats namo parnešdavo kokį gyvą padarą. Dabar Živilė ir Laurynas dėkingi tėvams, kad šie neužgniaužė, o priešingai – ugdė meilę gamtai ir atsakomybę už tuos, kuriuos žmonės kadaise prijaukino.

Pasirinko beglobį

Prieš trejus metus jauna šeima nutarė, kad nori šuniuko. Ne grynakraujo, o tokio, kuris nereikalingas šeimininkams – kad galėtų jam suteikti pastogę, rūpestį ir meilę. Apie savo norą Laurynas užsiminė vienoje iš gyvūnų globos organizacijų. Netrukus sužinojo, kad nepažįstama moteris ketina sunaikinti dvylika jau paaugusių negrynaveislių šunelių. Kol jais rūpinosi gauruota jų motina, moteriai nerūpėjo. O kai teko pačiai pagalvoti apie šunyčių maitinimą ir likimą, tada jau – pasaulio pabaiga. Gyvūnų globėjai vos išsiderėjo, kad moteris šuniukų nenudaigotų, kol bus rasti šeimininkai. Net maisto šuniukams nuvežė. Tad laiko buvo nedaug: Laurynas ir Živilė apsispręsti dėl keturkojo draugo turėjo per tris dienas. Abu dirbo ir mokėsi, retai būdavo namie. Lyg šmėstelėjo abejonė, kad dar ne laikas turėti šunį, tačiau dabar abu įsitikinę, kad išgelbėti gyvybę nėra blogo meto – tai daryti visada “pats laikas”.

Keturkojė “dizainerė”

Parsivežtą jauną mišrūnę pavadino Ruge. Ir prasidėjo jaunų žmonių vargai. Gyvūnas visiškai negalėjo pakęsti išsiskyrimų – bijojo prarasti šeimininkus. Šiems išėjus pradėdavo kaukti iš sielvarto. Kaimynai reiškė pretenzijas, Rugės šeimininkai ir su lauktuvėmis pas juos vaikščiojo, ir nuoširdžiai atsiprašinėjo, bet balsingajai Rugei dėl šeimininkų rūpesčių galvos neskaudėjo. Ji savaip reikšdavo išsiskyrimo sielvartą – ne tik traukdavo graudžias arijas, bet ir ėmė naikinti šeimos daiktus. O kalytei augant, proporcingai didėjo ir jos padaroma žala.

Pirmiausia Rugė numetė nuo palangės ir, aišku, sudaužė nešiojamąjį kompiuterį. Kitąkart iš liūdesio sugraužė MP3 grotuvą, o kai atsibodo technika, ėmė rūpintis namų dizainu: sugraužė naujintėlį ilgo plauko šviesų kilimą, išlupinėjo kuokštais plaukus, iškandžiojo, o kad šis interjero keitimo menas būtų visiškai tobulas, prikraudavo ant kilimo “pyragaičių” ir prileisdavo balučių.

Rugei patiko ir indus tobulinti; kiek jų sudaužyta, šeimininkai nesuskaičiuoja – daugybė lėkščių, puodelių, padedant keturkojei, vieni po kitų virsdavo duženų krūvelėmis. Pavidalą pakeitė ir ne vieni batai. Tačiau darbščiajai namų darkytojai (atsiprašau – tvarkytojai) to buvo negana.

Laurynas: “Ji lyg niekur nieko sunaikino kaktusų kolekciją – sugraužė su visais spygliais. Būdavo, padovanoju žmonai gėlių, o ji suėda ir atsiprašau už tiesų žodį – perleidžia per virškinamąjį traktą. Kitąkart grįžtame namo, o ten tai sulčių pakas praplėštas ir jo turiniu palaistyti namai, tai iš vonios nugvelbti šampūno buteliukai, prakąsti ir išmėtyti po visus namus. Mėginome šunį dresuoti, tai yra išauklėti, tačiau panašu, kad jis išdresavo mus: mums net sąlyginiai refleksai susiformavo, išeinant iš namų, visa, kas graužiama, sukelti kuo aukščiau”. Tačiau šeimininkai sako, kad jiems ne taip svarbu, kiek žalos patyrė. Juk viską atperka kalytės gerumas ir meilumas. Šeimininkams grįžus jos džiaugsmui nebūdavo galo. Svarbiausia, kad tuo metu, kai Rugė namie būdavo ne viena, nenukentėjo nė mažiausias daiktelis, o grindys ir kilimai likdavo sausi. Šeimininkams išėjus kalytė iš streso pridarydavo namie balučių net tais atvejais, jei ką tik būdavo pavedžiota.

Rugės auklėjimas

Laurynas pasakojo: “Išbandėme viską: nuo feromonų, skleidžiančių kalės kvapą, kuriais kvėpindavome augintinės guolį, nuo antkaklių, kurie lojant šuniui išpurškia nemalonaus kvapo porciją, iki nervus raminančių vaistų, uždarymo narvelyje. Niekas nepadėjo. Tiesa, kol būdavo uždaryta, eibių neprikrėsdavo, tačiau buvo gaila šuns – išleidome.” O Rugei tik to ir reikėdavo.

Nepadėjo raminamieji vaistai iš žolelių. Pažįstami ėmė jauną šeimą įtikinėti, kad atiduotų šunį ir nesikankintų. “Bet mes žinojome: jei Rugė šitaip mus myli, kad mums išėjus iš streso siaubia namus, likusi be mūsų ji išprotės. Už meilę gyvūno taip nubausti negalėjome”, – sakė Živilė.

Padėjo homeopatija

Kartą kažkas pasiūlė šunį nuo streso gydyti homeopatiniais vaistais. Gal tai buvo sutapimas, bet po dviejų savaičių tarsi ranka nuėmė blogą elgesį, Rugė liovėsi siaubusi namus. O nuo kaukimo ir lojimo ją atpratino nepigiai kainuojantis antkaklis, už lojimą triukšmadarei atsilygindavęs elektros impulsu.

Sunkumai užgrūdina

Patyręs tiek nuostolių dažnas geradarys apie beglobius gyvūnus bijotų ir pagalvoti. Tik ne Kaminskai. Praėjusią vasarą jie išvydo skelbimą, jog Naujininkų mikrorajone rasta katytė, kuriai patekus į paspęstą kilpą sužalota koja. Beje, kilpoje buvusią katytę užpuolė šunys. Gailestingas praeivis nuvaikė ją draskančius šunis ir laukinukę atidavė gyvūnų globėjams. Šie pristatė į veterinarijos kliniką, mat vystėsi kojos gangrena. Skelbime buvo parašyta, kad sužeista laukinė katytė, kurios niekas nenori imti, laukia rūpestingų ir mylinčių šeimininkų.

“Jei niekas nenori imti, paimsime mes!” – iš daugelio beglobių mūsų pašnekovai pasirinko patį sudėtingiausią. O netrukus vėl prasidėjo rūpesčių, maratonas. Katytei buvo amputuota dalis priekinės kojos, tad ją tekdavo gabenti į kliniką perrišti. Perrišimai atliekami su narkoze, mat užaugusi prie konteinerių Gilė bijojo žmonių ir gražiuoju nesidavė gydoma. Naujakurę iš pradžių šeima apgyvendino narvelyje – kad nesiblaškytų ir nesusižeistų. Ji buvo tokia išsigandusi ir pikta ant viso pasaulio, kad šeimininkams kišant ranką artyn, šnypšdavo ir kirsdavo letena. Žaizda šusdavo, todėl reikėjo nuolat perrišinėti, o tai nebuvo lengva. Tik po poros savaičių buvusi laukinė katė pirmąkart leidosi paglostoma. Iš to džiaugsmo šeimininkai glostymo procesą net nufilmavo. Juk gyvūnų elgsenos specialistai jiems tvirtino, kad kontaktui su gyvūnu užmegzti gali prireikti metų.

O paskui katei atliktos dar kelios operacijos, nes teko vis trumpinti neužgydavusią koją. Taigi gyvūnas patyrė begalę operacijų ir narkozių, o jos šeimininkai – solidžių išlaidų.

Dabar Gilė laksto trimis kojomis ir šokinėja, lyg būtų sveika. Ir tiesiog dievina likimo draugę Rugę bei savo šeimininkus.

Živilė: “Kiek turėjau kačių – nė viena nebuvo tokia meili ir prisirišusi kaip Gilė. Niekur nuo mūsų nesitraukia, o su Ruge – geriausios draugės.” “Mums jie kaip šeimos nariai, – apie gyvūnus sakė Živilė ir Laurynas. – Jie atsidėkoja begaline meile. Kai einame pavedžioti Rugę, net miškas aidi, kitiems šunų augintojams šaukiant nutolti mėgstančius saviškius. O Rugė taip bijo būti išduota ir mus prarasti, kad net norėdama šiek tiek palakstyti, išsidūkti, vis atsigręžia ir žvilgsniu klausia: “Ar tikrai niekur nedingsit ir manęs nepaliksite?”

Griežtinti įstatymus

Gyvūnų globėjai įsitikinę, kad būtina griežtinti atsakomybę neatsakingiems kačių ir šunų savininkams: paleidžiantiems į gatvę valkatauti, neprižiūrintiems, išmetantiems. Dėl to, kad gatvėse daugėja beglobių keturkojų, kalti ir savininkai, pamirštantys savo augintinius kastruoti, sterilizuoti ar tiesiog kitaip apsaugoti. Nesugriežtinus tokių savininkų atsakomybę apibrėžiančių įstatymų, beglobių gyvūnų klausimo išspręsti nepavyks net šimtams tokių savanorių kaip Linas ir Živilė Kaminskai.