Lygiai prieš 150 metų, 1862 m. lapkričio 2 dieną (skaičiuojant pagal kitą kalendorių – spalio 21 d.) gimė Jonas Mačiulis-Maironis, didis mūsų poetas, kurio eiles, tapusias dainomis, dainuojame jau antrą šimtmetį.

XIX amžiuje Europoje formuojantis modernioms tautoms, joms siekiant laisvės ir nepriklausomybės, nepaprastai reikšmingą vaidmenį suvaidino poetai. Štai tik keli pavyzdžiai: latvių – Janis Rainis, vengrų – Šandoras Petefis, ukrainiečių – Tarasas Ševčenka ir kt. Ir mūsų tautos kovoje siekiant laisvės bei nepriklausomybės poetų nuopelnai neįkainojami, nors čia būna ir paradoksų.
Antai Adomas Mickevičius, nors laikomas lenkų poetu, rašęs lenkiškai, daug prisidėjo keldamas mūsų tautinę dvasią savo nemirtingais kūriniais apie didingą Lietuvos praeitį, nors lietuvių tautos ateitimi ir netikėjo. O, tarkime, Antanas Baranauskas jaunystėje sukūrė ne vieną patriotinį kūrinį, bet vėliau, tapęs vyskupu, labai nemėgo „litvomanų“.
Žinoma, ilgame ir sunkiame mūsų tautos kelyje į laisvę iš visų poetų svarbiausias buvo Maironis.

Savojo kelio paieškos
Būsimasis poetas gimė Raseinių krašte, Pasandravio dvare, kurį tuo metu valdė jo tėvai – šviesūs ir tvirti ūkininkai. Ypač svarbus jo gyvenime buvo tėvas – geras, apsukrus šeimininkas, raštingas, gerai pažinojęs vyskupą Motiejų Valančių, nemažai su juo bendravęs. Maironis iš tėvo paveldėjo daug ką, ypač praktiškumą, organizatoriaus gebėjimus, taip pat ir priešiškumą carizmui, svetimai valdžiai.
Jau Kauno gimnazijos mokytojai pastebėjo Jono gabumus, darbštumą ir pranašavo: „Šis toli nueis.“ Baigęs gimnaziją 1883 m. jis pasirinko studijas Kijevo universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, nes domėjosi literatūra ir istorija, o šis universitetas tuo metu buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimų centras. Tačiau studijavo čia neilgai: supratęs, kad filologiją ar istoriją baigęs Lietuvai dirbti negalės, 1884 m. rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją.
Čia mokydamasis pradėjo dalyvauti nelegalioje lietuviškoje veikloje, toliau domėjosi literatūra ir istorija. 1886 m. J.Mačiulis parašė „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“. Ši pirmoji Lietuvos istorija buvo išleista 1891 m. Kadangi jos autorius buvo dar labai jaunas, nepatyręs, tai ir šis darbas buvo aiškiai ne pagal jo išgales, tad trūkumų jame specialistai mato nemažai. Nepaisant to, darbas buvo nepaprastai reikalingas: jį skaitė, iš jo mokėsi, jis džiugino savo patriotine dvasia. Iki pat 1911 m. tai buvo geriausia knyga šiuo klausimu ir perleista net tris kartus. Pabrėžtina ir tai, kad, pasak prof. Vandos Zaborskaitės, J.Mačiulis savo kūrinyje pirmas atkreipė dėmesį į „pragaištingą kultūrinio momento tautos gyvenime neįvertinimą“ mūsų praeityje, o tai turėjo įtakos ir valstybės žlugimui, ir nutautėjimui.
Mokydamasis seminarijoje J.Mačiulis jau pradėjo reikštis ir kaip poetas: 1885 m. „Aušroje“ Zvalionio slapyvardžiu paskelbė pirmąjį savo eilėraštį. O Maironiu jis pasivadino 1891-aisiais. Bet labiausiai poetinę veiklą išplėtojo nuo 1888 m. studijuodamas Peterburge, Katalikų dvasinėje akademijoje, kurią baigęs 1892 m. vėliau gana ilgai, 1894–1909 m., buvo jos profesorius. Tada grįžo į Lietuvą ir iki pat mirties 1932 m. vadovavo Kauno kunigų seminarijai, o 1922–1932 m. – dar ir Lietuvos universiteto Moralinės teologijos katedrai.
Svarbu tai, kad J.Mačiulis-Maironis buvo aktyvus visuomenininkas: 1905 m. kartu su Pranu Būčiu ir Adomu Jakštu-Dambrausku parengė Lietuvos krikščionių demokratų partijos programą. 1917 m. rugsėjį aktyviai dalyvavo Lietuvių konferencijoje, išrinkusioje Lietuvos Tarybą. Na ir, žinoma, buvo aktyvus spaudos bendradarbis.
Kaip patyręs, sumanus administratorius ir visapusiškai išsilavinęs dvasininkas, Maironis ne kartą Šv. Sostui buvo siūlomas į vyskupus: 1906, 1914 ir 1926 metais. Beje, ir pats tikėjosi tapti vyskupu. Tačiau lenkams, visais laikais turėjusiems didelę įtaką Romoje, tvirto Lietuvos patrioto ir autoritetą visuomenėje turinčio dvasininko Maironio kandidatūra netiko, greičiausiai jie visada sugebėdavo ją blokuoti. Maža to, tokiomis progomis paskelbdavo apie jį bjaurių paskalų, skaudžiai žeisdami poetą.
Kasdieniame savo gyvenime Maironis garsėjo kaip tvarkos ir pareigos žmogus, svetingas šeimininkas, mėgstantis muziką, taip pat ir fizinį darbą sode. Viešumoje būdavo nuosaikus, santūrus, o siauresniame, artimų žmonių rate – gyvas ir sąmojingas. Poeto biografai pabrėžia didžiulį kontrastą tarp ramaus jo gyvenimo būdo ir tikrai neramios kūrybos, bet tas jam daugelį metų buvo naudinga. Mat caro valdininkai, su kuriais jis Kaune, gubernijos centre, palaikė gerus santykius, net neįtarė, kad simpatiškasis seminarijos rektorius J.Maciulevičius ir maištingųjų eilių autorius Maironis yra tas pats asmuo…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.