Per septynerius metus Lietuvoje duona pabrango 110 proc., aliejus – 87 proc., o pieno produktai – daugiau nei 50 proc.

Lietuviai jau nebesistebi, kad vos pasigirsta kalbų apie prastą derlių, grūdų brangimą ar kylančias kainas Europoje, į viršų netrukus šauna ir maisto produktų kainos Lietuvoje. Taip vėl nutiko ir šį mėnesį, kai dėl didėjančių pieno supirkimo kainų šis pabrango apie 10 proc.
Vis dėlto šiemet stebime ir priešingą tendenciją, tad grūdams šį sezoną atpigus 26 proc. – nuo 800 Lt iki 590 Lt už toną, šias permainas sekančių žmonių akys nukrypo į kepyklas: daugeliui tapo smalsu, ar pigs ir duonos gaminiai.
„Grūdai atpigo, bet netikiu, kad miltinių gaminių kainos sumažės. Galbūt gamybininkai pasakys, kad energijos sąnaudos padidėjo, bet ne čia pagrindinė priežastis, nes energija tiek nebrango. Pagrindinė priežastis – kad verslas kainas atgal sugrąžina labai sunkiai. Vėlgi kyla klausimas, kas pasiims tą pelną – perdirbėjai ar prekybos tinklai?“ – svarsto Seimo narys, buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.
Iš tiesų, gerų naujienų duonos gamintojai dar neskuba žadėti. „Taip, grūdai ar miltai yra pagrindinė žaliava duonai kepti, bet grūdų kaina tiesiogiai nesusijusi su duonos kaina – prisideda papildomų sąnaudų, kol iš grūdų miltus gauname. Kai kur tiesiog per didelės sąnaudos – energijos ištekliai, po truputį atsigaunanti atlyginimų rinka. Kita vertus, tam tikrų sutaupymų dėl grūdų turėtų būti, bet sutartis dėl naujo grūdų derliaus rašysimės nuo spalio 1 d., todėl negaliu kalbėti apie tikslius skaičius“, – nieko nelinkęs žadėti kepyklos „Fazer Lietuva“ generalinis direktorius Mindaugas Snarskis.
Pasak jo, kai prieš keletą metų buvo didysis duonos brangimas, grūdų kaina kilo apie 70 proc., tad įtaka duonos gaminių kainai buvo ženkli, o šiuo metu „Fazer Lietuva“ vadovas prognozuoja miltus pigsiant apie 10 proc. „Jei miltai atpinga 10 proc., mūsų savikaina sumažėja tik 2 proc. Juk grūdus reikia transportuoti, džiovinti, malti, o sumaltus ir vėl transportuoti. Tad tokio kainų kritimo, kiek jos kilo dėl žaliavų brangimo prieš keletą metų, tikrai nenumatoma“, – pabrėžia M.Snarskis.

Maisto produktai brango apie 56 proc.

Dėl šios tendencijos, kai maisto produktų kainos Lietuvoje žaliavoms pabrangus pakyla, o šioms atpigus nukrinta tik simboliškai arba iš viso nepajuda, per pastaruosius septynerius metus stebėjome itin didelį daugumos maisto produktų kainų šuolį. Palyginus Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) pateiktas maisto produktų kainas 2006 ir 2013 m. rugsėjį matyti, kad per septynerius metus 15 maisto produktų krepšelis pabrango apie 56 proc. Gyventojams toks kainų šuolis tapo gana sunkia našta, nes, Statistikos departamento duomenimis, vidutinis atlyginimas Lietuvoje nuo 2006 m. padidėjo 37 proc.
Labiausiai nuo 2006 m. brango kasdieninės prekės: juoda duona – 110 proc., jautienos nugarinė – 92,5 proc., aliejus – 88 proc., miltai – 66 proc., broilerių vištiena – 63 proc., pieno produktai – daugiau nei 50 proc.
„Kainų šuolis įvyko 2006 m., netrukus po įstojimo į ES. Iš objektyvių priežasčių šį brangimą lėmė didėjančios žaliavų kainos, pavyzdžiui, 2008 m. grūdinių kultūrų supirkimo kainos išaugo nuo 400 iki 800 Lt/t. Tai turėjo įtakos, nes grūdai veikia ir mėsos, ir pieno sektorių, ką jau kalbėti apie tiesiogiai susijusius produktus, tokius kaip miltai ar duona“, – tvirtina K.Starkevičius.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vadovas Albertas Gapšys prie objektyvių kainų kilimo priežasčių mini ir brangstančius energijos išteklius. Pavyzdžiui, elektros kainos pramonei nuo 2008 m. pradžios iki 2013 m. I pusmečio pakilo 30 proc., dujos pabrango 126 proc., dyzeliniai degalai, kurie svarbūs maisto produktų išvežiojimui, – 30–40 proc., o darbo užmokestis – ketvirtadaliu.
Vis dėlto abu „Veido“ pašnekovai pabrėžia, kad vien dėl šių objektyvių priežasčių maisto kainos taip sparčiai Lietuvoje pakilusios nebūtų. „Manau, kad maisto produktų brangimą 55 proc. lėmė objektyvios priežastys, o 45 proc. – verslininkų naudojimasis situacija rinkoje. Tiesiog suveikia perdirbėjų ir prekybininkų tandemas“, – įsitikinęs K.Starkevičius.
Jis primena, kad 2009 m. padidėjusios grūdų kainos sukėlė grandininę reakciją. „Nors ūkininkai sakė, kad iš šviežių grūdų duonos dar neiškepsi, rugpjūčio mėnesį duonos ir pyrago gaminių kainas pradėjo kelti vienodai tiek perdirbėjai, tiek prekybos tinklai. Tuomet dirbau ministru, taigi man teko diskutuoti ir su prekybos tinklų atstovais, ir su perdirbėjais, kurie turėjo grūdų atsargų iki lapkričio mėnesio, bet pyrago gaminių kainas vis tiek padidino. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip veikia susitarimai“, – neabejoja K.Starkevičius.
Be to, jeigu maistą labiausiai būtų pabranginusios didelės žaliavų supirkimo kainos, daugiausiai iš to turėjo laimėti ūkininkai, tačiau jau daugelį metų pagrindinių maisto produktų mažmeninių kainų struktūras tyrinėjantis A.Gapšys pabrėžia, kad taip nenutiko. „Duonos mažmeninės kainos struktūroje ir 2013 m., ir 2006 m. žemdirbio dalis nedidėjo – nuo galutinės kainos jam teko apie 13 proc. Vadinasi, grūdų kainoms padidėjus nors ir dvigubai, duonos kaina galėjo išaugti 7 proc. O matome, kad išaugo 110 proc. Vadinasi, visi kiti taip pat pasišildė rankas“, – daro išvadą A.Gapšys.
Panaši situacija susiklostė ir dėl pieno produktų. Pieno supirkimo kaina 2006 m. buvo 566, o 2013 m. – 870 Lt/t, tai yra pienas pabrango 54 proc. „Žaliavinis pienas sudaro 60 proc. savikainos, todėl žaliavinio pieno kainos padidėjimas 50 proc. turėjo pabranginti pieno produktus maždaug 30 proc.“, – tvirtina A.Gapšys.
Jo žodžiais, prekybininkai dėl kainų kilimo laimi bet kokiu atveju, nes antkainius jie skaičiuoja procentais: jei, tarkime, pieno produktai pabrangsta dėl supirkimo kainų didėjimo, prekybininkai, net skaičiuodami tą patį antkainio procentą, jau gauna didesnę naudą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.