Pastaruoju metu žiniasklaida mirga pranešimais apie maisto produktų kainas Lietuvoje. Metas pažvelgti faktams į akis – daugelis maisto produktų brangsta jau nuo 2006 m., ir jokios sensacijos čia nėra.

Remiantis Statistikos departamento ir Eurostato duomenimis, pastaruosius penkerius metus (2006–2011) Lietuvoje labiausiai brango duonos gaminiai, nealkoholiniai gėrimai, mėsa ir žuvis bei jų produktai, pienas ir jo gaminiai. Na, o atpigo vaisiai ir daržovės.
Panagrinėjus Lietuvos gamintojų savikainą matyti, kad žaliavų, medžiagų, degalų bei prekių, skirtų perparduoti, įtaka nuo 2005 iki 2011 m. pabaigos padidėjo atitinkamai nuo 65 iki 79 proc. Reikia pripažinti, kad auga ne tik išteklių dalis savikainoje, bet ir patys ištekliai. Ir tai ne tik žaliavos, bet ir degalai (pavyzdžiui, 2008 m. pabaigoje dyzelino kaina mažmeninės prekybos taškuose buvo 2,90 Lt/l, o 2012 m. kaina viršija 4,50 Lt/l. Taigi vien degalų kainos išaugo 55 proc. Dabartinės šilumos ir elektros energijos išteklių kainų tendencijos taip pat nežada nieko pozityvaus.
Maisto produktų gamintojų bendrasis pelningumas nuo 2005 iki 2011 m. trečiojo ketvirčio krito nuo 22 iki 13,4 proc. Kita vertus, pelningai dirbančių gamintojų dalis tarp visų įmonių šiuo laikotarpiu padidėjo nuo 63 iki 83 proc. Palyginti su visa šalies apdirbamąja gamyba, pelningai dirbančių įmonių maisto ir gėrimų gamybos srityje padaugėjo. Tikėtina, kad tam įtakos turėjo išaugęs vadybos lygis šiose įmonėse.
Tiek maisto produktų gamintojų pardavimo pajamos, tiek savikaina nuo 2005 iki 2011 m. padidėjo beveik dvigubai. Bendrasis pelnas vertine išraiška didžiausias buvo 2007 m. pabaigoje. Nuo 2008 m. bendrasis pelningumas su nedideliais svyravimais didėja, tačiau vertine išraiška nėra pasiekęs 2007 m. lygio.
Mano nuomone, maisto produktų kainos Lietuvoje kyla ir kils dėl kelių esminių priežasčių:
* išorinės paklausos – didėjančios maisto produktų ir jiems gaminti reikalingos žaliavos paklausos už ES ribų (Kinijoje, Indijoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose);
* didėjančios savikainos, kurią lemia kylančios degalų ir energijos kainos;
* maisto, kaip būtinosios prekės, statuso – santykinio gyventojų nejautrumo kainoms: Lietuvos namų ūkio išlaidų krepšelyje maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai sudaro 27–30 proc., o daugelyje ES valstybių – tik 15 proc. išlaidų;
* griežtėjančio reguliavimo maisto saugos ir kokybės klausimais ES;
* mažėjančių žaliavos auginimo išteklių: atsinaujinančių energijos šaltinių skatinimas lemia didesnę biomasės paklausą, tuo tarpu intensyvesnis žemės naudojimas energijos išteklių gamybai mažina maisto produktams gaminti būtinos žaliavos pasiūlą, o sykiu didina jos kainas;
* kova su šešėline ekonomika: kuo geresni bus šešėlio mažinimo rezultatai, tuo aukštesnės bus maisto produktų kainos dėl savikainos didėjimo arba konkurencijos mažėjimo;
* geros vadybos maisto produktų gamintojų ir prekybininkų lygmeniu;
* mažos konkurencijos Lietuvoje ir santykinai mažos rinkos, kurioje gamintojai ir mažmenininkai yra galingesni už pirkėjus, o žaliavos augintojai – visiškai neorganizuoti bei silpni žaidėjai. Ar žinote nors vieną stiprų pirminės grandies (ūkininkų) prekės ženklą, kuris kaip lygus su lygiais galėtų kovoti prekybos tinklų lentynose?
Vis dėlto nebūkime tokie pesimistai. Jei žaliavų augintojai būtų geriau organizuoti, tai maisto produktų kainos kiltų dar labiau nei dabar, nes jie didintų savo derybinę galią prieš supirkėjus.
Tad kas mūsų laukia? Egzistuoja toks vadybos terminas – „galia rinkoje“. Kas valdo pagrindinį pinigų srautą, tas ir užsako muziką – diktuoja maisto produktų kainas. Ir tai tikrai nėra nei pirkėjai, nei žaliavų augintojai. Tokia yra naujoji realybė. Vienintelė dilema, kurią turime spręsti, – ar imsime uždirbti daugiau ir gyvensime kaip dauguma europiečių, ar kitų prekių gamintojai susimažins savo kainas, kad už likusius pinigus dar įstengtume nusipirkti drabužių ir kitų pragyvenimui būtinų prekių, nes maisto produktų kainos dar tikrai kils.