Per pastaruosius dvidešimt metų gana didelė dalis mūsų maisto produktų gamintojų, vaisių bei daržovių tiekėjų ir dalis ūkininkų stipriai susiniokojo savo reputaciją. Ir tai turės ilgalaikių pasekmių. Šiandien nuėjęs į parduotuvę dažnas nebežino, nei kaip elgtis, nei ką pirkti. Paimi ledų, o juose nėra pieno, išsitrauki sūrį, bet paaiškėja, kad tai kažkoks baltyminis produktas, nueini į daržovių skyrių – ten vaškuoti obuoliai, dujomis sunokinti pomidorai ar morkos, kurių daugiau užvalgęs gali apsinuodyti. Duonos skyriuje irgi jau daugybė gaminių, kurie su duona nebeturi nieko bendra, o jei dar prisimeni, kad toji duona pagaminta iš javų, kuriuos “sąžiningi” ūkininkai nupurškė raundapu, tai apskritai dingsta noras tame skyriuje lankytis.

Anksčiau žmonės nuo apgailėtinos kokybės apsisaugoti bandydavo pirkdami aukščiausios kokybės gaminius, bet dabar ir tie gaminiai neatlaiko kritikos. Štai paimi “Utenos mėsos” aukščiausios rūšies virtą dešrą “Lietuviškas standartas” ir paklaiksti nuo sudėties: visokios odelės, dervos, šlykščiausi priedai. Maisto ir veterinarijos tarnybos klerkai ir “Utenos mėsos” vadovai iki užkimimo aiškina, kad viskas teisėta, viskas puiku, bet taip ir norisi pasiūlyti jiems patiems maitintis tokia dešra ar kitais mėsos vardo nesusipelnančiais gaminiais. Ir dar jie drįsta pasivadinti “Lietuvišku standartu”. Tikriesiems mėsos gamintojams, juolab senesnių laikų, tokios dešros turėtų būti mirtinas įžeidimas.

Taigi dabar jau ir aukščiausios rūšies gaminiai nebekelia jokio pasitikėjimo. Ir dėl to didelė atsakomybė tenka Maisto ir veterinarijos tarnybai, kuri į viską žvelgia formaliai, o gal, kaip kai kas įtaria, aukšti jos viršininkai turi įmonių, gaminančių maisto produktus, akcijų? Maisto ir veterinarijos tarnybos neva ekspertai įrodinėja, kad viskas patikrinta ir jei maitinsimės tuo, ką nusiperkame parduotuvėse, tikrai neapsinuodysime. Bet ar žmonės į parduotuves eina teturėdami vieną tikslą – neapsinuodyti? Tikriausiai ne. Jie eina pirkti sveiko, vertingo maisto. Bet tokio randa vis mažiau ir vis rečiau.

Kokia išeitis? Alternatyvų nėra labai daug, bet yra: dalį daržovių ir vaisių galima pačiam augintis, dalį maisto produktų – pačiam gamintis (tai vis didesnė dalis žmonių jau ir daro), jei nėra sąlygų, tenka ieškotis ūkininkų ar sąžiningų ekologiškų maisto produktų tiekėjų, o jei tai per brangu, dar galima lankytis ūkininkų turgeliuose. Žinoma, jau ir ten randasi nemažai nesveikų maisto produktų, bet vis tiek jų kokybė nepalyginama su parduotuvine.

Apeliuoti į šlamštą nusprendusių gaminti mėsos bei pieno perdirbėjų akcininkų ir vadovų sąžinę ar žmogiškumą – tuščias reikalas. Bet darantieji juodus darbus anksčiau ar vėliau sulaukia liūdno galo, juk nemažai mėsos produktus praktiškai be mėsos gaminusių mėsos perdirbėjų jau bankrutavę.

O Lietuvos gyventojų sąmoningumas vis didėja, sveiko maisto judėjimai plečiasi. Kadangi auga ir toliau augs sveiko maisto paklausa, atsiras ir jo pasiūla, o kai kuriems fabrikams, kurie vis dar gamina tariamus maisto produktus, skirtus žmonėms, gali tekti persiorientuoti į gyvūnų ėdalo gamybą.