Plaukti jonvabalių apšviesta upe, kurioje knibždėte knibžda krokodilų, kabarotis taku, pakabintu po medžių skliautais seniausiame pasaulyje atogrąžų miške, paragauti gyvo besiraitančio kirmino – tai tik keletas išskirtinių pramogų, kurias verta išbandyti Malaizijoje.

Malaizija sutraukia galybę turistų iš viso pasaulio, tik vieni šią šalį renkasi dėl idiliškų paplūdimių ir visus metus karšto klimato, kiti – dėl įdomios gamtos, treti – dėl UNESCO saugomų Malakos ir Džordžtauno miestų, garsėjančių ypatinga penkių šimtų metų senumo architektūra, ketvirti mielai per dienas neišlįstų iš restoranų, kol neišragautų visų, rodos, nesibaigiančių jūros gėrybių patiekalų. Kad ir kokių tikslų turėdami keliautojai lankytųsi Malaizijoje, jie šią šalį apibūdina vienu žodžiu – rojus. Na, o pasirinkusiems neturistinius maršrutus ir atkampesnes vietoves kelionė Malaizijoje tampa nepaprastu nuotykiu.
Būtent taip savo kelionę prisimena Erika Martinavičiūtė, su trimis bendrakeleiviais tris savaites viešėjusi šioje šalyje. “Norėjom pamatyti daugiau gamtos, pabūti prie vandens ir prisiragauti vietinio maisto. Dažniausiai rinkdavomės neturistinius maršrutus”, – trumpai savo kelionę apibūdina Erika.

Šurmuliuojanti sostinė ir vienatvės idilė

Tik atskridę į Malaizijos sostinę Kvala Lumpūrą, keliautojai pasineria į didmiesčio įvairiakalbį šurmulį ir tik Pietryčių Azijos miestams būdingus kvapus. Tviskantis Kvala Lumpūras stebina tuo, kad per kelis šimtmečius iš purvinos alavo kasėjų gyvenvietės išaugo į milžinišką miestą. Praeitį primena tik pavadinimas, reiškiantis dumbliną santaką.
Šiandien sostinė žavi įvairių architektūros stilių mišiniu: prie dangun besistiebiančių modernių dangoraižių jaukiai priglunda grakštūs kinų namai, o šalia stypso tradiciniai malajų namai ant polių – kampongai. Mieste gausu senovinių šventyklų ir mečečių, tačiau bene įdomiausia apžiūrėti pastatus, savotiškus rekordininkus: didžiausią Azijoje mečetę Masjid Negara, trečią pagal aukštį televizijos bokštą Menara Kuala Lumpur, na, ir, aišku, moderniosios Malaizijos simboliu tapusius 450 m aukščio bokštus dvynius, 26 aukšte sujungtus tilteliu, – Petronas Twin Towers. Beje, pasigrožėti sostinės panorama iš pačių aukštumų nieko nekainuoja, tereikia ankstėliau atvykti ir atstovėti nemažą eilę.
Dar sostinėje verta pasivaikščioti drugelių, paukščių, orchidėjų parkuose, juolab kad į pastarąjį lankytojai įleidžiami nemokamai. Erika su bendrakeleiviais po Kvala Lumpūrą vaikštinėjo pėstute, lankė ne tik turistines įžymybes, bet ir kinų, indų kvartalus, neaplenkdavo ir dažnai pasitaikančių triukšmingų turgaviečių, kuriose galima rasti keistenybių iš viso pasaulio, jose skanavo ir paties įvairiausio maisto.
Na, o maistas Malaizijoje nuostabus, sunku išsirinkti iš daugybės rūšių žuvų, krevečių, moliuskų. “Kadangi mėgstu visokiausias jūros gėrybes, tai man ten buvo rojus. Ragaudavau visko, ko tik galima: žuvų, įvariausių krevečių, sriubų. Neišdrįsau paragauti tik tokios kirmėlės, kuri minta mediena. Ji valgoma gyva, sakoma, kad skonis kaip sūrio”, – šypsodamasi pasakoja Erika.
Iš sostinės keliautojai patraukė į Tiomano salą. Be didesnių nuotykių autobusu pasiekę pakrantę, temstant įlipo į nedidelį laivą. “Man tai buvo vienas baisiausių dalykų per visą kelionę. Mat nedidukas laivas visą laiką šokinėjo per bangas”, – prisimena keliautoja.
Tačiau jauki sala akimirksniu privertė Eriką pamiršti kelionės nesklandumus. Lietuviai pasirinko mažiau turistų lankomą salos pusę, į kurią įmanoma nusigauti tik visureigiu, per džiungles važiuojant išdžiūvusios upės vaga. Keliautojai įsikūrė nedideliame namelyje ant jūros kranto, į laiptus teškeno bangos, o naktinę lopšinę ošdavo džiunglės, prasidedančios čia pat – už paplūdimio ribos. “Atsidarydavome duris kiekvieną rytą pusę šešių ir iš lovos stebėdavome saulėtekį. Fantastika!” – prisimena E.Martinavičiūtė.
Saloje Erika staiga suvokė praradusi laiko jausmą – niekas niekur neskuba, gyvenimas kaime vyksta labai ramiai ir lėtai. Galbūt tokį gyvenimo būdą lemia ir vietinių žmonių verslas – kaučiuko gavyba. Kai ateina tinkamas metas, žmonės savo sklypuose įpjauna kaučiukmedžio žievę, po kiek laiko atėję surenka privarvėjusį skystį. Daugiau nėra kuo rūpintis, galima drybsoti, žvejoti ir tinginiauti.
Na, o kai pabosta tingus gyvenimo ritmas, verta leistis į žygį prie džiunglėse almančio krioklio. Tačiau ne krioklys tampa pagrindine atrakcija, o pats ėjimas, tiksliau, ropštimasis ir šokinėjimas per akmenis, karstymasis per griovius ir tarpeklius. O kai stabteli atgauti kvapo, tik spėk dairytis aplinkui ir grožėtis laisvėje gyvenančiomis beždžionėmis, žydinčiais bananmedžiais ir net grėsmingaisiais skorpionais. Pasak Erikos, pavojingų žmonėms padarų čia esama ir daugiau, pavyzdžiui, daugybė rūšių nuodingų gyvačių, tokių kaip karališkosios kobros. Tačiau paprastai šie padarai sprunka vos išgirdę artėjant žmogų.

Unikalioji Borneo salos gamta
Dauguma turistų stengiasi neaplenkti ir Borneo salos, garsėjančios savo gamtos įvairove, juk čia yra galimybė stebėti ir tuos gyvūnus, kurie jau atsidūrę ties išnykimo riba, ir tuos, kurių rūšis mokslininkai ką tik atrado. Beje, per pastarąjį dešimtmetį saloje atrasta keli šimtai nežinomų gyvūnų rūšių, tokių kaip per odą kvėpuojančios ar “skraidančios” varlės, galinčios nušokti keliolika metrų.
Lietuviai pažintį su Borneo sala pradėjo nuo Saravako valstijos, kurios sostinė – Kota Kinabalu, pavadinta pagal aukščiausio, daugiau nei 4 tūkst. metrų siekiančio Malaizijos kalno pavadinimą. Aplink kalną įrengti puikūs pėsčiųjų takai, veši ryškiaspalvės atogrąžų gėlės, klykauja spalvingi paukščiai. Tačiau kad pamatytum retų ir saugomų rūšių gyvūnų, reikia pirkti turus, kuriuos galima užsisakyti kiekviename viešbutyje ar nakvynės namuose.
Erika su bendražygiais išsirinko įspūdingą ekskursiją: dieną turistai plukdomi stebėti laukinių beždžionių, o sutemus – jonvabalių. Plaukė valtimi upe, kurioje knibždėte knibžda krokodilų, o upės krantuose vešinčiame miške karstosi ir sūpuojasi didnosės beždžionės. Naktinė ekskursijos dalis pakerėjo romantišku vaizdu – begale šviesų, žybsinčių medžiuose.
Nuodugniau su beždžionių gyvenimu galima susipažinti Orangutangų priežiūros centre. Čia šie gyvūnai gyvena laisvės sąlygomis, tačiau yra aprūpinami ėdesiu, gydomi ir saugomi nuo plėšrūnų. Keliautojus ypač sudomino orangutangų šeima – išdidus ir rimtas didžiaausis bandos pagrindinis patinas (pasirodo, patinų amžius ir rangas bandoje nustatomas pagal ausų dydį) ir jo “žmona”, sūpuojanti mažylį.
Keliautojai puolė fotografuoti idiliškai medyje tupinčios šeimynėlės. Tačiau toks išskirtinis dėmesys didžiaausiui nepatiko. Orangutangas nulipo nuo medžio, dar kiek palūkuriavo, o kai galutinai pabodo spragsintys fotoaparatai, puolė įkyrius smalsuolius. Lietuviai spruko, kiek kojos neša, ir pasislėpė beždžionių prižiūrėtojų namelyje. Beje, prižiūrėtojai nelabai būtų galėję padėti užpultiesiems, nes beždžionės labai saugomos, už jų sužalojmą gresia milžiniška bauda, o už nužudymą – net pora metų kalėjimo.
Nardymo entuziastams bus įdomu Tunku Abdul Rahman nacionaliniame parke, kurį sudaro penkios viena už kitą gražesnės salos, esančios vos už 3–5 km nuo Borneo salos. Į jas galima nuplaukti keltu. Čia želia tropiniai miškai ir įsikūrę jaukūs kurortai. “Vanduo skaidrus, vos įlipi – aplink susispiečia daugybė spalvotų žuvų. Įmeti akmenuką, o jos lyg futbolą žaisdamos puola prie jo”, – šypsosi prisimindama pašnekovė.
Su egzotiškais gyviais susiduri ir kaimo gatvėje – čia prie purvyno susipiečia visas būrys varanų.
Na, o susipažinti su Malaizijos praeitimi ir istoriniais kaimais geriausia muziejuje po atviru dangumi Sarawak Cultural Village. Vaikštinėdamas šiame kaime supranti, kiek daug skirtingų genčių gyveno šiose salose. Žmonės prie upės ant polių statydavo ilgus namus, kuriuose apsigyvendavo visa gentis. Muziejuje galima apžiūrėti namus, kasdienę buitį, išbandyti vieną kitą senovinį amatą.
“Prie kiekvieno namo sėdi žmogus, dirbantis kokį nors tradicinį genties darbą: senutės dainuoja, kepa paplotėlius, vyrai drožia genties ženklus ar muzikos instrumentus, pina iš vytelių. Beje, įdomiausias namas – galvų medžiotojų. Jie priešams nupjaudavo galvas, parsigabendavo namo ir saugodavo”, – pasakoja E.Martinavičiūtė.
Malaizijoje, šalyje, kurioje susimaišę gausybė tautų ir religijų, Eriką stebino labai draugiškai bendraujantys vietiniai gyventojai, kurie visiškai nesistengė keliautojų apgauti. Autobusų vairuotojai išleisdavo ne stotelėse, o ten, kur patogiau keliautojams, praeiviai padėdavo susirasti transportą keliauti per džiungles, o viešbučių savininkai tapdavo draugais ir kartu pramogaudavo.

Faktai apie Malaiziją
Malaizija – valstybė Pietryčių Azijoje.
Sostinė – Kvala Lumpūras.
Gyventojų – apie 27,7 mln.
Dauguma gyventojų – musulmonai.
Valstybinė kalba – malajiečių, tačiau vietiniai gyventojai kalba ir anglų kalba.
Valiuta – Malaizijos ringitas.
Vienas unikaliausių pasaulyje miškų Taman Negara veši netoli Kvala Lumpūro. Manoma, kad tai daugiau nei 130 mln. metų senumo atogrąžų miškas. Jame gyvena reti tigrai, Sumatros raganosiai, nykstančių rūšių beždžionės.