Velykinio atgimimo stebuklo įkvėpti šiomis dienomis 714 Lietuvos bažnyčių užplūs minios tikinčiųjų ir vadinamųjų proginių katalikų. Per pusšimtį jų projektuotos ir statytos jau po nepriklausomybės atkūrimo. Kokios jos – šiuolaikinės architektūros perlai ar gargarai su kryžiumi?
„Tai buvo lyg didžiulis troškulys“, – Vilniaus dailės akademijos docentė architektūrologė dr. Rasa Butvilaitė apibūdina naujų maldos namų statybos bumą po pusės amžiaus sovietmečio draudimų ne tik statyti, bet net atnaujinti, remontuoti bažnyčias, nebent jos turėjo architektūros paminklo statusą.

Aušra LĖKA

Sakralinės architektūros tradicija nenatūraliai buvo ilgam nutrūkusi, visiems architektams tai buvo nauja kūrybos sritis, tad prasidėjo karštligiški ieškojimai, kaip šiuolaikinė architektūra turi derėti su liturgine funkcija.

Euforija atgavus tikėjimo laisvę virto noru statyti pasaulio bazilikų dydžio šventoves. Tačiau susidurta ne tik su pinigų stygiumi, bet ir su ginčais, net piktumais dėl architektūrinių sprendimų. Vis dėlto po 1990 m. Lietuvoje jau suprojektuota ir pastatyta per pusšimtį bažnyčių, dar kelios dešimtys koplyčių, neskaičiuojant atstatytų, susigrąžinusių savo pirminę paskirtį ar kituos pastatuose įkurdintų maldos namų.

Architektai mokėsi liturgijos

Ne vieną sakralinio pastato projektą kūręs Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas, Vilniaus dailės akademijos profesorius Marius Šaliamoras prisimena pojūčius imantis projektuoti pirmą ne utilitarioms funkcijoms skirtą, o sakralinį objektą: buvo smalsu, labai norėjosi pabandyti, bet tokio statinio projektavimas kėlė ir papildomų reikalavimų. Projektuoti bažnyčią jam, kaip ir kiekvienam tą bandžiusiam lietuvių architektui, buvo iššūkis – juk per pusę amžiaus sovietinės okupacijos to daryti neteko, tad reikėjo ne tik ieškoti įkvėpimo, bet ir mokytis liturgijos abėcėlės. M.Šaliamoras stažavosi, išklausė liturgijos kursą Kauno ir Varšuvos kunigų seminarijose.

Teko daug bendrauti su kunigais, parapijiečiais. Kai kurie buvo užsispyrę dėl senoviškos bažnyčios, jos tipo, tad diskusijų būta nemažai. „Žinoma, paprasčiau projektuoti kokį prekybos centrą, nes tai mažiau liečia asmeninius jausmus, toks objektas labiau nuasmenintas. Bet, pavyzdžiui, projektuojant šeimos namą – tos pačios problemos, kaip ir bažnyčią: retai gausi gerą rezultatą, jei vengsi bendravimo, reikia išklausyti žmonių mintis ir jas paversti profesionalia architektūra“, – architekto misiją parodyti kelius, kaip kartais gal ir naivią, bet nuoširdžią mintį pastate paversti gilia ir profesionalia, aiškina M.Šaliamoras.

Ar kuriant tokį išskirtinį statinį kaip bažnyčia jo kūrėjas turi būti tikintis? „Architektas vykdo užsakymą: funkciją sujungia su erdve, erdvę su emocija, šviesa. Bet bažnyčia – toks objektas, kai vis tiek reikia tikėti tuo, ką darai, ir per tikėjimą pajausti tą dvasią ir ko tai erdvei reikia. Architektas, kuris yra tikintis, kuris ne tik supranta funkciją, bet ir jaučia dvasinį virpesį, vienareikšmiškai sukurs kokybiškesnę bažnyčią nei tas, kuris tik vykdys užsakymą“, – mano kiekvieną sekmadienį bažnyčią lankantis M.Šaliamoras.

Jo debiutas šiame žanre – Ignalinos, paskui Elektrėnų bažnyčių projektavimo konkursai, abiejuose laimėta antra vieta. Vilniuje pastatyta M.Šaliamoro su Vytautu Nasvyčiu projektuota pirma Lietuvoje šiuolaikinė Naujųjų apaštalų bažnyčia, Kunigų seminarijos kompleksas. O Pabradės Švč. Mergelės Marijos Šeimos karalienės bažnyčią architektas vadina stebuklu, atsiradusiu iš didelio parapijiečių noro turėti savo maldos namus, ir džiaugiasi ja kaip sėkmingo bendradarbiavimo tarp kurijos, bendruomenės ir architekto vaisiumi.

Kas įeis į architektūros istoriją

Architektų sąjungos pirmininko vertinimu, per pastaruosius 27-erius su trupučiu metų sukurta tikrai vertingų sakralinės architektūros pavyzdžių. Jam pačiam labai patinka Kęstučio Pempės Dievo gailestingumo koplyčia, įrengta Santariškių klinikų vidiniame kieme: „Ji nėra prašmatni ar didelė, bet visuomet pilna žmonių, tokia optimistiška. Nereikia didelių erdvių, pompastiškumo, tai kaip tik kai kada žmogų atbaido.“

M.Šaliamoras giria architektų Ričardo Krištapavičiaus ir Algimanto Zavišos Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčią – ji jauki, aiškiai matyti, kad skirta Nidai, o ne Vilniui, Kaunui ar kokiai kitai vietovei.

Vis dėlto kas iš naujųjų sakralinių pastatų gali pretenduoti į XX a.pab.–XXI a. pr. architektūros istoriją? Architektūrologė R.Butvilaitė mano, kad visos, – kaip unikalus maldos namų statybos bumas atkūrus nepriklausomybę.

O jei konkrečiau, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė menotyrininkė dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė architektūros istorijoje neabejotinai mato Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčią: visų pirma dėl to, kad tai pirmoji bažnyčia nepriklausomos Lietuvos istorijoje, o pradėta statyti dar sovietmečiu, gavus leidimą iš KGB. Tai vienetinis atvejis. Bažnyčia lig šiol neužbaigta, be bokšto, kuris gal dar bus kažkada pastatytas. Interjeras baigtas įrengti praėjus daugiau nei 20 metų po bažnyčios pastatymo. Bet sakralinio meno ekspertė neabejoja, jog šios bažnyčios išskirtinumas ir tas, kad ją kūrė iškiliausi menininkai: projektavo architektas Gediminas Baravykas, interjerą, baldus, kitus liturginius reikmenis kūrė profesionaliausi šiuolaikiniai lietuvių menininkai – skulptoriai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Urbanavičius, Ksenija Jaroševaitė, dailininkas Vaidotas Kvašys.

S.Maslauskaitė-Mažylienė pastebi, kad išskirtinesni architektūriniai ir meniniai sprendimai dažniau pasiekiami vienuolinėms bažnyčioms: „Parapinės intelektiniu požiūriu negali sau tiek leisti, nes parapija – tai bendruomenė su daug skirtingo skonio, skirtingo išsilavinimo žmonių, todėl dažnai balansuojama vidutiniškesniame, daugeliui patinkančiame, per daug diskusijų nekeliančiame vizualiniame kontekste.“

Jos vertinimu, iš tiesų sėkmingi šiuolaikinės sakralinės architektūros pavyzdžiai yra Pa-lendrių Šv. Benedikto vienuolynas, kurio architektai – patys vienuoliai, ar vienuolijų pasauliečių draugų projektuoti maldos namai Pranciškonų vienuolyne prie Kryžių kalno, Paštuvos basųjų karmeličių vienuolyno ar Vilniaus Bernardinų bažnyčios vidinė koplytėlės.

S.Maslauskaitė-Mažylienė prie sėkmingų projektų priskiria ir tuoj po nepriklausomybės atkūrimo pradėtą statyti Elektrėnų bažnyčią: „Architektas Kęstutis Šilgalis dėjo daug pastangų aiškinantis, kas tai yra bažnyčia, liturgija. Tarp bažnyčios bendraautorių – tokių garsių menininkų, kaip skulptorius Stanislovas Kuzma, Nijolė Vilutytė, pavardės.“

Beje, kaip ir prieš kelis šimtmečius, taip ir dabar tarp tokių išskirtinių statinių, kaip maldos namai, architektų – ne tik lietuviai: Pranciškonų vienuolyną prie Kryžių kalno projektavo pranciškonų draugai italai architektai, tiesa, baldus interjerui kūrė Rimas Sakalauskas, už juos gavęs Nacionalinę premiją, o prof. Algirdo Dovydėno kūrybos vaisius – vitražai. Palendrių vienuolynas Kelmės rajone – prancūzų architektų projektas.

Architektūrologė R.Butvilaitė taip pat giria Nidos bažnyčią, kaip labai kontekstualią, gerai pagavusią šio regiono dvasią, puikų regionalizmo architektūros pavyzdį. Viena geriausių patirčių lankantis sakraliniuose pastatuose ji vadina Palendrių vienuolyno bažnyčią: „Nepaprastai gera erdvė. Jei Dievas yra meilė, tai norėtųsi, kad Dievo namuose – bažnyčioje visur ji būtų. Palendrių bažnyčia – pavyzdys, kai matyti meilė kiekvienai detalei, labai gerai išspręsta vidaus erdvė, viskas nuteikia maldai, apmąstymui, transcedencijai.“

R.Butvilaitės vertinimu, pakankamai sėk-mingas ir baigiamos statyti Dubingių bažnyčios projektas – čia taip pat mėginta kurti regionalistinę architektūrą, atsižvelgti į vietos dvasią. Architektūrologė prie naujosios lietuvių sakralinės architektūros sėkmių priskiria ir Pabradės bažnyčią – su moderniu gelžbetonio kiautu laivo pavidalo formos pastatas labai pagyvino miesto kraštovaizdį. To čia kaip tik trūko.

Garažai su kryžiumi?

Vis dėlto tiek visuomenė, tiek specialistai ne vieną naujos bažnyčios pastatą yra prilyginę garažui, gargarui ar prekybcentriui su kryžiumi. Architektų sąjungos pirmininkas M.Šaliamoras pripažįsta: nesėkmių būta, ir tam yra priežasčių. Visų pirma sovietmečiu bažnyčių projektavimo tradicija buvo nutrūkusi, ją reikėjo atrasti iš naujo. Kita priežastis – galbūt architektai šiek tiek kitaip tą tikėjimą įsivaizdavo, kitaip interpretavo, nei statomų bažnyčių parapijų žmonės ir kunigai, tad būta nesusišnekėjimo.

Trečia priežastis – bažnyčios, kurios nėra jaukios, dažniausiai yra per didelės: būta funkcijos pervertinimo, nesupratimo iš kunigų pusės, kad kasdien labai didelės bažnyčios bendruomenei nereikia. Jos dažnai statytos orientuojantis į šventes, o dabar iš to kyla eksploatavimo sunkumai ir didelės išlaidos. Bet čia, pasak M.Šaliamoro, turi būti kurijos, parapijos bendruomenės apsisprendimas – jos yra projekto užsakovės.

R.Butvilaitė taip pat visų pirma peikia labai didelius kai kurių naujos statybos bažnyčių mastelius: kai kurios jų neproporcingai didelės, o kai kur tai net agresyvių betono formų architektūra. Pavyzdžiui, Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčia Vilniuje: jos architektūra ir pagrindinė statybinė medžiaga – betonas koreliuoja su aplinkui esančių pastatų architektūra, o toje vietoje gal norėtųsi kažkokio kontrasto, kad bažnyčia neturėtų blokinių namų dvasios, sušildytų tą vietą ir aplinką. Tačiau bažnyčia šiurkšti, grubi, toks net pačios statybinės medžiagos apdorojimo būdas.

Architektūrologė nesėkme vadina, kai per didelis bažnyčios tūris nekoreliuoja su kontekstu, kaip Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės bažnyčia Šventojoje, – ji svetima toje aplinkoje, taip ir neprigijo miestelyje. R.Butvilaitės vertinimu, ne visai tinkamas sprendimas tai vietai – dvibokštė Šv. Juozapo Darbininko bažnyčia Klaipėdoje: tai lyg ir aliuzija į tradicinių istorinių bažnyčių architektūrą, ypač baroko laikotarpio, kuriam būdingos dvibokštės bažnyčios. Bet tokia architektūra priskirtina brutalizmo krypčiai, formos įmantrios, net manieringos. Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčia, R.Butvilaitės vertinimu, taip pat pernelyg manieringa.

„Ne visuomet viską lemia architektas – didelę įtaką turi užsakovai, jų pageidavimai. Tačiau vis dėlto XX a. pabaigoje, dabar XXI amžiaus pradžioje norėtųsi šiuolaikiškesnės – adekvačios laikui raiškos, o istorinių formų interpretacijos, tokios kaip nauja bažnyčia Alytuje, turinti lyg ir romaninės architektūros dvasią, nėra naujų ieškojimų pavyzdžiai. Norėtųsi, kad nauja sak-ralinė architektūra išreikštų savo laikotarpio dvasią ir architektūros formomis aktualizuotų tikėjimą, kad nekvepėtų retrospektyva, tuo, jog tikėjimas yra kažkas lyg pasenusio, neaktualaus, kad būtų patraukli šiandienos žmogui“, – pabrėžia R.Butvilaitė.

Valtis – švento Petro ar pabėgėlių?

Žinoma, tokiame statinyje kaip bažnyčia svarbu ir tradicija. Bet, R.Butvilaitės vertinimu, štai Nidos ar Pabradės bažnyčios – naujoviškos formos, bet jose išlaikytas ir subtilus santykis su tradicija.

Sakralinio meno ekspertė S.Maslauskaitė-Mažylienė linkusi ginti naująją Lietuvos sakralinę architektūrą: „Galima pravardžiuoti šiuolaikines bažnyčias angarais ar garažais. Nemažai daliai žmonių apkritai nepatinka šiuolaikinė architektūra, jie su ilgesiu mini, kokie nuostabūs buvo gotika ar barokas. Bet gyvename kitokiu laiku. Transcendentalumas, Dievo ilgesys – per muziką, per vaizdus turėtų būti. Bet koks dabar laikas, kokie žmonės, tokia ir architektūra.“

Ji sako esanti netgi skeptiškesnė tų bažnyčių, kurios statomos stengiantis parodyti nostalgiją praeičiai, atžvilgiu. Kad ir toks pavyzdys: bokštas bažnyčių architektūroje yra svarbus ženklas, bet jį pastatyti labai brangu. O dabartinei bažnyčiai labai svarbi socialinė funkcija, patalpos pastoracinei, katechetinei, socialinei veiklai. Jei stūksos didžiulis šaltas bokštas, ar tai bend-ruomenei svarbiausia?

Nauji bažnyčios uždaviniai keičia ir jos architektūrinį pavidalą. Po Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos (1962–1965 m.) atsirado poreikis įtraukti tikinčiuosius aktyviai dalyvauti pamaldose, atsivėrė altoriaus erdvė, bažnyčios suplanavimas tapo laisvesnis.

Žinoma, ir šiuolaikiniam sakraliniam pastatui labai svarbi simbolika. „Reikia ne tik tobulai išspręsti funkciją, bet ir tobulai užkoduoti informaciją, kurios maldos namuose labai daug. Jei to nepadarai, tada bažnyčios pastatas – tik supermarketas su kryžiumi, dėžė. Architektūra per erdves, per šviesą savotiškai programuoja žmonių mintis, elgesį, emocijas“, – sako M.Šaliamoras.

Bet S.Maslauskaitė-Mažylienė atkreipia dėmesį ir į tai, kad laikas, sekuliarizacija, modernybė, postmodernybė veikia viską – nuo mūsų galvų iki architektūrinių formų. Visai kitą prasmę įgyja net tradiciniai simboliai: šiandien palapinės, arkos, laivo simbolizmas nebūtinai skleidžia tą pačią žinią, kokią skleidė, pavyzdžiui, baroko bažnyčių architektūroje. Tai greičiau sukels asociacijas su pabėgėlių laivais ir palapinėmis stovyklose nei su „Petro laivu“ ar „Mozės palapine“. Tad, kaip sako menotyrininkė, reikia išmanyti tradicinę ikonografiją, bet ir įvertinti, kokios formos veikia šių laikų žmogų.

Nauji maldos namai nuo senųjų skiriasi ir kuklumu, jie nebe tokie puošnūs. Krikščioniška liturgija priėmė meną kaip poveikio priemonę, todėl bažnyčiose yra meno kūrinių, skamba muzika, ir to reikia. Bet M.Šaliamoras primena, kad šiuolaikinė liturgija prašo neblaškyti besimeldžiančiojo dėmesio, koncentruotis į vieną tašką – altorių, todėl bažnyčios „švarėja“, norėdamos išgryninti emociją, maldą, meditaciją.

Vilniaus Pilaitės Šv. Juozapo parapijos klebonas Ričardas Doveika taip aiškina pokyčius: „Viduramžiais bažnyčia buvo gyva Biblija: žmogus ir nemokėdamas skaityti bažnyčioje ją skaitė akimis per vitražus, skulptūras, tą grožį, nes Dievas yra gražus. Modernaus, postmodernaus pasaulio tikrovėje, kai visi moka skaityti ir rašyti, visi turi savo nuomonę, diskutuoja, ir pats bažnyčios pastatas reikalingas kitoks, kaip susitikimo vieta.“ 

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2017-m