Karolis Bareckas / Asmeninio archyvo nuotr.

Mokyklos laikais apie savanorystę buvau girdėjęs mažai. Tuo metu šis reiškinys asocijavosi su pasaulio gelbėjimu kur nors Afrikoje ar Azijoje. Vėliau savanorystė įvairiomis formomis po truputį ėmė šmėžuoti mano gyvenime. Savanoriavau muzikos ir kino festivaliuose, treniravau plunksną rašydamas įvairius tekstus bei pagyvenau ekologiškame ūkyje Portugalijoje. 2015-aisiais savanorystei paskyriau nemažai laiko, tad šis tekstas tinklaraštyje Euroblogas.lt ir bus apie juos.

Karolis Bareckas

Neįgalumas nėra stigma

Neįgalumas daugumai žmonių atrodo lyg toli nuo jų pasaulio egzistuojantis reiškinys, su kuriuo susidūrę gatvėje nusukame akis. Savanorystė labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ organizuojamose neįgalių vaikų stovyklose jau iš pat pradžių skambėjo kaip nemenkas iššūkis man. Dauno sindromas, cerebrinis paralyžius, raidos sutrikimai – kadaise mažai ką reiškusios sąvokos staiga įgijo konkrečius pavidalus.

Kai matai sunkiai vaikštantį dvylikametį, rūškanu veidu stebintį tolumoje žaidžiančius vaikus, nori nenori pradedi galvoti, kad šis pasaulis nėra pati teisingiausia vieta.

Bendraudamas su vaikais ir jų tėvais sužinojau apie mokyklas, kurios linkusios nusikratyti neįgalaus vaiko, apie menką užimtumą kaimo vietovėse ir bendraamžių patyčias. Kai matai sunkiai vaikštantį dvylikametį, rūškanu veidu stebintį tolumoje žaidžiančius vaikus, nori nenori pradedi galvoti, kad šis pasaulis nėra pati teisingiausia vieta.

Buvo vaikų su tokiomis sunkiomis negaliomis, kad jie negalėdavo dalyvauti jokiuose užsiėmimuose. Tačiau kai kurie iš pažiūros niekuo nesiskyrė nuo savo sveikų bendraamžių. Kartu spardydavome kamuolį, piešdavome ar eidavome pasivaikščioti, vis iš naujo ieškant būdų, kaip su jais užmegzti ryšį. Supratau, kad neretai jie gali daug daugiau negu įsivaizduoja jų tėvai ir visuomenė, užlipdydama jiems įvairias etiketes.

Ši patirtis emociškai buvo sunkiausia iš visų mano savanorystės patirčių, bet ji nuėmė skraistę nuo pasaulio, apie kurio egzistavimą tik miglotai nutuokiau. Artima pažintis su neįgaliais vaikais leido daug geriau suprasti, kuo jie gyvena ir su kokiomis problemomis susiduria.

EVS Kroatijoje, arba Dvi medalio pusės

Lietuviai mėgsta vykti savanoriauti į užsienį, pasinaudodami Europos savanorių tarnybos (European volunteering service, EVS) teikiamomis galimybėmis. Skrydžiai apmokami, suteikiamas būstas, skiriami kišenpinigiai, rengiamos vietinės kalbos pamokos ir įvairūs mokymai. „Viskas nemokama“ – kodinis pavadinimas, kuriuo pasinaudojo jau daugybė mūsų tautiečių.

Taip ir aš atsidūriau nedideliame, vos 60 gyventojų turinčiame kaimelyje Kroatijos rytuose. Mano projektas buvo skirtas ekologiškam gyvenimo būdui. Kartu su savanoriais iš Latvijos, Portugalijos, Bosnijos ir Hercegovinos bei Kroatijos organizavome porą žemės ūkiui ir ekologijai skirtų festivalių, užsiėmėme sodininkyste ir padėdavome vietiniams kaimo gyventojams.

Artimiausia parduotuvė ir paštas buvo už trejeto kilometrų, tad gyvenimas tokioje izoliuotoje vietoje turėjo savo žavesio. Laisvu laiku tyrinėdavome vaizdingas apylinkes, žiūrėdavome filmus ir mėgavomės puikiu Kroatijos klimatu. Veiklos projekte nebuvo daug, todėl turėjome nemažai laisvų dienų. Per tą laiką spėjau pakeliauti po Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Serbiją ir Slovėniją.

Nemažai užduočių būdavo beprasmės arba visai nesusijusios su projekto tikslais.

Jeigu sakyčiau, kad mūsų vykdytas projektas buvo labai prasmingas – meluočiau. Projekto koordinatoriai kartais atrodydavo nelabai žinantys, kokių veiklų sugalvojus savanoriams. Nors šiek tiek išmokau apie ekologiją ir visą EVS patirtį vertinu teigiamai, tačiau vis tiek liko šioks toks kartėlis. Nemažai užduočių būdavo beprasmės arba visai nesusijusios su projekto tikslais.  Pabendravęs su savanoriais iš kitų Europoje vykstančių projektų, supratau, kad nekokybiškų projektų esama visur. Tarpusavyje juokaudavome, kad užtenka viską gražiai aprašyti ir finansavimas jau tavo.

EVS yra puiki galimybė pažinti kitą kultūrą ir išmokti įdomių dalykų, bet projektą reikėtų rinktis itin atidžiai. Praverstų paklausti buvusių savanorių nuomonės ir pasverti visus „už“ ir „prieš“. Tačiau niekas nebūna tik juoda ar balta. Kroatijoje sutikau saują įdomių žmonių, daug sužinojau apie Balkanus, šiek tiek pramokau kalbos ir turėjau gausybę puikių akimirkų.

Pabėgėlių stovyklos godos

Pasibaigus mano EVS projektui Kroatijoje, nusprendžiau praleisti dvi savaites savanoriaudamas pabėgėlių stovykloje. Norėjosi ne tik nuveikti kažką prasmingo, bet ir pačiam atlikti epizodinį vaidmenį šioje istorijoje. Negatyvus prieglobsčio prašytojų įvaizdis žiniasklaidoje tik sustiprino norą pasižvalgyti po pabėgėlių stovyklą pačiam.

Stovykla – tai didžiulė aptverta teritorija su įvairiais sandėliais, erdviomis, šimtus žmonių talpinančiomis palapinėmis atvykėliams pailsėti, medicinos ir registracijos punktais bei per vidurį einančiais traukinio bėgiais. Policija, kariuomenė ir daugybė humanitarinių organizacijų darbuotojų bei savanorių čia knibždėti knibždėdavo ištisą parą.

Maždaug tūkstantį žmonių talpinantys traukiniai į stovyklą atvykdavo kas kelias valandas. Tada žmones suregistruodavo ir persodindavo į kitą traukinį. Kartais pabėgėliai stovykloje praleisdavo po keletą valandų, o kartais − vos valandą. Dalindavau jiems drabužius, maistą, vandenį ir kitus reikalingus dalykus. Vyrai, moterys, vaikai, kūdikiai, seni ir jauni, stiprūs ir neįgalūs – įvairiaspalvė minia plūsdavo kiekvieną dieną, ieškodama geresnio gyvenimo.

Keista buvo sutikti žmones, kurie ramiu veidu pasakojo, kaip plaukė jūra, kad patektų į Europą arba kaip juos mušė policininkai Makedonijoje.

Šlapi batai, purvini drabužiai ir pavargę veidai tas dvi savaites tapo mano kasdienybe. Niekas nesiteikdavo paaiškinti atvykėliams, kas su jais bus toliau. Taip ir keliaudavo jie iš vieno traukinio į kitą, nežinodami nei kokioje valstybėje yra, nei kuo visa tai baigsis. Sirija, Afganistanas ir Irakas nustojo būti tik kažkokios egzotiškos, tolimos šalys. Dabar už jų stovėjo konkretūs žmonės. Vieni bėgantys nuo karo, kiti – nuo skurdo. Kai kurie iš jų iki Europos keliavo du mėnesius. Du mėnesiai yra nesuvokiamai ilgas laiko tarpas, norint pasiekti išsvajotą gerovės oazę, ne visada trykštančią svetingumu.

Keista buvo sutikti žmones, kurie ramiu veidu pasakojo, kaip plaukė jūra, kad patektų į Europą arba kaip juos mušė policininkai Makedonijoje. Po tokių patirčių jie vis dar sugebėdavo išspausti šypseną ir padėkoti už striukę ar batus, kuriuos jiems dalindavau.

Pabaigai

Šiais laikais savanorystė tapo ir idealiu būdu pigiai paturistauti, ir verslu, ir priemone surasti porą nemokamai dirbančių rankų. Savanorystė man buvo būdas praplėsti savo pasaulio suvokimą ir pažinti visuomenėje stigmatizuojamus žmones. Ne visa savanorystė yra gėris pats savaime. Man šiuo atveju pasisekė, nes radau, kaip suderinti „pasaulio gelbėjimą“ su noru suprasti šalia esantį kitą.