"Veido" archyvas

Ji nepatyrė nokauto kalbindama ekscentriškąjį Vladimirą Žirinovskį. Jai savo gyvenimo duris atvėrė balerina Anastasija Voločkova ir kitos garsenybės.

Jos kurtas ir vestas laidas “X klanas”, “Būk artistas”, “Kas šeimos galva?” bei reportažus iš “Super LT” daugelis prisimena iki šiol. Nes ji visada mokėjo ne tik subtiliai prakalbinti, bet ir drąsiai provokuoti. Šį sezoną Baltijos televizijoje Ligita Juknevičiūtė veda pokalbių laidą “Atvirai su žvaigžde”. Bet šį kartą apie tai, kuo gyvena ji pati.

Kiekvieną dieną jai tenka kalbinti vis kitą pašnekovą. Tai beveik tas pats, kaip skrieti nuo vieno tramplino ant kito. Kalbinti taip, kad pašnekovai išdrįstų į laidą ateiti, bet kad ir žiūrovai neperjungtų kito kanalo. Keltis ir gulti su mintimi, ko čia dar paklausus. Nesutrikti pokalbio metu, kai, pavyzdžiui, aktorius Ramūnas Rudokas į užduodamus klausimus arogantiškai meta: tai nesąmonė.

Pasak Ligitos, gyvenimas ją seniai užgrūdino ir jau ne kartą vertė vaikščioti skustuvo ašmenimis. Todėl ji nepuola guostis, kad nuo tokio tempo ir įtampos dažnai jaučiasi išsunkta kaip citrina. Stresas? Jam nėra laiko. Ji įstengia šypsotis net tada, kai labai sunku. Ir ne tik kai filmuoja, bet ir kai būna su vaikais – beveik aštuonmečiu Tauru ir greitai penkerių metukų gimtadienį švęsiančia Elena. “Nes vaikams negaliu pasakyti – pavargau. Dėl jų ir savęs visada turiu būti stipri”, – šį savo teiginį, tarsi gyvenimo kodą, mums kalbantis Ligita pakartos ne kartą.

Nelinkusi piktnaudžiauti pasitikėjimu

Ji mėgsta kūrybinius iššūkius: “Ši laida labai patinka man pačiai, nes galiu rinktis pašnekovus, kurie man įdomūs. O iššūkiai mane išmokė pasitikėti savimi ir prisiimti atsakomybę. Beje, niekada nemėgau diktato. Džiaugiuosi, kad manimi pasitikima, kad nereikia trūks plyš pritraukti 50 tūkstančių paauglių armijos, rodant kieno nors silikonines krūtis…”

Ką reikia žinoti, kad galėtum prakalbinti kitą žmogų? “Gal pašnekovai man atsiveria todėl, kad pati esu atvira ir nuoširdi? Beje, dar studijų metais daug vyresni už mane žmonės kažkodėl imdavo man pasakoti savo gyvenimą. Gal turiu tokią Dievo dovaną. Nors būna, kad žmogus sėdi laidoje rankas sukryžiavęs – ir nors tu ką”, – atsidūsta žurnalistė.

Beje, nuo buvusių laidų pašnekovų, juos sutikus, Ligitai nereikia sprukti į kitą gatvės pusę. “Kartais vedant laidas žmonės atsiverdavo tiek, kad paskui skambindavau ir klausdavau: jūs pradėjote verkti, gal to nededam? Ir jeigu sakydavo nedėti –  nedėdavau. Daug kas per tą laiką pasikeitė. Dabar to niekas neklausia… Jeigu filmuojant ištrykšta ašaros, jos rodomos. Jeigu kas išsprūdo, tai paknopstom montuojama ir kišama į anonsą. Tai man visada buvo svetima”, – prisipažįsta laidų vedėja.

Visa tiesa apie žvaigždes

Koks tas stebuklingas raktas, kuriuo jai pavyksta išpešti tai, apie ką  pašnekovai dar nėra kalbėję? Daugelį jų Ligita gerai pažįsta. Štai charizmatiškasis Marijonas Mikutavičius jos laidoje prisipažino, kad nieko ypatingo dar nepasiekė, nes neparašė straipsnio, kuris būtų ką nors pakeitęs, nenuvažiavo į taikos misiją. Nors veikiausiai būtų galėjęs vardyti, ką yra padaręs. O tulžingasis Jurijus Smoriginas, kuris visus liežuviu kapoja kaip botagu, nuoširdžiai tvirtino, kad gyvenime yra visai kitoks žmogus nei tas, kurį televizijos žiūrovai mato ekrane.

Bet Ligita ne iš tų, kurias lengvai galima apvynioti aplink pirštą. Ji leidžia tapyti ne tik tokį paveikslą, kokį jos pašnekovai norėtų rodyti kitiems. Tituluoto svajonių jaunikio ji tiesiai šviesiai paklausė apie jo sudėtingus santykius su silpnąja lytimi ir sulaukė nuoširdaus atsakymo, kad Marijonas jų vengia, nes bijo įskaudinti, o aštrialiežuvio choreografo lyg tarp kitko pasiteiravo, kaip jis jaučiasi, išvadindamas moterį mėsos gabalu… Kiekvieną pašnekovą Ligita išlukštena kaip svogūną. Tai ji daro žaismingai ir švelniai, drastiškai neremdama prie sienos ir nesistengdama nurengti iki apatinių. Bet klausimas po klausimo, ir pašnekovas pats sudėlioja tikrąjį savo portretą.

Laimė mylėti ir būti mylimai

Ji visą laiką kalbina kitus. O ko būtinai paklaustų, jeigu tektų kalbinti save? Ligita linkusi būti kukli: girdi, savęs į laidą nekviestų, nes nemano esanti žvaigždė. “Bet kartais, kaip ir daugelis moterų, klausiu: ar esu laiminga? Klausiu, kai pajuntu, kad kažkas mano viduje prislopsta, – prisipažįsta ji. – Ar šiuo metu esu laiminga? Darbe – taip. Bet ne todėl, kad esu matoma”.

"Veido" archyvas

“Mano šeima… Sunkiausiomis akimirkomis žinau, kad palaikymo visada sulauksiu iš mamos ir sesers”, – sako Ligita

Beje, kai pradėjo kalbinti žmones, Ligita sako buvusi dar labai jauna ir maniusi, kad gal iš tikrųjų tas pripažinimas suteikia ir daugiau laimės. Ilgainiui tvirtina supratusi, kad tikroji laimė yra ne tai, ko pasiekei, ką pelnei savo darbu, o kiek esi laimingas šeimoje. “Juk nors ir gražios tos “Oskarų” statulėlės, bet niekas nežino, kiek skaudžių smūgių teko patirti toms, kurioms jos buvo įteiktos. Juk neretai, kad kažką pelnytum, tenka už tai brangiai sumokėti… Žinoma, labai smagu, kai tau sukuria šukuoseną, kai velkiesi suknelę, skolintą iš rėmėjų, o įsijungusi televizorių gali pasidžiaugti, kad dar gerai atrodai, bet… Kad būčiau laiminga, man svarbu daug kas: kad būtų sveiki vaikai, mano tėvai, sesuo, brangiausi žmonės, kad mylėčiau ir būčiau mylima. Man iš tiesų labai to reikia. Taip, mes su vyru išsiskyrėme. Turiu draugą. Nesu iš tų moterų, kurios sako: kam man tie vyrai, yra vaikai – ir viskas gerai. Nenoriu vaidinti supermoters, nenoriu apsimesti, kad man rūpi tik karjera”, – prisipažįsta mūsų viešnia.

Pamiršti darbą padeda vaikai

Kasdien Ligitos laukia ne tik pašnekovai, bet ir nenuorama dukrelė Elena bei ne pagal metus subrendęs sūnus Tauras. “Jie mane iškart perjungia į mamos režimą. Su jais būdama pamirštu darbą. Auginant vaikus būna visko. Štai nuvažiuoju į vaikų darželį, o auklėtoja, paklausta, kaip Elena elgėsi, sako, kad ji demonstratyviai vartėsi lovoje, kai per pietų miegą kiti vaikai pūtė į akį, – šypsodamasi atsidūsta Ligita. – Darbų, kaip ir kiekvienai mamai, man pakanka.

Reikia paruošti pusryčius, išleisti vaikus į mokyklą ir darželį, paskui pasiimti, nuvežti į būrelius. Vakare barškinu puodus ir gaminu karštą vakarienę, o ne šaltą pusfabrikatį kišu. Bet vaikai – tai ne tik rūpesčiai. Kai su jais išeinu pasivaikščioti, kai drauge karstausi, mėtau kamuolį, kai imu sekti jiems pasakas, visi mano stresai garuote išgaruoja”.
O kai vaikai užmiega – ir vėl prie darbo. Tenka sėsti prie kompiuterio, nardyti internete ir sukti galvą, ko dar paklausti pašnekovų.

“Labai norėčiau būti griežtesnė ir reiklesnė mama, mokanti daugiau laiko skirti sau. Bet man viskas išeina atvirkščiai. Esu linkusi aukotis, visus apšokinėti ir paskutinė sėsti prie stalo. Dažnai ant savęs dėl to pykstu. Gal taip stengiuosi atlikti visas fizines funkcijas todėl, kad daug dirbu, kad vaikams kartais negaliu skirti daug dėmesio? – svarsto Ligita. – Vis bandau save keisti, atsisakyti kai kurių savo elgesio modelių. Kodėl? Nes supratau, kad turiu būti griežtesnė. Negaliu būti vergaujanti, aklai atsidavusi mama, juk galiausiai taip gyvendama prarasiu sveikatą. Manau, kad privalau ir apie save pagalvoti. Deja, kol kas nelabai pavyksta…”

Silpnybėms ir provokacijoms – ne

Ligita nelinkusi išlaidauti. To paties moko ir vaikus. Jeigu namuose yra saldumynų, jų, vaikams prašant, parduotuvėje neperka. Kai sūnus įsigeidė naujausios kareivėlių kolekcijos, jam paaiškino, kad ir ji norėtų “Dolce&Gabbana” drabužių, bet negali sau to leisti. Net ir nežinodamas, kas tie Dolce ir Gabana, jis sutiko su mamos sprendimu.

Ne paslaptis, kad vaikai dažnai neapsieina be konfliktų ir peštynių. “Nors Elena ir stengiasi išvesti brolį iš kantrybės, jis tokioms provokacijoms nepasiduoda. Manau, kad sutarti jiems padeda gan skirtingi charakteriai. Elena labai aktyvi ir valdinga, o Tauras – ramesnis, švelnesnis, todėl greičiau jis bus nuskriaustas, nei ją nuskriaus. Žinoma, kartais tenka imtis tam tikrų priemonių, kad Elena suprastų, jog ji, net ir būdama jaunesnė, taip elgtis negali. Kai ji kėsinasi į brolio daiktus, kai tyčia pripaišo ant jo piešinių, neapsimetu, kad to nepastebiu. Todėl kartais jai tenka pastovėti kampe. Nors ji ir labai šauni, bet yra gan konfliktiška. Kaip seneliai sako – širšė. Nemanau, kad turiu jai nuolaidžiauti”, – mano dviejų vaikų mama.

Ligita neslepia, jog dukrai kai kada tenka priminti, kad namie yra diržiukas: “Tegul ir papiktinsiu vaikų teisių saugotojus, bet neslėpsiu, kad kartą yra tekę juo pliaukštelėti. Tuo visai nesididžiuoju, bet nenoriu užauginti nevaldomus, kitiems akis draskančius vaikus. Žinau, kad net ir tolerantišką, prieš fizines bausmes pasisakančią mamą vaikai gali privesti iki to, jog ji ima nekęsti savęs, o buvimas su jais virsta kančia. Manau, geriau laiku juos sustabdyti, negu leisti, kad jie tavimi manipuliuotų, antraip gali virsti nuolat ant jų šaukiančia isterike. Beje, nuvežusi sūnų į baseiną dažnai matau, kad vaikai, atidavę raktelius, nepadėkoja, o atėję nesisveikina, kieme girdžiu, kokiais žodžiais jie keikiasi. Ir taip elgiasi ne tik asocialių šeimų vaikai. Esu mama, todėl stengiuosi, kad vaikai ne vien galvotų apie save, bet ir jaustų kitus…”

Kilus klausimų, kaip auklėti vaikus, nors ir žinodama, kad supratimo ir palaikymo sulauks iš sesers bei mamos, Ligita nepuola tuo labai naudotis, nes artimieji, jos nuomone, gali būti neobjektyvūs. Todėl dažniau pasikliauja specialistų patarimais.

Beje, padūkusi vaikystėje, pasirodo, buvo ir pati Ligita, nors pylos nuo tėvų negaudavusi. “Jie buvo labai kantrūs ir atlaidūs. Kai vaikų darželio auklėtoja pasakė, kad esu labai gabi, tai reikėjo suprasti, kad visai jos neklausau ir pats laikas mane varyti į mokyklą. Jie taip ir padarė”, – linksmai pasakoja Ligita.

Apie vaikų ateitį

Ko norėtų, kad išmoktų jos vaikai? “Norėčiau, kad Tauras užaugtų atsakingas, nes tokių vyrų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje vis mažiau. Man skaudu, kad vis daugiau moterų vaikus augina vienos, o vyrai skraido kur nori, – liūdnai šypteli Ligita. – Noriu tikėti, kad mano vaikams pavyks surasti savo kelius. Abu turi gabumų, yra drąsūs ir smalsūs. Gal jie ir blaškysis, nes daug kas traukia, bet nenorėčiau, kad būtų nuo savęs užsikaifavę, lengvabūdžiai žmogeliai. Dėl Elenos, žinoma, bijosiu, kad ją gali kas nors įskaudinti. Guodžia tai, kad ji turi kietą charakterį ir moka apsiginti. Ji iš tų, kurių nepašokdinsi. Manau, kad dabar moterys ir turi būti tokios”.