2006 m. už literatūrinę kūrybą rašytojas Orhanas Pamukas buvo apdovanotas Nobelio premija. Už romaną “Mano vardas Raudona” jam paskirta IMPAC Dublino literatūrinė premija. Ši knyga ką tik išversta į lietuvių kalbą ir netrukus pasirodys knygynuose. O “Veide” siūlome jos ištrauką.

Mane pradžiugino, kad dabar Kara buvo suvokęs dar vieną labai svarbią tiesą: jei nenori nusivilti menu, šiukštu nevertink menininko darbo kaip amato. Kad ir koks talentingas ar profesionalus būtum, pinigų ir valdžios siek iš kitų šaltinių, kad netektų patirti apmaudo, jei tavo gabumai ir meistriškumas liks neįvertinti.
Jis man papasakojo, kad visi Tebrizo dailininkai ir kaligrafai, kuriuos pažino Stambulo ir provincijų turtuoliams bei pašoms (Osmanų imperijoje aukštas civilines ir karines pareigas užimantis asmuo) rengdamas knygas, apimti nevilties gyvena skurde. Ne tik Tebrize, bet ir Mešhede (miestas šiaurės rytų Irane), Alepe (miestas šiaurės vakarų Sirijoje) dėl pinigų stygiaus bei dėmesio stokos galybė dailininkų liovėsi iliustravę knygas ir ėmė piešti menkaverčius, Vakarų keliautojus linksminančius paveiksliukus. Jis net girdėjęs, kad pasirašant Tebrizo taiką šacho Abaso mūsų sultonui dovanota knyga sudraskyta ir išplėšyti jos puslapiai dabar naudojami kitai knygai rengti. Indijos padišachas Akbaras naujo rankraščio leidybai švaisto tokius pinigus, kad talentingiausi Tebrizo ir Kazvino dailininkai, metę visus darbus, perbėgo į jo rūmus. (…)
Kaip visi mūsų namuose lankęsi, apie mūsų šeimą pasakojimų girdėję, nors iš arti nematę, bet jos esatį jautę jaunuoliai, Kara, be abejo, taip pat buvo įsimylėjęs Šekiurę – mano vienturtę gražuolę dukterį. Tuomet man nekėlė nerimo, kad visi vaikinai pakvaišę dėl mano nuostabios mergaitės, kurios gyvenime nebuvo matę, tačiau su meile mūsų namuose priimamas Kara čia lankėsi dažnai ir turėjo galimybę matytis su Šekiure, dėl kurios pametė galvą. Kaip numaniau, jis savo meilės užgniaužti nepajėgė ir padarė klaidą atskleisdamas jai savo aistrą.
Taigi, jis buvo priverstas nebekelti kojos į mūsų namus.
Manau, Kara žino, kad po trejų metų, kai jis išvyko iš Stambulo, mano dukra, sulaukusi gražiausių jaunystės metų, ištekėjo už sipahio (elitinis Osmanų imperijos reguliariosios kariuomenės kavaleristas), kad tas lengvabūdis, palikęs ją su dviem mažamečiais sūnumis, išjojo į mūšį ir štai jau ketveri metai iš jo negauname jokių žinių. Ne todėl, kad gandai po Stambulą sklinda greitai, bet iš to, kaip tylos akimirkomis jis žvelgia man į akis, nujaučiau, jog Kara seniai viską žino. Netgi dabar, matydamas, kaip metęs žvilgsnį į atverstą Knygą apie sielą (islamo filosofinė knygą apie gyvenimą, mirtį, sielą ir pomirtinį gyvenimą), gulinčią ant skaitymo pulto, jis ausimis gaudo po namus lakstančių vaikų čiauškėjimą, supratau, kad jam žinoma, jog prieš dvejus metus dukra su savo sūnumis grįžo į mano namus.
Kara nė karto neprašneko apie naują namą, kurį pastačiau jam išvykus. Veikiausiai, kaip kiekvienas jaunuolis, trokštantis turtų ir garbės, Kara manė esant nepadoru ir gėdinga kalbėti šia tema. Visgi, vos jam įžengus į namus, mudviem lipant laiptais, užsiminiau, jog gyventi į antrą aukštą persikrausčiau todėl, kad viršuje tvyrantis sausas oras malšina kaulų gėlą. (…)
Iš kirpėjo, dirbančio gatvėje, kur buvo mūsų ankstesnieji namai, sužinojęs, kad prabėgus keturiems mėnesiams, kai išsiunčiau Karai laišką, jis atvyko į Stambulą, pakviečiau jį pas save. Esu tikras, kad jam papasakotų dalykų keliamas džiaugsmas bei nerimas mus suartins.
– Kiekvienas paveikslas įamžina tam tikrą istoriją, – tęsiau. – Kad papuoštų knygą, dailininkas pasirenka ir iliustruoja nuostabiausią pasakojimo sceną: pirmąjį įsimylėjėlių susitikimą; kaip didvyris Riustemas šėtoniškai pabaisai nukerta galvą; Riustemo kančią, kai sužino, kad jo nužudytas nepažįstamasis yra jo sūnus; iš meilės proto netekusį Medžnuną, laukinėje gamtoje apsuptą liūtų, tigrų, stirnų, šakalų; Aleksandro Makedoniečio sielvartą, kai prieš pradėdamas mūšį jis nuėjęs į mišką, kad iš paukščių sužinotų savo ateitį, savo perkūno oželį randa sudraskytą erelio… Skaitydami knygas, mes išvargusias akis ilsiname žvelgdami į iliustracijas. Paveikslai tampa vedliais, kai istorijoje susiduriame su kažkuo neaiškiu ar varžančiu vaizduotę. Iliustracijos – tai spalvomis pražydęs pasakojimas. Manoma, kad piešinys negali gyvuoti be istorijos.
Anksčiau ir aš taip maniau, – pridūriau lyg apgailestaudamas. – Pasirodo, klydau. Prieš dvejus metus buvau nuvykęs į Veneciją kaip mūsų sultono pasiuntinys. Mėgindamas įspėti, kokios man nežinomos istorijos scena nutapyta, kokie žmonės joje pavaizduoti, įdėmiai tyrinėjau Italijos meistrų sukurtus paveikslus. Kartą vienuose rūmuose išvydęs ant sienos kabantį portretą suakmenėjau iš nuostabos.
Jame buvo pavaizduotas paprastas žmogus – toks kaip aš. Žinoma, tai buvo ne mūsiškis, o kitatikis, bet žvelgdamas į jį jaučiau, kokie esame panašūs. Visgi panašumų tarp mūsų ir su žiburiu nebūtum radęs: jis buvo apvalaino veido, neturėjo išsišovusių skruostikaulių, o smakras – ne toks įspūdingas kaip manasis. Nė per nago juodymą nebuvome panašūs, bet, žvelgiant į jį, nežinia kodėl, man daužėsi širdis, it būčiau regėjęs savo atvaizdą.
Po savo rūmus mane vedžiojęs venecijietis pasakė, kad paveikslas ant sienos – jo draugo, tokio pat kilmingo pono kaip jis, portretas. Paveiksle buvo pavaizduoti visi to vyro gyvenime svarbūs dalykai: antrame plane pro atvirą langą matėsi kaimo panorama, sodyba ir miškas, kuris dėl sodrių persiliejančių spalvų išrodė kaip gyvas. Prieš jį ant stalo stovėjo laikrodis, gulėjo knygos, pieštukas, žemėlapis, kompasas, skrynelės su auksinėmis monetomis, galybė niekučių ir kažkas, ką buvau matęs daugelyje kitų paveikslų, bet nesuvokiau protu, tik nujaučiau… Laikas, blogis, gyvenimas, krentantis džino ar šėtono šešėlis ir galiausiai – greta tėvo stovinti pasakiško grožio duktė. (…)

Orhan Pamuk

Apie autorių ir knygą

Orhanas Pamukas (g. 1952 m.) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, savo kūryboje gebantis sulieti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 kalbų, o romanui “Mano vardas Raudona” 2003 m. paskirta IMPAC Dublino literatūrinė premija. 2006 m. už literatūrinę kūrybą rašytojas apdovanotas Nobelio premija.
Knyga “Mano vardas Raudona” – kaip partitūra, kurią atlieka dvidešimt vienas veikėjas: žudikas ir auka, gyvieji ir mirusieji, tapytojai ir miniatiūrų personažai, įsimylėjėliai, mirtis ir šėtonas. Penkiasdešimt devyni pasakojimai, iš kurių polifoniškai susidėlioja nepakartojama mozaika. Kaip ir kiekviename tikrai gerame detektyve, šioje knygoje glūdi ir įstabi meilės istorija – meilės ne tik knygoms, bet ir moteriai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.