Užsienio investuotojus viliojančios viešosios įstaigos “Investuok Lietuvoje” direktorius Mantas Nocius tikisi, kad šiemet pavyks pritraukti daugiau užsienio investicijų negu pernai.

VEIDAS: 2009–2010 m. į Lietuvą prisiviliojome tris pasaulinio lygio korporacijas – “Barclays”, “Western Union” ir IBM. Buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys žadėjo, kad 2011 m. prisikviesime pusšimtį įvairaus dydžio investuotojų, tarp jų ir keletą tokių garsių vardų kaip 2010-aisiais. Praėjo jau pusė metų, tačiau prognozės neišsipildė. Ar jau išseko Lietuvos arsenalas kovojant dėl garsių investuotojų?
M.N.: Jokiu būdu. Tada mums labai smarkiai pasisekė. Tie garsūs vardai – didelio ir ilgo darbo rezultatas. Naudojantis šiais vardais dabar mums daug lengviau įkalbinėti mažesnes kompanijas, ypač dirbančias paslaugų srityje.
Jei kalbėsime apie naujus investuotojus, keletą esame paskelbę, pavyzdžiui, “Danspin” verpalų mokslinių tyrimų laboratorija Raseiniuose. Dar keletas investuotojų bus paskelbta artimiausiu metu, nes baigiame derybas su keliomis kompanijomis. Kalbu apie daugiau kaip dešimt projektų, dėl kurių esame gana nemažai pažengę. Jei pavyktų didelę dalį jų įgyvendinti, pritrauktume gerokai daugiau investicijų negu pernai – per 100 mln. Lt.
Šiuo momentu garsiais vardais pasigirti negalime, bet tendencija teigiama ir investicinių projektų gerokai daugėja. Iš dalies tai galima paaiškinti tuo, kad krizė eina į pabaigą. Nors labai didelio aiškumo nėra, neaišku, kaip baigsis Graikijai, Portugalijai, vis dėlto verslas labiau atsipalaiduoja, mato plėtros galimybių.
Puikiai žinome, kad prieš krizę kai kurie mūsų kaimynai investuotojams mokėjo įvairias subsidijas. Lietuva pasirinko kitą kelią, todėl nemažai investicijų čia neatėjo. Dėl to sukauptos investicijos vienam gyventojui Lietuvoje gerokai mažesnės negu Estijoje, Slovakijoje ar Čekijoje. Atsiradus skatinimo paketui mūsų padėtis pagerėjo. Dabar pagal pritraukiamas investicijas mes jau lenkiame latvius ir estus.
VEIDAS: Nors džiūgaujame dėl kelių garsių vardų, ekonomistas Rimantas Rudzkis atkreipia dėmesį, kad ES užimame paskutinę vietą pagal sukauptas tiesiogines užsienio investicijas vienam gyventojui.
M.N.: Nevisiškai sutikčiau su gana konservatyvia profesoriaus R.Rudzkio nuomone. Statistikos departamentas investicijas skaičiuoja kartu su banko kapitalu, kuris keliauja į šalį ir iš šalies, akcijų birža. Ten skaičiai kitokie. Mes kalbame apie tiesiogines užsienio investicijas, kai investuotojas nusiperka įmonę ar vykdo vadinamąją žalio lauko investiciją. Šiuo atveju situacija geresnė.
VEIDAS: Kaip krizė atsiliepė tiesioginių užsienio investicijų apimtims Lietuvoje?
M.N.: Investicijos sumažėjo. 2009 m. “Investuok Lietuva” prisidėjo įgyvendinant du projektus, kurių vertė 32 mln. Lt, tačiau jau 2010 m. – 11 investicinių projektų, kurių bendra vertė siekia 100,81 mln. Lt.
VEIDAS: Kaip investuotojų pritraukimui Baltijos šalyse ir konkrečiai Lietuvoje atsiliepė Estijos įstojimas į euro zoną? Baimintasi, kad Estija susigriebs visas regiono investicijas.
M.N.: Estija nesusigriebė visų investicijų, nors kai kurios investicijos atėjo į Estiją dėl to, kad įvestas euras. Tai estams suteikė šiokį tokį pranašumą, bet jei vertinsime realius rezultatus, mes juos pagal dabar pritrauktas investicijas pralenkėme. Tai smagu, ir jie šiek tiek sunerimę dėl mūsų sėkmės.
VEIDAS: “Vilmorus” apklausa parodė, kad visuomenė palankiai vertina užsienio investuotojus, o viena palankumo priežasčių – naujų darbo vietų kūrimas. Vis dėlto užsienio investuotojai nepadeda Lietuvai geriau spręsti nedarbo problemos, nes jie ne įdarbina bedarbius, o persivilioja kvalifikuotus specialistus iš kitų įmonių.
M.N.: Nenorėčiau su tuo sutikti, nes darbo vietos iš tiesų yra kuriamos. Taip, darbuotojai ateina iš kitų įmonių, bet visada reikia galvoti apie darbuotojų pamainą. Mūsų darbdaviams nebūtų logiška tikėtis, kad jie niekada nejaus konkurencijos. Mes gyvename globaliame pasaulyje, ir jei darbdavys turi gerų darbuotojų, jis turi galvoti, kaip juos išlaikyti. Yra nemažai IT kompanijų, iš kurių nė vienas žmogus neišėjo į “Barclays”, nors buvo labai viliojami. Vadinasi, jose arba mokami pakankamai geri atlyginimai, arba gražiai elgiamasi su darbuotojais.
Lietuviai dideles tarptautines kompanijas taip mėgsta ne tik dėl gerų atlyginimų, bet ir dėl galimybės tobulėti. Lietuviškose įmonėse neretai manoma, kad mokymas – tai kažkokia premija, o juk tai natūralus dalykas. Kitas dalykas – darbdavio požiūris į darbuotoją. Ne paslaptis, kad neretai su darbuotojais elgiamasi ne visai gražiai. Tad nėra ko stebėtis, jei atsiradus galimybei darbuotojas išeina ten, kur jam moka didesnį atlyginimą, kur jis jaučiasi reikalingas, svarbus.
Jei žmonės pradeda gerokai daugiau uždirbti, iš to laimi daug kas – jie išleidžia daugiau pinigų, sumoka daugiau mokesčių. Be to, tai padeda išlaikyti žmones Lietuvoje.
VEIDAS: Lietuviškų įmonių vadovai skundžiasi, kad jau dabar sunku surasti kvalifikuotų darbuotojų. Ar ateityje ši problema nekels grėsmės ieškant investicijų?
M.N.: Taip, mes dabar galėtume atvesti bent keletą investuotojų, jei įstengtume garantuoti, kad per porą mėnesių surasime kelis šimtus darbuotojų, kalbančių skandinavų kalbomis. Mes rimtai kalbamės su Švietimo ir mokslo ministerija apie tai, kad universitetuose reikėtų įvesti privalomą skandinavų kalbos dėstymą. Vis dėlto didžiausia grėsmė – netikrumas, kas toliau dėsis pasaulyje. Finansų krizė baigėsi, tačiau kilo naujų grėsmių, tokių kaip šalių nemokumo problemos.