"Veido" archyvas

Nijolė ir Vitalijus: “Kaip gyvenam? Visada turime ką veikti”

Pasakų palėpė… Taip savo namus Vilniaus senamiestyje vadina žinomas režisierius ir lėlininkas Vitalijus Mazūras bei jo žmona  aktorė  Nijolė Bižanaitė-Mazūrienė, jau daugiau kaip penkiasdešimt metų vaikams ir suaugusiesiems atveriantys  slėpiningą lėlių ir pasakų pasaulį.

Ką juodu nešioja savyje,  kad jų rankose atgyja pliauskos, popierius ar putplastis, o, regis, tokie  nebylūs lėlių veidai, jų paliesti, staiga ima šypsotis, kalbėti, šokti, dar daugiau – jos myli, liūdi ir pyksta,  o vaikai, žvelgdami į jas, sėdi taip, tarsi būtų užburti? Bet klausti to lėlių karaliaus Vitalijaus Mazūro ir jo žmonos Nijolės nė nereikėjo. Nes tą atsakymą radau pravėrusi jų namų duris, kurių kieme vis dar supasi  šviesus Kalėdų angelas (beje, pasak režisieriaus, jis visiems taip patikęs, tad ir palikęs, kad ir toliau juos sergėtų), kuriuose lapoja daugybė ponios Nijolės pasodintų gėlių, tarp kurių lyg ant mielių auga net ir išrankusis kavamedis, o didžiulėje svetainėje nuo lentynų žvelgia šių namų mažoje dirbtuvėlėje Vitalijaus sukurtos   lėlės… Kur tas atsakymas? Jis slypi ne kur kitur, o judviejų meilėje: vaikams ir savo darbui, vienas kitam ir sau. Atsakymas – jų praeityje ir dabartyje – visame jų gyvenime, neatsiejamai susijusiame su lėlių teatru. Tiesa, dabar tas lėlių teatras, turintis mažūriškai šelmišką pavadinimą “Paršiukas Ikaras”, jau apkeliavęs bemaž visą Lietuvą, dalyvavęs daugybėje festivalių, persikelia į jų namus, į kuriuos mažuosius žada pakviesti dar šį rudenį.

Sunkumai užgrūdino

Tiesą sakant, jeigu kas režisierių V.Mazūrą įsivaizduoja kaip pasakų senelį, tas labai klysta. Saldžių pasakų jis neseka – nei apie gyvenimą, nei apie save.  Bet jeigu dirba, tai su užsidegimu, jeigu kalba, tai šmaikščiai, jei nori ką pasakyti, žeria tiesiai šviesiai. Juokdamasis sako, kad dabar kaip madinga  yra vienas trijuose – režisierius, lėlininkas ir aktorius. Juk sukūrus lėlę, taip įdomu ją šokdinti pagal savo pasaulio matymą! O kur dar jo  eilėraščiai, gyvenimo filosofija ir mokėjimas siekti tikslo… Ir tie septyniasdešimt šešeri jam, regis, nė motais.

Iš kur ta gyvastis? Sako, kad toks jau gimė. Ir to, ką žmogus su savimi atsineši, niekas iš tavęs  negali atimti.  O stiprybės jis visada turėjo su kaupu. Gal todėl, kad gyvenime yra matęs visko. Kulniavęs žiemą net po septynis kilometrus iš Šiaulaičių kaimo į  Šiaulėnų vidurinę mokyklą Radviliškio rajone. Negana to, prieš pamokas dar laukdavusi mankšta – tekdavo dar pusę kilometro nubėgti. Ir jokių išimčių. Todėl  dabar jį net stebina, jog kai vaikams iki mokyklos du su puse kilometro, jau reikia autobuso… Režisieriaus akimis, tik įveikdamas sunkumus, žmogus daug ko išmoksta.

Už vieną muštą, dešimt nemuštų duoda…

“Šeimoje  augome septyni broliai ir sesuo. O į mokslus kabintis, matyt, paskatino sunkus gyvenimas. Prisimenu šienapjūtę, ir  kiek  reikėdavo tėvui šienauti, o paskui dar tą šieną mums tekdavo ant tvarto sukelti… Jėzau, kiek mes tada vargdavom! Šieną kraunant kartą sau pasakiau: “Tokio darbo tikrai nedirbsiu…” – pasakoja jis. Bet gyvenime nebūna, kad pasakai, – ir tiesiai į Dievo ausį. Įstoti į tapybos specialybę tuomečiame Dailės institute iš pirmo karto jam nepavyko. “Davė gruntuotą popieriaus lapą, bet iš kur man žinoti, ant kurios pusės tapyti, todėl tapiau ant negruntuotos, kur viskas pajuodavo,” – juokiasi jis, prisimindamas stojamuosius.

Tekę ragauti ir kareiviškos košės – tarnavo net trejus metus. Bet ne  šautuvą į rankas gavo, o teptuką – tapė plakatus. Tai išėjo į naudą – antrasis bandymas į Dailės institutą buvo sėkmingas. Beje, iš aštuonių Mazūrų, net keturi pasirinko menininkų duoną. “Ne, niekas mums nepatarinėjo, kuo tapti, ir niekas specialiai stojamiesiems nerengė. Nebuvo kada ir kam. Gal labiausiai tėvas bijojo, kad nesusisprogdintume kaip kaimynų vaikai. Tada net diržą paėmė. Juk augom pokario laikais…” – pasakoja jis.  O štai brolį Petrą, kai šis stojo į skulptūros specialybę, piešimo egzaminui jis pats per savaitę parengęs: “Turėjau Čiurlionio gatvėje tokį rūsį, tai uždariau jame, valgyti nedaviau, ir – išmoko piešti, – šmaikštauja jis – Kiti du broliai tapo architektais, o sesuo  baigė tekstilę.” Paklaustas, iš kur pas juos tas pašaukimas, tik pečiais gūžteli. Bet ponia Nijolė paaiškina, kad  gal ir neveltui sakoma, jog senelių gabumus paveldi anūkai – vyro senelis Sankt Peterburge dirbo tiltų inžinieriumi.

Kuo sudėtingiau, tuo įdomiau

V.Mazūras nebuvo iš tų, kuriam paklūsta tik teptukas. Jau nuo mažens jis buvo gabus meistrystei. Būdamas devynerių negalinčiai vaikščioti močiutei vežimėlį sumeistravo, kad užskridus lėktuvams į laukus jos nešioti ant paklodės daugiau nereikėtų: nupjovęs nuo rąstų keturias “ripkas”,  padirbdino jai nuo kalno smagiai  riedančius ratukus. O kiek aitvarų, jo rankomis padarytų, į dangų pakilo, nėra ko ir skaičiuoti. Dar studijų metais sukonstravo ir specialią sceną su įvairiais mechanizmais. Todėl ir lėles “gimdyti” nebuvo sunku. Anot pašnekovo, jam visada patiko imtis to, kas sudėtinga.

"Veido" archyvas

Kiekvienas V.Mazūro spektaklis – tai nepaprasta istorija ir… mįslė

Kai pats tiek visko moki, kartais sunku suvokti, kaip kitas to negali… “Štai šiandien mane prikankino. Reikia surišti mazgą, bet matai, kad žmogui neišeina, – stebėjosi jis, tądien su žmona grįžęs iš Panevėžyje rodyto spektaklio. Dėstydamas Dailės akademijoje irgi ne vieną tokį sutikęs. “Klausinėju, o atsakymo nėra. Tada neapsikentęs sakau, tai pasakyk, vaikeli, gal žinai iš kur kiaušinis atsiranda. Atsako, kad iš parduotuvės…” –  žeria jis akmenukus į  dabartinio jaunimo daržą.

Prieš srovę

Teatre – kaip kare. Vieni išsiveržia į priekį, kitus – apkarpo kaip gyvatvorę, treti – palūžta. V.Mazūras niekada nebuvo iš tų, kurie lengvai pasiduoda ar susitaiko. Kai negalėjo įgyvendinti savo idėjų Vilniuje, jas įkūnijo Kauno valstybiniame lėlių teatre. Jeigu tris spektaklius pastatydavo pagal Maskvos nurodymus, tai vieną – būtinai savaip. Kitas pastato spektaklį ir niekada prie jo negrįžta, o V.Mazūras jau trečią kartą režisuoja “Eglę Žalčių karalienę”.  Ir taip visą gyvenimą – vis kitaip, vis prieš srovę.

Kaip prisijaukinti ne tik sėkmę?

“Niekada nekuriu spektaklio vaikams, kuriu jį sau. Meluoja tie, kurie sako, kad  kuria tik jiems. Iš tiesų daro tai, kad yra tokio kirpimo žmonės, kad jiems tai patinka, kad nieko daugiau nemoka. Aš kuriu taip, kad vaikas suprastų, tik visada laviruoju ant ribos, bet ją žinau. Man nepatinka toks teatras, kur aktoriai sau, o publika – sau. Dar sovietiniais laikais ėmiau kibinti žiūrovus. Pradėjau nuo “Trijų paršiukų”, kai vilkas vejasi, o paršiukai pas vaikus slepiasi. Teatras ūždavo kaip avilys, – pasakoja režisierius. – Kodėl suaugusieji veda vaiką už rankos? Kad jis jaustųsi saugus, kad būtų ryšys, kad nepargriūtų. Toks ryšys turi būti teatre tarp vaiko ir aktoriaus.  Aktorius turi paimti jį už rankos.”

Nijolė esti pastebėjusi, kad tas glaudus ryšys tarp jų ir vaikų atsirado tada, kai jie susilaukė anūkų: “Tada sukūrėme savo teatrą pavadinimu “Paršiukas Ikaras”. Yra teatrų, kuriuose  nesvarbu, kaip vaikas reaguoja, kaip jis jaučiasi. Mūsų spektakliai prasideda tuo, kad Vitalijus pradeda kirpti figūras, vaikai gauna dovanų lėlytes. Taip su vaikais užmezgame glaudų ryšį. Ir kai pradedame vaidinti, jie jaučiasi kaip tarp savų…”

Darželyje  negalima nusivilkti suknelės…

Vaikai – ypatinga publika. Tai suaugusieji gali sėdėti kaip vandens į burną prisisėmę, jeigu ko nesupranta ar neįdomu.  Su vaikais – kitaip. “Mes su jais visada  kalbamės. Jeigu jų paklausiu, ar man reikia eiti, o jie tyli, vadinasi, nesuprato.

Vaikui labai svarbu siužetas. Jis gali būti ir labai sudėtingas, bet  vaikas turi jį suprasti,” – sako režisierius. Pasak Nijolės, tai, kas jiems rodoma, jie priima kaip realų įvykį. Yra buvę, kad vaikai atbėgo  gelbėti  Gerdos. “O vaidinant “Vilką ir septynis ožiukus”, kai  ožka  važiuoja į Paryžių, nes Lietuvoje vilkai ėda ožiukus, šiame epizode turiu nusivilkti suknelę ir užsidėti skrybėlę, staiga girdžiu, kaip vienas berniukas sako: “Ką darai? Čia negalima, čia vaikų darželis…” – prisimena ji vieną iš daugelio nuotaikingų darbo akimirkų.

Režisierius – ir teatre, ir namie

Kartu teatre ir kartu namie… Abu tikina, kad tai šeimoje tik padeda. Yra apie ką kalbėtis, dėl ko pasiginčyti. Savo žmogų ponia Nijolė gerai pažįsta. Pašmaikštauja, kad gyvena su tikru diktatoriumi, bet tai girdėdamas jis nepuola prieštarauti.

O likimas juos suvedė Šiauliuose, kai ji vaidino Elenytę, o jis buvo  pakviestas kaip spektaklio dailininkas.  Kaip juodu sutaria?  “Man jis visą gyvenimą diktuoja ne tik teatre, bet ir namuose. Nes visa tai jame neatskiriama. Žinoma,  išklauso mano nuomonės, bet viską daro taip, kaip pats sumanęs, – sako Nijolė. –  Štai ir dabar, kai sergu cukriniu diabetu, nors ir  žino, kad negaliu gerti kavos,  bet ryte vis tiek man ją paruošia ir sako: gerk. Toks jau Jaučio ženklas. Dar ačiū Dievui, kad pagal gimimo metus yra Šuo, tai visada atsidavęs ir ištikimas. Kadangi esu gimusi Gaidžio metais, tai visą gyvenimą  šokinėju ir pagal jį giedu. Kaip dera Mergelei dar  labai mėgstu, kad visur būtų tvarka. Bet tai netrukdo mums sutarti. Beje, pagal horoskopus esam ideali pora.”

Vaikai pasuko savais keliais

Sūnus Kristijonas ir dukra Beatričė tėvų pėdomis nepasuko. “Beatričė baigė verslo vadybą ir šiuo metu dirba Panevėžio teatre administratore, o Kristijonas pasirinko elektroninės leidybos sritį. Abu sukūrę šeimas ir džiugina mus anūkais. Kaip juos auginome? Vaikų darželyje jiems nepatiko, būdavo, nuvedi, bet jie gan greitai į teatrą atbėga. Duodavome didelius  popieriaus lapus ir guašo, kad pieštų. Repetuoju, o širdyje neramu: kaip jie ten? Ne, nebuvome tie, kurie vaikus vedžioja už rankos. Todėl dabar labai gailiuosi, kad kažkada neuždariau sūnaus kambario durų ir nepriverčiau jo ruoštis egzaminams, kai jis universitete studijavo norvegų kalbą, ” – prisipažįsta ji, pasidžiaugdama, kad jų vaikai savuosius per gyvenimą veda už rankos.

"Veido" archyvas

Iš prabėgusio laiko… Drauge su vaikais