Norisi pabėgti nuo kasdieninės darbų rutinos ir vis dar lietuviškai pilko pavasario? Tuomet atostogų kryptis aiški – verta traukti į Maroką, kuriame spalvingas ir nuolat kintantis peizažas, triukšmingi viduramžių miestai bei netikėti nuotykiai neleis nuobodžiauti nė vieną kelionės akimirką.

Kad viešėdamas Maroke patirs tikrų nuotykių viduramžiškuose arabų miestuose ir pasimėgaus neįtikėtinai romantiška kelione dykuma ar Atlaso kalnų kanjonais, kiekvienas keliautojas supranta vartydamas kelionių agentūrų lankstinukus. Tačiau tik klausydamasis keliautojų pasakojimų ar sklaidydamas Tahiro Shaho knygų “Kalifo rūmai: metai Kasablankoje” bei “Tūkstančio ir vienos nakties šalyje: kelionė pas Maroko pasakotojus” puslapius supranti, kad čia laukia gerokai daugiau įspūdžių, nei tik įprasti turistiniai malonumai.
Tačiau kad patirtumėte neapsimestinį dykumų klajoklių svetingumą, pasidžiaugtumėte azartiškomis nuolatinėmis derybomis viešbučiuose, turguose ir automobilių nuomos punktuose, pasimėgautumėte rytietiška chaotiško gyvenimo tvarka ir nuolat kintančiomis taisyklėmis, juokingais nesusipratimais bei epitetų pilnais ir taip pagražintais, kad neatskirsi pramano nuo tikrovės, vietinių pasakojimais, turite atsikratyti išankstinių stereotipų ir suvokti, jog atvykėlis ir vietinis gyventojas tą patį pasaulį mato visiškai skirtingai. Ir jei nors truputį pasistengsite įsijausti į kito kailį, pajausite neįtikėtiną kasdienybės magiją, kuria pasimėgauti norėsis dar ne kartą.
Taip nutiko Dianai Kliukoitytei, kuri tik prieš savaitę grįžo iš Maroko, bet jau svajoja ten sugrįžti.
Diana su trimis bendrakeleiviais į kelionę po Maroką išsiruošė savarankiškai. Susidarė tokį maršrutą, kad galėtų pamatyti visus šalies kontrastus – nuo chaotiško Marakešo iki idiliškų Atlanto pakrančių, nuo kanjonų Atlaso kalnuose iki Sacharos platybių. Keliautojai iš anksto pasirūpino lėktuvų bilietais, užsisakė viešbučius, automobilį. Dešimties dienų kelionė vienam žmogui kainavo apie 2 tūkst. Lt, o tai daugiau kaip trečdaliu pigiau, nei siūlo lietuviškos kelionių agentūros. Pasirodo, sutaupyti galima ir dar daugiau.
“Drąsesni keliautojai į Maroką gali keliauti tik nusipirkę bilietus ir dėl viešbučių, turų ar net automobilio nuomos kainų pagal situaciją derėtis vietoje. Apskritai reikia nebijoti derėtis, nes įvairių prekių kainas galima numušti du tris kartus”, – tikina keliautoja ir priduria, kad net automobilio nuoma tampa gera pamoka, leidžianti iš karto pažinti vietinius gyventojus ir jų įpročius.
Lietuviai automobilį užsisakė iš anksto tarptautinėje kompanijoje AVIS, tačiau nuvykę į Marakešo oro uostą pasiimti automobilio sužinojo, kad reikės nemenko užstato. Keliautojai nusprendė pasiieškoti kito varianto, tačiau darbuotojas pašoko iš savo vietos ir užrakinęs biurą ištempė juos į lauką, o ten pasiūlė tokį patį automobilį be užstato ir pigiau. Pasak Dianos, jie pabijojo pasirašyti prancūziškai priraitytus draudimo lapus ar į kelionę, kaip siūlė marokiečiai, leistis be jokio draudimo, tad patraukė į kitą nuomos punktą.
Čia merginai automobilis buvo pasiūlytas ypač palankiomis sąlygomis, tačiau išėjus pasitarti su bendrakeleiviais ir vos po kelių minučių grįžus darbuotojas skėsčiodamas rankomis aiškino, kad automobilį jau, deja, išnuomojo kitiems. Paprašytas kito, darbuotojas ramiai paaiškino, kad jų firma turi tą vienintelį, jau išnuomotą, automobilį.
“Pasirodo, čia vieni kitus pažįsta ir stengiasi vienas kitam padėti. Kadangi pirmojo nuomos punkto darbuotojai pareiškė, kad mes jų klientai, tai kitur mūsų bandė visaip nusikratyti”, – šypsodamasi prisimena pirmuosius kelionių nesklandumus Diana.

Pasakotojų Marakešas ir amatininkų Fesas
Keliautojų pažintis su Maroku prasideda nuo Marakešo, kuris atvykėlius pribloškia savo chaosu: visi zuja, lekia, skuba, maišosi žmonės, automobiliai, vežimai, motoroleriai, pypsėjimas, burzgimas ir riksmai. Keisčiausia, kad ir vakarui atėjus miestas nenurimsta, atvirkščiai, sukrunta dar karštligiškiau.
Vos tik gatvėmis nusidriekia vakaro šešėliai, į Džemaa el Fna aikštę, kurioje ne vieną šimtmetį vykdavo turgūs, o valdovai kaip savo pergalių ir galimų bausmių simbolius demonstruodavo ant iečių pamautas priešų, nusidėjėlių, valkatų ir krikščionių galvas, pasipila fakyrai, kerėtojai, žonglieriai, magai, muzikantai, vandens nešiotojai, skanėstų pardavėjai ir istorijų pasakotojai, apie kuriuos susigrūda vietiniai, trokšdami išgirsti ne tik paskalas ir naujienas, bet ir senąsias istorijas apie jau mirusius valdovus ir pergalingus jų žygius.
Verta paminėti, kad istorijų pasakotojai – tai sena ir įprasta profesija. Mat Rytų šalyse, priešingai nei Vakaruose, vis dar išsaugota žodinė tradicija – taip tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. “Vakaruose įprasta mokytis skaitant, o Rytuose žinios perduodamos pokalbiais, iš kartos į kartą”, – tikina ir T.Shahas, pasakotojams skyręs vieną savo knygą.
Taigi prie to pasakotojo, prie kurio grūdasi didžiausia minia, verta stabtelėti ir turistui, net nesuprantančiam vietinės kalbos, ir nors kelias minutes stebėti vieno žmogaus spektaklį – išraiškas, gestus, įsiklausyti į intonacijas.
Marakeše verta užmesti akį į XII a. sienas, Kutubijos mečetės minaretą, pasivaikščioti po XX a. pr. prancūzų dailininko Jacques’o Majorelle’io sukurtą pasakiško grožio sodą, pilną žydinčių augalų, atsigaivinti ramiuose El Bahijos rūmų kiemeliuose su fontanais. “Nuostabios mozaikos, spalvos, raštai”, – trumpai rūmus apibūdina Diana.
O štai kitą mūsų pašnekovę Daivą K. labiausiai pakerėjo kitas senovinis miestas – menų ir amatų centru vadinamas Fesas. Verta paminėti, kad Daiva su bendrakeleiviais kelionę pirko Maroko kelionių agentūroje. Vienam žmogui ji atsiėjo apie 2,4 tūkst. Lt. Į šią sumą buvo įskaičiuota dešimt nakvynių, automobilis su vairuotoju, Fesą aprodžiusio gido paslaugos, ekskursija po Sacharą ir istorinius miestus. Turistams tereikėjo pasirūpinti arbatpinigiais, kurie Maroke privalomi.
“Fesas – amatininkų miestas. Čia gausybė dirbtuvėlių, kuriose audžiami šalikai, kilimai, iš vario bei sidabro kalami indai, verdamas muilas, gaminami papuošalai, rauginamos odos ir iš jų gaminami drabužiai ar aksesuarai. Ir viskas gaminama kaip viduramžiais”, – pasakoja Daiva.
Žingsniuojant vingiuotomis siauromis metro ar pusantro pločio gatvelėmis galva sukasi nuo audinių spalvų, prieskonių, smilkalų ir kvepalų aromatų, sumišusių su šviežios mėsos bei kraujo kvapu ir rauginamos odos tvaiku, o kas žingsnis vis kita mažutė parduotuvėlė vilioja kašmyro audiniais, rytietiškais saldumynais, prieskoniais, šviežia mėsa ar daržovėmis.
Beje, prekeiviai nėra įkyrūs, už skvernų kaip Egipte praeivių netampo, o tiesiog laukia ir sveikina. Verta žinoti, kad užėjus į parduotuvę galima žvalgytis, tačiau kainos klausiama tik iš tikrųjų ketinant pirkti. Ir kaina pasakoma gerokai didesnė, pavyzdžiui, kašmyro šaliką galima nusiderėti nuo 50 iki 33 litų.
Nors itin stiprus ir nemalonus kvapas visai nevilioja užsukti į odadirbių rajoną, tačiau bent trumpam nosį kyštelėti įdomu. Odos čia apdorojamos senoviniu būdu – rankomis ir kojomis, rauginamos didžiuliuose atviruose kubiluose, dažomos natūraliais dažais, o išdžiovinamos saulėje.
“Įdomu, kad kiekviena savaitė skiriama kokiai nors spalvai. Pavyzdžiui, vieną savaitę visos odos šafranu dažomos geltonai, kitą savaitę – aguonų žiedlapių ekstraktu spalvinamos raudonai, dar kitą – kobaltu mėlynai”, – pasakoja Daiva.
Nors Fese stebina Al Karavijino mečetė, pastatyta IX a. viduryje, įdomu paklaidžioti ir senamiesčio gatvėmis, pasigrožėti arabų bei maurų statiniais, tokiais kaip karališkieji Marinidų rūmai, spalvingas XIII a. mečetės minaretas ar XVI a. pilis, pereiti buvusį žydų auksakalių, juvelyrų ir bankininkų Mellah rajoną.