Į Lietuvos knygynus jau keliauja nauja rašytojo Jaroslavo Melniko knyga “Maša, arba Postfašizmas”. “Šis romanas galbūt paradoksaliausias iš visų iki šiol išleistų rašytojo kūrinių, bet keliamomis diskusijomis ir abejonėmis turės sukrečiamą poveikį”, – teigia VU Lietuvių literatūros katedros docentė dr. Audinga Peluritytė-Tikuišienė. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

15

Atrodė, jau einame amžinybę. Kalnų grandinė (už jos ir buvo mūsų tikslas) tai pasirodydavo, tai vėl išnykdavo dangaus fone. Dienos bėgo viena po kitos, o grandinė atrodė tokia pat tolima.
Mudu sulysome. Mašos skruostikauliai išsišovė, skruostai subliūško; minkšti, seniau apvalūs šonai taip sukrito, kad pro juos lindo aštrūs, negražūs kaulai. Bet tai man kėlė tik didesnį gailestį. Stengiausi jai atiduoti geresnį kąsnelį iš to, ką pavykdavo surasti tomis ilgomis liepos dienomis miškais apaugusiuose kalnuose.
Nuo ryto iki vakaro bendraudama tik su manimi, Maša keitėsi akyse. Mane stulbino tai, kaip greitai ji įsisavindavo visa, ko ją mokiau. Ji nebesituštindavo ir nebesišlapindavo ten, kur miegojome arba valgėme. Kaip tikras žmogus, ji atsikeldavo ir pabėgėdavo į šalį, kur pritūpusi atlikdavo gamtinius reikalus.
Kaip mažai reikia, kad storas po truputį perimtų žmogaus pavidalą! Išmokiau ją kasdien praustis (laimei, per dieną mūsų kelyje pasitaikydavo po kelis kalnų upelius). Ji, žinoma, nesuprato, kam to reikia, bet atlikdavo visus judesius, kaip ją buvau mokęs; netrukus net lioviausi jai priminti – pakakdavo tik įlįsti į vandenį ir pačiam pradėti praustis. Ji tučtuojau įbrisdavo pati ir uoliai kaip voverė imdavo trinti save rankomis, aplinkui taškydama vandenį. Gaila, kad neturėjome muilo.
Kiekvieną dieną stengdavausi ją ko nors išmokyti. Kokios nors smulkmenos. Su kiekvienu išmoktu dalyku ji vis labiau – tiesiogine prasme – darėsi žmogumi. Kartą vakare, ieškodamas vietos nakvynei, koja primyniau kažkokį aštrų daiktą. Surikęs iš skausmo atšokau: žolėje gulėjo sausa bežievė šakelė ilgais storais spygliais, stirksančiais į visas puses. Pakėliau ją, stebėdamasis keista šakelės forma. Staiga man į galvą šovė mintis. Kitą dieną upelyje nuploviau nuo jos purvą, iš vienos pusės nulaužiau spyglius, kad būtų galima suimti ranka, ir – pirmąkart per daugelį dienų – iššukavau save ir Mašą kaip reikiant, ne pirštais. Maša virto tikra gražuole, plaukai kone iki juosmens. Iš žolės supyniau virvelę ir surišau juos ant pakaušio, kad netrukdytų eiti.
Kito atokvėpio metu visą valandą ją mokiau šukuotis. Iš pradžių ji mokėsi šukuodama mano neilgus, bet tankius plaukus. Ji dirbo susidomėjusi, stebėdamasi tuo, ką daro, o dar labiau pasiektu rezultatu. Tada liepiau jai šukuoti savo plaukus, tačiau tai pasirodė kus kas sunkiau. Ir vis dėlto ji mokėsi. Mokydamas ją visiškai atsiduodavau, pamiršdavau apie viską. Man, mums abiem tai buvo savotiškas išsigelbėjimas. Juk negalėjome tik eiti ir eiti. Tos pamokos mūsų gyvenimui suteikdavo įvairovės, leisdavo pailsėti ne tik pavargusiam kūnui, bet ir sielai. Eidami mudu beveik nebendravome, visas jėgas atiduodavome kelionei. Keista – būdami vienas šalia kito, mes (bent jau aš) jautėme stiprią vienatvę. Pamokos sugriaudavo tą nepastebimai atsirandančią nebylaus susvetimėjimo sieną. Ūmai tapdavau mokytoju, ji – mano paklusnia mokine. Tomis valandėlėmis mes tarsi virsdavome kitais.
Kartą nubudau ir pamačiau Mašą… besiprausiančią toli prie upelio. Nusprendžiau apsimesti miegančiu, kad galėčiau ją stebėti. Ji uoliai nusiplovė kūną, nušveitė kulnus akmenuku, kaip jai rodžiau, paskui atsisėdo ant pakrantėje gulinčio medžio (ne ant šalto akmens – ir tą perprato!) ir ėmė… šukuotis mūsų keistosiomis šukomis. Šukavosi ilgai, gal net ilgiau negu reikia! Žmogus. Pats tikriausias žmogus. Prisipažinsiu, mane apėmė kvailas išdidumas, kad mano dėka ji įgavo žmogišką pavidalą, tapo (tampa) žmogumi. „Aš padariau ją žmogumi.“
Bet tai buvo netiesa. Aš negalėjau padaryti iš jos žmogaus, nes ji buvo žmogus.

Nebeskaičiavau dienų, bet turbūt ėjome ilgiau kaip savaitę. Pagaliau kalnų grandinė akivaizdžiai priartėjo: vaiskiu oru jau galėjome įžiūrėti tamsius paukščių taškelius, sklandančius apie viršūnes. Netrukus pradėsime kopti į pagrindinę perėją.
Ėmiau kaupti maisto atsargas. Ten, aukštesniuose kalnuose, jo galime neberasti. Man pavyko iš vytelių suregzti bjaurią, bet pakankami tvirtą pintinę, jos dugną išklojau žole. Dabar toje pintinėje gulėjo visas mūsų turtas: šukos, gal dvidešimt apipuvusių kriaušyčių, rastų miške, keletas grybų, nedidelis paukščiukas, kurį sėkmingai numušė Mašos mestas akmuo. Didžiausia mūsų brangenybė buvo pora saujelių prinokusių riešutų, išimtų iš medžio drevės. Mums teko apiplėšti kažkokį gyvūną (turbūt voverę). Tų riešutų nevalgėme – sotus, kaloringas, negendantis maistas mums galėjo išgelbėti gyvybę atėjus kritinei minutei.
Į pintinę įsidėjau ir keletą tvirtų briaunotų akmenų, kuriais įskeldavau kibirkštį kurdamas ugnį nakčiai. Dabar nebereikėjo kaskart ieškoti iš naujo. Porą vakarų jų neradau, ir mes užsnūdome taip ir nesušilę. Ugnis mums teikė šilumą, maistą (kartais mums pavykdavo nudobti kokį žvėriuką, bet žalios mėsos negalėjau valgyti), padėjo apsiginti nuo laukinių gyvūnų. Laimei, kalnuose gyvenantys laukiniai žvėrys mūsų nelietė. Vis dėlto kartą ant takelio pamatęs aiškius katės pėdsakus, – bet kokius penkis kartus didesnius už katės leteną, – ėmiau nešiotis storą akmeniu nusmailintą lazdą, vienintelį man prieinamą ginklą.