Shinzo Abe (kairėje) ir Vladimiras Putinas

Maskva paskelbė apie posūkį į Rytus 2014 metais, kai po agresijos prieš Ukrainą sulaukė Vakarų pasaulio pasmerkimo. Rusijos santykiai su susivienijusia Europa ir tokiomis valstybėmis kaip JAV ar Kanada faktiškai atšalo iki naujo šaltojo karo lygio. Susidariusioje situacijoje Kremlius nusprendė parodyti, kad jis turi plačių alternatyvų.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Posūkį į Rytus pirmiausia liudijo bandymas užmegzti glaudesnius santykius su Kinija, tačiau labai greitai paaiškėjo, jog Pekinas yra pasiryžęs suartėti su Maskva tik tiek, kiek tai būtų naudinga jam. Kalbos apie idėjinę koaliciją prieš JAV Kinijai įspūdžio nepadarė, todėl pastaruoju metu Rusija bando subalansuoti savo posūkį į Rytus ieškodama kitų galimų partnerių regione.

Gegužės viduryje Sočio mieste įvyko Rusijos ir Pietryčių Azijos valstybių organizacijos (ASEAN) vadovų susitikimas. Tai buvo pirmas tokio formato renginys Rusijos teritorijoje, nors Maskva nuo 1996 metų turi ASEAN partnerės statusą. Noras organizuoti tokį tarptautinį susitikimą savo aikštėje rodo Kremliaus strateginius siekius regione.

ASEAN yra viena iš galimybių Rusijai diversifikuoti savo posūkį į Rytus.

Vertėtų tarti keletą žodžių ir apie pačią Pietryčių Azijos valstybių organizaciją. ASEAN buvo įsteigta 1967 metais. Šiuo metu ji vienija Filipinus, Indoneziją, Malaiziją, Singapūrą, Tailandą, Brunėjų, Vietnamą, Laosą, Mianmarą ir Kambodžą. Įstoti į organizaciją jau dešimtmetį siekia ir Rytų Timoras. Paminėtina, jog šiuo metu ASEAN valstybės juda stipresnės integracijos link.

Dėl ASEAN organizacijos pavertimo vieningu geopolitiniu bloku (panašiu į Europos Sąjungą) buvo susitarta dar 2003 metais. Oficialus susitarimas dėl ASEAN bendrijos pasirašytas 2015 metų lapkritį Malaizijoje, tad dabar ši organizacija bando veikti geopolitinėje scenoje kaip vienas stiprus žaidėjas.

Rusija ir Japonija jau ilgiau nei septynis dešimtmečius negali pasirašyti taikos sutarties.

ASEAN yra viena iš galimybių Rusijai diversifikuoti savo posūkį į Rytus. Pastebima, kad Maskva iš tikrųjų bando tai padaryti. Pavyzdžiui, kiek anksčiau į Sočį buvo atvykęs ir Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe. Čia verta paminėti, jog Rusija ir Japonija jau ilgiau nei septynis dešimtmečius negali pasirašyti taikos sutarties. To priežastis – ginčytinos teritorijos Kuriluose. Japonija nori, kad Rusija grąžintų jai keturias salas, kurios buvo užgrobtos per Antrąjį pasaulinį karą, o Kremlius atsisako pripažinti egzistuojančias teritorines pretenzijas.

Japonija, garsėjanti savo technologijomis, galėtų tapti dar vienu posūkio į Rytus vektoriumi. Tačiau tikėtis to neįmanoma, kol nebus išspręstos minėtos istorinės ir politinės problemos. Rusijos spauda pažymėjo, jog abi pusės liko patenkintos Sh. Abe vizitu į Sočį. Tačiau, kita vertus, vizito kontekste buvo kalbama ir apie tai, kad proveržio santykiuose kol kas nematyti ir kad Japonijos netenkina galimybė padalinti ginčytinas teritorijas – žingsnis, su kuriuo Maskva gal ir galėtų sutikti.

Rusija gali sutikti grąžinti Kurilų salas mainais už Japonijos sankcijų atšaukimą bei ekonominį ir technologinį bendradarbiavimą.

Vėlgi, galima numanyti, jog Sh.Abe atvažiavo į Rusiją būtent dabar neatsitiktinai. Prisiminkime, kad Japonija irgi įvedė Rusijai ekonomines sankcijas po to, kai Maskva užgrobė Krymą. Tačiau atrodo, jog Tokijas gali pateikti šias sankcijas kaip derybų objektą, siekdamas savo tikslų teritoriniame ginče. Prastėjant Rusijos ekonomikai, Japonijos pozicija gali stiprėti. Sh. Abe, ko gero, tikisi, kad anksčiau ar vėliau Rusija gali sutikti grąžinti Kurilų salas mainais už Japonijos sankcijų atšaukimą bei ekonominį ir technologinį bendradarbiavimą.

Tačiau grįžkime prie ASEAN reikalų. Susitikimas Sočyje turėjo ir geopolitinio galynėjimosi požymių. Rusija bando įtvirtinti savo pozicijas Pietryčių Azijoje, nes tai plečia jos posūkio į Rytus geografiją, tačiau čia ji irgi gali susidurti su konkurencija.

Pavyzdžiui, ne taip seniai JAV prezidentas Barackas Obama aplankė vieną iš ASEAN valstybių – Vietnamą. Savo vizito metu jis pareiškė, jog JAV atšaukia daugiau nei tris dešimtmečius galiojusi embargą, draudžiantį pardavinėti ginkluotę Vietnamui. Tai gali būti vertinama ne tik kaip geros valios gestas, bet ir kaip tam tikras geopolitinis ėjimas. Vietnamas pastaraisiais dešimtmečiais daugiausia pirko rusišką ginkluotę. Suprantama, vargu ar Hanojus tuoj imsis perginkluoti savo kariuomenę JAV analogais, tačiau tai sustiprina jo pozicijas derybose su ta pačia Rusija dėl naujos ginkluotės įsigijimo.

Rusija tradiciškai pervertina tai, kas pasiekta iš tikrųjų.

Rusija tikisi sukurti sąlygas glaudžiai koalicijai su ASEAN. Pavyzdžiui, šiame vadovų susitikime Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paminėjo 57 projektus, kuriuos jo šalis planuoja įgyvendinti kartu su ASEAN valstybėmis. Tiesa, kas tai per projektai, konkretizuota nebuvo.

Apie susitikimo Sočyje rezultatus kalbama pozityviai, tačiau sunku pasakyti, kokie jie yra iš tikrųjų. Gali būti, kad Rusija tradiciškai pervertina tai, kas pasiekta iš tikrųjų. Čia verta paminėti, jog šiame susitikime Maskva tikėjosi įgyti ASEAN strateginės partnerės statusą ir surengti atskirą gynybos ministrų susitikimą, tačiau to nebuvo pasiekta. Teigiama, kad ASEAN vadovai nusprendė, jog organizacijos ir Rusijos santykių lygmuo tokiam žingsniui dar nepakankamas.

Galbūt realiausiais ir aiškiausias projektas, kurį šiame kontekste siekia įgyvendinti Rusija, yra sprendimas sukurti bendrą ASEAN ir Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) rinką. Kol kas tai tik siekiamybė, tačiau gali būti, jog Maskvai pavyks tai pasiekti. Tai, be jokių abejonių, įtvirtintų jos posūkį į Rytus, nors apie galimus tokios sąjungos pliusus kalbėti būtų dar gana sunku.

Bandydama plėtoti daugiapolius glaudesnius santykius su regiono valstybėmis, Maskva atsiduria ir regioninių konfliktų sūkuryje.

Tačiau gana aiškiai matomi galimi posūkio į Rytus pavojai. Jie yra kelių lygmenų. Bandydama plėtoti daugiapolius glaudesnius santykius su regiono valstybėmis, Maskva atsiduria ir regioninių konfliktų sūkuryje. Pirmiausia tai įvairaus pobūdžio teritorinės pretenzijos (pavyzdžiui, Kinijos ir Japonijos ginčas dėl Senkaku salų). Laviruoti tarp šių konfliktų Maskvai bus labai sunku. Būtinybė palaikyti vieną ar kitą pusę grės santykiams su viena ar kita „strategine partnere“.

Net ir bendros ekonominės erdvės tarp ASEAN ir EES projektas kelia daug klausimų. Pirmiausia iš esmės tai būtų gana nelaisvų ir korumpuotų valstybių ekonominis aljansas. Kaip pavyzdį galima pateikti tokią įdomią statistiką – neseniai tapo žinoma, jog Rusija užėmė pirmą vietą tarp vadinamojo „draugų kapitalizmo“ (angl. crony capitalism) šalių, t. y. tarp tų valstybių, kur „draugiški“ korupciniai ryšiai nulemia verslo sėkmę. Įdomu tai, jog šio reitingo pirmajame penketuke yra net trys ASEAN valstybės – Malaizija, Filipinai ir Singapūras. Į dešimtuką taip pat patenka ir Indonezija.

Žinoma, politiniai ir ekonominiai panašumai gali palengvinti Rusijai suartėjimą su ASEAN, tačiau reikia suprasti, jog šiuo atveju dažniausiai kalbama apie neskaidrių ekonomikų aljansą, o tai potencialiai mažina jo efektyvumą.

Galbūt šis posūkis ir pačiai Rusijai leis rasti atsakymą į klausimą, ar ji yra labiau Rytai, ar vis dėlto Vakarai.

Rusija pateikia posūkį į Rytus ne vien kaip tam tikrą ekonominį, bet ir kaip civilizacinį pasirinkimą. Tačiau įžengdama giliau į šį regioną Maskva rizikuoja atsidurti specifinėje politinėje erdvėje, kur veikia kiek kiti principai nei Europoje. Galbūt šis posūkis ir pačiai Rusijai leis rasti atsakymą į klausimą, ar ji yra labiau Rytai, ar vis dėlto Vakarai. Tačiau šio atsakymo paieškos gali būti gana skausmingos. Nepaisant visų realių ir įsivaizduojamų posūkio laimėjimų, kol kas negalima pasakyti, kad Rytai skubėtų nuoširdžiai atverti glėbį Rusijai.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio 1 d.