Vilnius neilgai džiaugėsi tarpvalstybiniuose žaidimuose permetęs kamuoliuką į Maskvos lauką, pakviesdamas Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą atvykti švęsti Kovo 11-osios ir taip išvengdamas nebylios prievolės važiuoti švęsti gegužės 9-osios Raudonojoje aikštėje. Maskva atsiėmė tašką tiesiai Vilniaus ir Klaipėdos centrinėse gatvėse pastatydama mus prieš dilemą – ar leisti sovietų veteranams surengti eitynes, kuriomis, prisidengiant pergale prieš fašizmą, pažymima Vidurio ir Rytų Europos okupacijos pradžia, ar ne?

Jei sovietų veteranų maršai, kuriuose tikrai viena ar kita forma netrūks įstatymu uždraustos sovietinės atributikos, įvyks, tai bus žymi moralinė ir psichologinė sovietinių revanšistų pergalė prieš nepriklausomos Lietuvos savimonę. Šalia pačios revanšistinės Rusijos žiniasklaidos pasismaginimų netrūks ir mūsų vietinės žiniasklaidos patyčių, esą kadaise “stabdyti Rusiją” raginę konservatoriai dabar jai nuolaidžiauja.

Jeigu Lietuva tuos maršus uždraus, tai Maskva visais lygiais, pradedant Kremliaus papūgų vaidmenį atliekančiais žurnalistais bei visuomenės veikėjais, baigiant oficialiais asmenimis, pasipiktins “tolesniu fašizmo reabilitavimu Pribaltikoje” ir pridurs, kad toks Vilniaus elgesys neatitinka pastaruoju metu šiltėjančios abipusių santykių dvasios. Negana to, gudriai ne tik rusiškomis, bet ir JAV, Didžiosios Britanijos bei Lietuvos vėliavomis savo eitynes padabinti ketinantys sovietų veteranai akivaizdžiai ketina eitynių uždraudimo atveju pakylėti skandalą į platesnį nei Lietuvos ir Rusijos santykiai lygmenį.

Į kokį kampą dabar užspeisti mūsų politikai, geriausiai rodo Vilniaus savivaldybės blaškymasis. Klaipėdiečiai kažkaip sugebėjo ir vilkus pasotinti, ir avių pernelyg nenuskriausti, o sostinės savivaldybė vieną dieną duoda leidimą sovietų veteranų eisenai Gedimino prospektu, vėliau, it atsiminusi, kad tą dieną Lietuva kartu su visa Europos Sąjunga švęs Europos dieną, bando jį perkelti į krantinę ar Pilies kalno papėdę. O galutinis sprendimas atidedamas savaitei, tarsi per tą laiką kažkas iš esmės pasikeistų.

Vis dėlto didžiausias Lietuvos pralaimėjimas yra tas, kad į klausimo, leisti ar uždrausti sovietines eitynes, sprendimą įsikišo aukščiausio lygio politikai.

Kol reikalai tvarkyti vien Vilniaus mero Viliaus Navicko kabinete, tol Lietuva galėjo vaizduoti, esą klausimas liečia tik viešąją tvarką ir neišeina už savivaldybių kompetencijos ribų. Tad apie kokią nors leidimo ar neleidimo įtaką tarpvalstybiniams Vilniaus ir Maskvos santykiams negali būti nė kalbos. Bet vos tik į tai įsikišo amžinai liežuvio nenulaikantis Kęstutis Masiulis, vos tik eitynių idėją pasmerkė Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, Maskvos polittechnologai pakėlė pergalingo šampano taures.