Prieš tris šimtus metų, 1717 m. birželio 24 d., per Jonines, Londono aludėje „Žąsis ir grotelės“ („Goose and Gridiron“) susirinko keturių ložių laisvieji mūrininkai ir įsteigė pirmąją viešoje istorijoje žinomą Didžiąją ložę. Tai buvo ložės „Žąsis ir grotelės“, „Karūna“, „Obelis“, „Taurė ir vynuogės“. Taip prasidėjo naujausias masonų istorijos etapas, per kurį ši brolija išplito visame pasaulyje, įskaitant žemynus, kur laisvųjų mūrininkų atsirado tik XVIII–XIX a.: Lotynų Ameriką, Aziją, Afriką, Australiją. 1993-iaisiais Lietuvoje atsikūrusi masonija yra legaliai veikianti organizacija, 2002-aisiais įsteigta Lietuvos laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžioji Ložė – juridinis asmuo.

Adolfas SIROTKA

Masonija neatsiejama nuo simbolių. Manoma, kad ir tas pavadinimas „Žąsis ir grotelės“ yra šifras. Iš tiesų tai nuoroda į gulbę ir arfą – muzikinius simbolius, o ne vien aludės iškabą. Smuklė buvo netoli svarbiausios Londono anglikonų šventovės – Šv. Povilo katedros. Gera vieta – juk masonija, egzistuodama greta pagrindinių religijų, veikia lyg tarp jų nusidriekęs susitikimo vietų tinklas, atviras skirtingų politinių ir religinių pažiūrų žmonėms. Atviras tada, kai durys atveriamos iš vidaus.

Geri krikščionys?

Laisvieji mūrininkai (angl. „free masons“) tik simboliškai yra amatininkai. Kai sakoma, jog mūrininkų ložė yra spekuliatyvinė, norima pabrėžti, kad tai nėra statybininkų artelė. Tačiau spekuliatyvinės masonijos šaknys driekiasi į tikras statytojų bendrijas, kurių nariai perduodavo vieni kitiems amato paslaptis ir palaikydavo meistrystės lygį.

Iki 1717 m. mūrininkų ložės egzistavo šimtmečiais. Edinburgo ložė Nr. 1 laikoma seniausia masonų lože, nes nuo 1599 m. turi nenutrūkstamą protokolų archyvą. 1634 m. į tą ložę buvo priimtas pirmasis narys, neturintis nieko bendro su statybos darbais. Priimtas todėl, kad ložėje vyko ne vien, kaip dabar pasakytume, profesinis rengimas, bet ir ritualai, kuriais perteikiama ir įtvirtinama tam tikra pasaulėžiūra.

Iš kur jie atsirado?

Masonų legenda, kuriai dabar atrasta nemažai istorinių patvirtinimų, byloja, kad dalis Tamplierių ordino riterių po jo sutriuškinimo 1307 m. spalio 13 d. (beje, penktadienį) pasitraukė į Škotiją. Tamplieriai suteikė mūrininkų ložių tvarkai tą turinį, kurį galima vadinti mistiniu, religiniu, filosofiniu, – tai, kas yra spekuliatyvinės masonijos esmė.

Akivaizdu, kad jau iki 1717 m., kai keturios Anglijos ložės susijungė į Didžiąją ložę, turėjo gyvuoti sena tradicija. Laisvieji mūrininkai turi savąjį kilmės mitą: legendą apie Hiramą, Jeruzalės šventyklos statytoją (ji buvo pradėta statyti 966 m. prieš Kristų). Atsiradusi neva Hiramo laikais laisvoji mūrininkija gyvuoja iki šiol.

Ką jie pastatė?

Gotikinės architektūros tyrinėtojai pripažįsta, kad tokie statiniai kaip Paryžiaus Dievo Motinos katedra yra „tekstai“, o juose išdėstytas turinys nėra vien krikščioniškas. Gotikinėse katedrose apstu simbolių, turinčių alcheminę, astrologinę reikšmę. Stulbinantis dalykas – Prancūzijoje gotikinės katedros buvo statomos kelis šimtmečius. Nemažai jų skirta Dievo Motinai, ir būtent tokios, iškilusios Vidurio Prancūzijoje, žemėlapyje atkartoja Mergelės žvaigždyno kontūrą. Katedrų statytojai turėjo išmanyti ne vien geometriją, astronomiją, statybos meną. Jie privalėjo priklausyti organizacijai, kuri užtikrintų statybos tęstinumą.

Ar tie statytojai buvo geri krikščionys? Juk Biblijoje Dievo Motina nesiejama su jokiais konkrečiais dangaus šviesuliais. Švenčiausiosios Marijos ir Mergelės žvaigždyno sąsaja artimesnė Antikai, kurios mąstytojai ir magai tapatino žvaigždes su moteriškomis dievybėmis.

Tenka pripažinti, kad sunku būtų kildinti masoniją vien iš paprastų akmentašių. Matyt, šie meistrai turėjo dar ir pasaulėžiūrą, kurios kilmė labai sena. Ne visi viduramžių statytojai buvo filosofai, bet laisvoji mūrininkija kilo būtent iš tų, kurie tokie buvo.

Lietuvos masonų labai gerbiamo už indėlį atkuriant masoniją mūsų šalyje vokiečio Rolfo Appelio knygoje „Kas yra laisvoji mūrininkija?“ rašoma (knygos tekstą galima rasti internete): „Broliško susiėjimo, arba kitaip vadinamo ritualinio darbo, metu broliai išsilaisvina nuo juos saistančių ryšių su išoriniu pasauliu ir susitelkia vien ties savo artimu. Vykstant ritualui, iškilmingai prisiekia žmonių brolybė. Naudojami viduramžių mūrininkų įrankiai simbolizuoja kiekvieno žmogaus aktyvų darbą nedalomoje žmonijos visumoje. Tokiu būdu kiekvieno mūrininko sąmonėje stipriau suvokiama bendražmogiškųjų santykių, išlaisvintų nuo bet kokio ypatingo susisaistymo, svarba. Kartu šis suvokimas pasklinda ir nemūrininkiškoje aplinkoje.“

Tobula konspiracija

Sakoma, kad labiausiai slepiamą daiktą reikia padėti geriausiai matomoje vietoje. Vienas šiuolaikinis tyrinėtojas, pabandęs gilintis į masoniškus reikalus, pareiškė, kad pačių masonų rašytų brolijos istorijos, pasaulėžiūros, simbolių aiškinimo veikalų, kurie yra prieinami, susidaro tiek, kiek prirašyta, pavyzdžiui, apie Ispanijos ar Prancūzijos istoriją. Lentynose atvirai padėta dešimtys tūkstančių knygų. Nepaisant atvirų šaltinių gausos, masonijos įvaizdis viešojoje erdvėje dažnai apsiriboja paprastu apibūdinimu: tai uždara organizacija, kurios nariai, siekdami įtakos, nuolatos rezga sąmokslus.

Vienose valstybėse masonai viešai matomi labiau, kitose mažiau. JAV, toje masonų sukurtoje valstybėje, laisvieji mūrininkai – visuomeninio landšafto figūros, kaip, tarkime, Lietuvoje šauliai. Skandinavijos monarchijose masonija, Liuteronų bažnyčia ir karališkieji dvarai suaugę į vientisus neatraizgomus darinius. Katalikiškuose kraštuose visuomenės požiūrį į masonus kažkiek veikia nepalanki Katalikų bažnyčios pozicija laisvųjų mūrininkų atžvilgiu.

Šiais laikais, kai internete galima rasti masoniškų ritualų aprašų ir vaizdo įrašų, kai daugybė ložių turi savo tinklalapius, kalbėti apie masonijos slaptumą yra juokinga. Kita vertus, brolija išlieka uždara todėl, kad ložės neviešina savo narių pavardžių be jų sutikimo. Viešintis ar ne – kiekvieno masono asmeninis reikalas.

Antai teroristas Andersas Behringas Breivikas (neseniai pasivadino Fjotolfu Hansenu), 2011 m. nužudęs kelias dešimtis vaikų ir paauglių, dar prieš savo nusikaltimą panoro viešumo, ir jo pavardė buvo išspausdinta Norvegijos masonų žinyne. Įdomu, ką apie A.Breiviko kruviną išpuolį iš ano pasaulio pasakytų masonas Henry Dunantas, Raudonojo Kryžiaus organizacijos steigėjas, 1901 m. tapęs pirmuoju Norvegijos Nobelio komiteto teikiamos taikos premijos laureatu?

Akylesnis tyrinėtojas turėtų konstatuoti, kad antimasoniška propaganda yra gerokai didesnės apimties ir dažnio negu pačių masonų pranešimai apie savo gerus darbus. Masonų viešuosius ryšius galėtume apibūdinti kaip itin nuosaikius. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Skandinavijos kraštuose masonų būstinės yra viešai matomos. Tačiau masonų reikalai nėra pagrindinė žiniasklaidos ar politinių diskusijų tema.

1828–1838 m. JAV gyvavo Antimasoniška partija (Anti-Masonic Party) – pirmoji „trečioji partija“, įsispraudusi greta tos šalies dvipartinės sistemos. Jokios atsvaros „masonų partijos“ pavidalu neatsirado ir negalėjo atsirasti, nes kiekvienoje šalyje, taip pat ir JAV, masonams priklauso įvairių politinių partijų nariai. Masonai telkiasi ne politiniais, o moraliniais pagrindais.

Jungtinėje Karalystėje 1998–2009 m. galiojo praktika, kad asmenys, pirmąkart siekiantys tapti teisėjais, privalo deklaruoti savo priklausymą laisvųjų mūrininkų brolijai. Šio dalyko buvo atsisakyta, nes tyrimais nenustatyta, kad teisėjai masonai būtų pažeidę profesinę etiką.

Reguliarieji ir nereguliarieji

Paviršutinė nuomonė apie masonus klaidinga tuo atžvilgiu, kad apibūdinimas „masonas“ teikia ne ką daugiau informacijos nei apibūdinimas „krikščionis“. Krikščionys – katalikai, protestantai, stačiatikiai. Jie nesutaria teologiniais klausimais, įvairiai interpretuoja krikščionybės istoriją. Ne ką mažiau margas masonų pasaulis. Nesileidžiant į masonų istorijos tankmę reikia paminėti tam tikras skirtis.

Dauguma pasaulio laisvųjų mūrininkų priklauso vadinamajai reguliariajai (arba regulinei) masonijai, kuri tvarkosi pagal Anglijos jungtinės didžiosios ložės (United Grand Lodge of England) pavyzdį. Greta egzistuoja 

 nereguliarioji (neregulinė) masonija, kurios ištakos – Prancūzijos Didžiųjų Rytų ložė (Grand Orient de France), 1773 m. įsteigta per Jonines.

Lietuvos masonai iki 1940 m. priklausė nereguliariajai krypčiai. Dabartinė Lietuvos didžioji ložė (LDL) – reguliari. Tokios ložės tvarkosi pagal Anglijos didžiosios ložės pavyzdį. Reguliariajai masonijai būdinga tai, kad į jos gretas priimami tik vyrai, ložės griežtai atsiriboja nuo politinių klausimų (politinės ir religinės diskusijos ložėse uždraustos), masoniški darbai ir gyvensena siekia asmens tobulėjimo, skatinama labdara.

Į reguliariąsias ložes priimami tik asmenys, tikintys Aukščiausiąja Būtybe (Visatos Architektu). Taigi reguliarieji masonai nėra bedieviai, todėl ir žodis „parmazonas“ (bedievis, laisvamanis, nenaudėlis), kilęs iš lenkiško „farmazon“, o šis iš prancūziško žodžio „franc-maçon“, netaikytinas reguliariesiems masonams bent jau santykio su dievybe atžvilgiu. Vienas iš reguliarumo reikalavimų – per masoniškas apeigas ant altoriaus turi būti atverstas Šv. Raštas. Tačiau ložėms gali priklausyti skirtingų konfesijų žmonės. Jeigu krikščioniškoje šalyje apeigose dalyvauja, pavyzdžiui, laisvieji mūrininkai musulmonai, ant altoriaus greta Biblijos padedamas ir Koranas, bet užverstas.

Žinome, kad siekiant ką nors paslėpti skleidžiama dezinformacija. Masonija apgaubta tirštu dezinformacijos rūku, nors tai išsklaidyti galinčios priemonės nėra paslėptos.

Masonija laikoma labai drausminga hierarchine organizacija. Iš tiesų bent jau reguliarioji masonijos dalis (t.y. dauguma pasaulio masonų) yra autonomiškai besitvarkančių didžiųjų ložių tinklas, nesusietas pavaldumo ryšiais su Anglijos didžiąja lože. Ši tik pripažįsta arba nepripažįsta kitų ložių reguliarumo. Ji tėra reguliarumo sergėtoja – tarsi ypatingoje vietoje saugomas ilgio mato, pavyzdžiui, metro, etalonas. Reguliariosios ložės nekuria politinių programų. Visi ložių pareigūnai renkami.

Internete lengva rasti informacijos apie Italijos ložę, populiariai vadinamą „P-2“. Tai  pavyzdys, kai ložė degraduoja iki verslo ar politinių interesų grupės. Teisingai užrašytas ložės pavadinimas „Propaganda“ Nr. 2 – skaičius reiškia numerį Italijos Didžiųjų Rytų jurisdikcijos ložių sąraše. Prie 1877 m. įsteigtos ložės „Propaganda Massonica“ pavadinimo numeris atsirado 1945-aisiais – tada Italijoje atsikūrė fašistinio režimo uždrausta masonija. 1981-aisiais, kada kilo su šia lože susijęs politinis skandalas, ėjo septinti metai, kai ložė buvo iš sąrašo išbraukta, – kitaip tariant, „P-2“ tada jau nepriklausė reguliariųjų masonų struktūrai (tuo metu Italijos Didieji Rytai buvo reguliari ložė).

Komunistinė Kuba – bene vienintelė totalitarinės santvarkos valstybė, kurioje masonai veikia legaliai. Čia galima įžvelgti komunistų politinį išskaičiavimą – Kubos laisvieji mūrininkai  kovojo už šalies nepriklausomybę nuo Ispanijos ir JAV. Kubos didžioji ložė yra Kultūros ministerijos pastate, ant kurio stogo įtaisytas dekoratyvinis gaublys su masonų simboliais. Ministerija yra prospekte, kuris pavadintas masono Čilės prezidento Salvadoro Allende vardu (šis yra nusifotografavęs su masoniška atributika).

Nedemokratiški režimai vargiai pakenčia masonus. Sovietų Sąjungoje masonų ložės buvo uždraustos 1929 m., daug laisvųjų mūrininkų represuota. Nelengva masonams buvo Ispanijoje, kai į valdžią atėjo generolas Franco, Vokietijoje valdant Hitleriui.

Masonai prieš masonus

R.Appelis rašo: „Laisvosios mūrininkijos pagrindas yra nuostata, kad visuomenėje kylantys nesutarimai gali būti išspręsti negriaunant žmonių gyvenimų. To galima pasiekti tik esant pakankamam pasitikėjimui tarp žmonių, turinčių skirtingus įsitikinimus.

Laisvosios mūrininkijos objektas yra pavienis žmogus, besilaikantis moralinių normų ir norintis tobulėti broliškoje bendrijoje tam, kad, nepaisydamas jokių priešingybių, kiekvieną akimirką suvoktų save ir artimuosius kaip žmonijos visumą. Laisvoji mūrininkija įvardija save kaip broliją, kurios siekis – tobulinti žmonių dorovę. Klodama ir tvirtindama savo pamatus, ji iškelia tris svarbiausias humanizmo idėjas: laisvę, toleranciją ir brolybę.“

Deja, tikrovė toli nuo idealo. XIX a. JAV kilus karui tarp valstijų laisvieji mūrininkai, neretai priklausantys toms pačioms ložėms, atsidūrė priešingose stovyklose. Pačios pirmosios kautynės – Samterio forto prie Čarlstono (Pietų Karolina) šturmas ir gynyba 1861 m. balandžio mėn. Abiejų pusių pajėgoms vadovavo masonai.

1863 m. Pensilvanijoje, prie Getisbergo, įvyko lemtingas mūšis tarp Šiaurės ir Pietų kariuomenių. Abiejose pusėse Getisbergo mūšyje dalyvavo per 15 tūkst. masonų, iš jų 5 tūkst. žuvo. Jiems atminti dabar pastatytas įspūdingas paminklas, vaizduojantis tikrą epizodą. Patekęs į priešų apsuptį, mirtinai sužeistas pietiečių generolas Lewisas Armisteadas parodė sutartinį masonų ženklą, reiškiantį pagalbos prašymą. Atsiliepė keli priešo karininkai – pirmasis prišoko šiauriečių kapitonas Henry Binghamas. Mirštantis generolas įteikė priešininkui savo masonišką žiedą ir paprašė, kad šis daiktas būtų perduotas jo draugui, šiauriečių generolui Winfieldui Hancockui, laisvajam mūrininkui. Masonų simbolika papuošto paminklo užrašas – „Draugas draugui. Brolija nepadalytoji“ (angl. „Friend to Friend. A  Brotherhood Undivided“). Per JAV pilietinį karą Šiaurės ir Pietų masonai nesukūrė savo atskirų jurisdikcijų. Ložių skilimas dėl simpatijų vienai ar kitai pilietinio karo pusei – itin retas dalykas.

Ištikimybė nacionalinėms valstybėms supriešina masonus mūšio lauke, bet masonai gali pasitelkti savo ryšius, kad tarpininkautų ir padėtų taikiai išspręsti tarptautines problemas. Rimantas Miknys 2004 m. leidinyje „Darbai ir dienos“ išspausdino straipsnį, kuriame nušvietė Lietuvos laisvųjų mūrininkų pastangas siekiant ieškoti kontaktų su Lenkijos masonais ir išspręsti Vilniaus klausimą.

O Vincas Mickevičius-Krėvė, priklausęs nereguliariajai „Lietuvos“ ložei, kūrė anaiptol ne taikius Vilniaus atgavimo planus. 1923 m. daug prisidėjęs prie Klaipėdos prijungimo organizavimo, V.Mickevičius-Krėvė svajojo pagal to sukilimo pavyzdį ką nors panašaus surengti Vilniuje – kitaip tariant, atkovoti iš lenkų Vilnių tokiu pat būdu, kokiu miestas buvo jų užgrobtas.

Alexanderio Giese, Austrijos didžiosios ložės Didžiojo meistro (1975–1986), knygoje „Laisvieji mūrininkai“ yra ir Lietuvos masonams skirta dalis (leidykla „Versus aureus“, 2006 m., knygą iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Plečkaitis). Lietuvos laisvosios mūrininkijos istorijos apžvalgoje, parašytoje Žyginto Bučio, skaitome, kad ložėms kadaise priklausė dvi iškilios Lietuvos kultūros ir politikos veikėjos: Felicija Bortkevičienė (1873–1945) ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943).

Kiek moterų yra tarp dabartinių Lietuvos laisvųjų mūrininkų? Apie pirmą nepriklausomos Lietuvos ložę „Renaissance“, įkurtą 1993 m. rugpjūčio 27 d.,  minėtoje knygoje rašoma: „Tarp pirmųjų ložės narių buvo penki Kovo 11-osios Akto signatarai, taip pat gydytojai, inžinieriai, mokslo, meno, žiniasklaidos ir verslo atstovai. Tai buvo įvairių politinių pažiūrų, skirtingų įsitikinimų bei tikėjimo žmonės.“ Bet… ne skirtingų lyčių. Reguliarioji masonija yra vyriška. Akivaizdu, kad F.Bortkevičienė ir G.Petkevičaitė-Bitė galėjo priklausyti tik nereguliarioms ložėms.

Ž.Bučys apie dabartį: „Be reguliariai veikiančių ložių, priklausančių Lietuvos Didžiajai ložei, Kaune dar veikia nereguliari prancūziškos pakraipos ložė. Jos branduolį sudaro akademinės Kauno visuomenės atstovai.“

Moterims kelias į mūrininkiją apskritai nėra užtvertas. Reguliariosios ložės kviečia masonų žmonas ir gyvenimo drauges į vaišes ir kitokius renginius. A.Giese rašo: „Mūrininkijos istorijoje visada būta bandymų inkorporuoti į ložes moteris – tuomet ložės buvo vadinamos „mišriosiomis“. Buvo įsteigta ir grynai moterų ložių. Tačiau vadinamoji „pagrindinė“ laisvosios mūrininkijos srovė atmetė galimybę kelti savęs ir „žmonijos giminės“ auklėjimo tikslą abiem lytims. (…) Nė vienas mąstantis brolis neprieštarauja, kad egzistuotų moterų ložės. Reikia būti solidariems, tai dera ir būtina tiek vyrams, tiek moterims. Klysta tie, kurie laiko laisvuosius mūrininkus antifeministais. Laisvieji mūrininkai nėra nei moterų priešai (mizoginai), nei iškelia vyrų giminę aukščiau moterų. Nusistatyti prieš ką nors, mūrininko supratimu, yra absurdiška, žemina žmogų bei primityvu. Tačiau Dievas mato – ložės tarnauja vyrų saviauklai, tikrai reikalingam dalykui.“

Lietuvoje kažkada lankėsi iškilus kaimyninės šalies mokslininkas, priklausantis reguliariajai ložei. Jį lydėjo sutuoktinė, irgi iškili akademinės visuomenės atstovė, tuomet buvusi tos šalies moterų masonijos Didžioji meistrė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2017-m