BFL

Jo vadovaujami vyrai Lietuvai trečius metus iš eilės kūrė šventę. Per trejus metus – trys patriotizmo proveržiai. Šiemet – su tęsiniu: trenerio Jono Kazlausko rinktinė iškovojo ne tik Europos čempionato sidabrą, bet ir kelialapį į Rio de Žaneiro olimpiadą.

Inga NECELIENĖ

Šių metų Europos krepšinio čempionato finalas, palydėtas pervargusio Manto Kalniečio ašaromis ir ne mažiau pavargusio Jono Kazlausko nuoširdžia kalba, vainikavo pragariškai sunkų, sidabru klotą Lietuvos krepšininkų kelią olimpinio Rio de Žaneiro link. Lietuva – vienintelė Europos komanda, kuri septintą kartą iš eilės žais olimpiadoje.

Prieš itin svarbų šiųmetį Europos krepšinio čempionatą girdėjome labai jau atsargių su Lietuvos krepšinio rinktinės galimybėmis susijusių prognozių. 3–7 vietos, garantuojančios teisę patekti į papildomą olimpinę atranką, – taip, bet kur jau ten didysis finalas, juk yra ispanai, prancūzai, kuriems vieta olimpiadoje beveik garantuota. Atidžiau pasižiūrėkite, kokia Italijos rinktinės sudėtis – tiek NBA ir europinio ryškumo žvaigždžių dar nematėte. O kur dar serbai, graikai, turkai, kroatai – įkąs bet kas, ką čia su tuo komandiniu žaidimu prieš krepšinio milžinus pašokinėsi. Juolab visą sezoną asmeninius NBA rekordus gerinęs Donatas Motiejūnas nežais.

„Visi žinome, ką reiškia Lietuvai šalies krepšinio rinktinė. Pas mus labai dramatiškai reaguojama ir į pergales, ir į pralaimėjimus“, – sako J.Kazlausko asistentas rinktinėje Gintaras Krapikas.

Jau daugiau nei dešimtmetį šalia rinktinės žaidėjų ir trenerių nuo pirmos pasirengimo treniruotės būnantis Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) ryšių su visuomene atstovas Linas Kunigėlis priduria, kad, priešingai nei suformuotas stereotipas, J.Kazlauskas yra demokratiškas žmogus, visus išklausantis.

Galbūt, svarsto L.Kunigėlis, ne visada jo sprendimus įmanoma iškart suprasti, nes kai kurie jų paremti žvilgsniu į ateitį: „Kai kurie jo sprendimai kartais gali pasirodyti net keisti, bet praeina kažkiek laiko, ir pamatai, kad tai yra kelis ėjimus į priekį numatančio šachmatininko planas.“

Antrąkart į tą pačią upę

2012-ųjų pabaigoje vėl prie nacionalinės krepšinio rinktinės vairo antrąkart stojęs J.Kazlauskas jau po pusmečio tarp Europos čempionato favoritų net neminėtą mūsų rinktinę nuvedė ant antrojo garbės pakylos laiptelio. 2014 m. pasaulio čempionate J.Kazlauskas sukūrė dar vieną stebuklą: čempionato išvakarėse netekęs pagrindinio įžaidėjo, sugebėjo vyrus nuvesti iki ketvirtos vietos pasaulyje.

Pirmasis J.Kazlausko savarankiškas žygis su Lietuva, prasidėjęs 1997-aisiais, Sidnėjaus olimpiadoje buvo vainikuotas olimpine bronza.

Ar 2000-aisiais J.Kazlauskui buvo lengviau? Vargu, nes tada teko spręsti kartų kaitos uždavinį.

Prieš itin svarbų turnyrą, tokį kaip šiųmetis, į rinktinę paimti keturis debiutantus – drąsus sprendimas. Ar įdomu lietuviams, kas žaidžia aikštėje? Ne, nes, daugumos įsitikinimu, iš bet kokių žaidėjų sudaryta rinktinė tiesiog privalo kautis dėl medalių.

Komandų būna įvairių, o tikrų – vienetai. „Krepšinis – komandinė sporto šaka, treneris joje – pagrindinė piramidės dalis. Kad komanda gerai žaistų, neužtenka būti geru krepšinio specialistu. Dar reikia būti geru, solidžiu ir teisingu žmogumi. J.Kazlauskas tai turi, jis moka visus suvienyti vienam tikslui – trenerius, aptarnaujantį personalą, žaidėjus“, – dėsto G.Krapikas.

Išspausti 110 procentų

„Tai žmogus, gebantis priversti visus dirbti 110 procentų. Reiklus visiems, kurie dirba šalia, bet lygiai toks pat reiklus ir sau“, – priduria L.Kunigėlis.

„Visi atidavė, kas ką galėjo, vienose rungtynėse traukė vieni, kitose – kiti“, – po Europos čempionato sakė pervargęs J.Kaz­lauskas.

„Tai, kad nereikės žaisti olimpiniame atrankos turnyre, yra milžiniškas pranašumas ir ekonominiu, ir sportiniu, ir organizaciniu požiūriu. Krepšininkams nebereikės atlaikyti dviejų sunkių turnyrų ir dviejų pasirengimo stovyklų – visi matėme, kokie išsekę ir išsikrovę atrodė svarbiausi Lietuvos rinktinės žaidėjai Londono olimpiadoje po tokio turnyro Venesueloje. Organizacinis pranašumas – viską galima pradėti planuoti jau kitą dieną grįžus po Europos čempionato: rezervuoti viešbučius, lėktuvų bilietus, sudėlioti pasirengimo programą ir ieškoti varžovų kontrolinėms rungtynėms“, – vardija LKF atstovas L.Kunigėlis.

„Jei žmogus baigė matematiką, vadinasi, jam visur tik formulės ir skaičiavimai rūpi. Dalis tiesos čia tikrai yra – priešininkus studijuoti, rungtynių planą dėlioti J.Kazlauskas mėgsta tiksliai, kaip ir kelti konkrečias užduotis bei jų laikytis. Bet jis nėra vien tik sausas pragmatikas“, – patikina G.Krapikas.

Jeigu yra žaidėjų, kuriems tą dieną sekasi, sudarytos schemos pagal situaciją keičiamos. Svarbiausia – jas mokėti skaityti, o J.Kazlauskas tą moka.

Ką rinktinės strategas daro per minutės pertraukėlę susiklosčius visiškai kritinei situacijai, kai didžiausi optimistai nustoja tikėti pergale? „Nė karto neteko matyti, kad treneris būtų sutrikęs ar imtų panikuoti. Niekada jo veide nesu matęs panikos šešėlio“, – sako kartu šias minutės pertraukėles su juo rinktinėje išgyvenantis G.Krapikas.

„Jeigu aš išmanyčiau visą žaidėjų psichologiją, būčiau Dievas, o dabar aš tik treneris“, – po antrojo iš eilės sidabrinio Lietuvai Europos čempionato sakė J.Kazlauskas.