"Veido" archyvas

Vaikas myli savo kūną. Visą visą. Ir nekapsto giliau, nei jo amžiui priklauso. Tik tėvai to domėjimosi kartais bijo. Nepraleiskime kasdienybės momentų pasikalbėti apie savo sielos rūbą – kūną.

Bažnyčia stoja piestu prieš lytinį švietimą darželiuose, apeliuodama į kyšančias komercinių struktūrų ausis ir siūlydama krikščionišką požiūrį į meilę ir kūniškus santykius bei iš jų išplaukiantį nėštumą ir vaikus. Kita visuomeninė organizacija siūlo sekti pasakas apie dviejų princų meilę ir šeimos idiles su tėčiu prie puodų ir mama su kirvuku prie malkų. Įvairovė… pasirinkimas… O darželiuose vaikai po senovei žaidžia daktarus ir tyrinėja kelnaičių turinį tualete prieš miegą.

Ugdykime, o ne švieskime

Katalikų bažnyčia lytinio švietimo pamokėles mokykloje kritikuoja jau vien už pavadinimą – vaikus reikia ne šviesti, o ugdyti. Savo pranešime apie vaikų ir jaunimo rengimą šeimai kunigas A.Narbekovas pabrėžė, kad lytinis švietimas ir lytinis ugdymas tik atrodo panašios sąvokos, tačiau šių sąvokų samprata, pasak kunigo, skiriasi iš esmės savo kilme ir požiūriu į žmogų (citata iš delfi.lt). Nepakanka vaikams vien papasakoti, kaip vyksta vienas ar kitas procesas žmogaus organizme, reikia susieti šias žinias su praktika, įprastu gyvenimu. Tam pritaria ir ikimokyklinio ugdymo pedagogė – vaikų seksologė Margrete Wiede Aasland (Norvegija), parašiusi knygą “Pasisakyk kam nors”.

Požiūrį į kūną ir kūniškus santykius reikia formuoti kasdien ir stengtis nepraleisti palankių progų.

Geriau už paveiksliuką

Darželiuose per ugdymo valandėles kalbama apie kūną: jo sandarą, organus, funkcijas. Tai apima daugiau fiziologinę pusę, o vaizdinės priemonės – lyg iš gydytojo kabineto: skeletas, širdies muliažas ar raumenų paveikslėliai. Specialistai siūlo į tokias pamokėles įtraukti praktinius žaidimus. Vaikams patinka tyrinėti ir atrasti, kuo jų kūnai yra panašūs ir ką turi skirtingo, pabandyti orientuotis ir apčiuopti vienas kitą užrištomis akimis ar išmėginti, kaip kinta juslės įvairiomis aplinkybėmis. Pedagogams rekomenduojama ištrūkti iš nustatytų, įprastų rėmų. Šis patarimas, be abejonės, labai tinka ir tėvams.

Nereikia vaikų nuvertinti, jie puikiai geba susieti greitą bėgimą su stipriu širdies plakimu, pasekti kotletuko kelią nuo šakutės iki tualetinio puoduko, domisi kūnu, judėjimu ir sveikata, o taip pat gali filosofiškai panagrinėti, kas būtų, jei visų kūnai būtų visiškai vienodi ar visas kraujas ištekėtų iš kūno. Tokie pokalbiai, žinoma, negali išsamiai supažindinti su kūno sandara, tačiau jie moko vaiką savarankiškai mąstyti, asocijuoti ir pagrįsti savo nuomonę.

Filosofuoti niekas nėra per mažas

Darželyje pietų metas. Keturmečiai ragauja košės.

– Kas vyksta, kai valgai košę? – klausia auklėtoja.

– Gali nusideginti burną, karšta, – audringai reaguoja Laurynas.

– Aš žinau, kada košė pasidaro kakas, – pareiškia Antanas.

O Marius turi kitą atsakymą. Jis mano, kad košė numiršta, kai ją suvalgo. Taip pokalbis virsta filosofine diskusija apie gyvą ir mirusią košę.

Paklausti apie mergaičių ir berniukų skirtumus ir apžiūrėję pasiūlytus paveikslėlius, darželinukai gana greitai prieina prie išvadų.

– Plaukai! Berniukų plaukai trumpi. Ir dar mergaičių ir berniukų skirtingi sysiukai, – teigia Martyna.

– Ar visų mergaičių plaukai ilgi? Ar mergaitė irgi gali turėti trumpus plaukus? – klausia auklėtoja.

– Mano sesės plaukai tikrai trumpi, – susimąsto Laurynas. – Bet va čia berniukas, nes jo sysiukas yra kaip priklijuotas, jis atsikišęs, o tas kitas sysiukas tai plokščias. Matot? – gyvai klausia berniukas.

Kai vaikai karstosi po laipynes, lengva ir natūralu pasikalbėti, kaip dirba raumenys. Galima paklausti, ar vaikas jaučia, kaip rankytės ir kojytės darosi stipresnės. O grįžtant namo po žiemos smagumų galima aptarti, kaip ir kodėl parausta skruostai čiuožiant nuo kalniuko, kodėl norisi nuo vėjo užsidengti ausis.

Tokie pokalbiai nereikalauja pasiruošimo ar papildomai skirti laiko, tačiau efektyvumu prilygsta arba net pranoksta specialų pedagogiškai sudėliotą ugdymą.

Aš – nuostabus!

Gana anksti vaikas susidomi savo kūnu. Normalu, kad maždaug dvejų metų pyplys pats sau yra gražus ir patrauklus. Būtent todėl šio amžiaus vaikai mėgsta “plikinėti”. Nuosavas kūnas, jo nuogumas sukelia vaikui džiaugsmą ir pasitenkinimą, todėl jis laimingas laigo ir visu odos plotu geria šilumą bei jaučia aplinką, o prabėgdamas pro veidrodį dar ir vizualiai paglosto savimeilę. Gėda, drovumas kol kas yra bereikšmiai žodžiai, ir tai visiškai normalu. Tėvams nereikėtų nei patiems jaudintis, nei itin tramdyti mažąjį nudistą. Laikui bėgant vaikas natūraliai suvoks ir prisiderins prie visuomenei priimtino vadinamojo aprangos kodo.

Žaidžia daktarą? Ir tegul

Kiek vyresni vaikučiai ima žaisti grupinius žaidimus: karą, šeimą, daktarus. Juose svarbų vaidmenį vaidina kūnas. Kai kurie vaikai visai netyrinėja savęs seksualiniu požiūriu, kiti jau anksti su tuo susipažįsta ir net mėgaujasi savo kūno reakcijomis. Kartais tėvus visa tai gerokai veikia. Seksologai rekomenduoja į žaidimus su draugais, taip pat ir į žaidimus pačiam su savo kūnu, reaguoti ramiai. Kol žaidimai vyksta abiem šalims sutariant ir noriai, viskas yra gerai ir nerimauti neverta.

Užtikus žaidžiant daktarus ir dar susidrovėjusius vaikus, tėvams nereikėtų dramatizuoti, juolab gėdinti. Iš kambario išeiti vis dėlto reikėtų prieš tai įsitikinus, kad abu žaidėjai mano, jog žaidimas yra smagus.

Paprasčiau, nei atrodo

Štai du vaikystės draugai sugulę į lovą kuičiasi po antklode ir kikena. Paklausti tėvų, ką veikia, paaiškina, kad žaidžia mamą ir tėtį ankstų šeštadienio rytą. Kitas pavyzdys: jaunutė auklėtoja, užklupta klausimo “ar tu jau “darei seksą?”, nukaista ir pasipiktinusi sugėdina penkiametį.

Vaikų seksologai pataria visada reaguoti ramiai ir visų pirma pasidomėti nuodugniau. O ką iš tikro veikia tiedu mama ir tėtis? Gali pasirodyti, kad, vaikų supratimu, jie juokiasi ir dūksta, nes dar anksti ir jie nenori keltis iš šiltos lovos. O gal jie šitaip žaidžia, nes myli vienas kitą. Ir tiek. “Daryti seksą” vaiko akimis gali reikšti ne ką kita, o bučinį. Verta atsiminti, kad vaikai dažniausiai priima pasaulį, koks jis yra, giliai nekasinėdami. Visą savo vaikišką gyvenimą jie nuolat susiduria su naujais, nematytais dalykais ir tiesiog neturi tiek laiko, kad galėtų kiekvieną naują objektą preparuoti lyg pirmakursis medikas varlę – jie tiesiog dedasi juos į galvą, o ne skrodžia skersai išilgai.

Šiek tiek privatumo

Vaikas turi teisę į privatumą. Reikėtų išmokti pasibelsti einant į kambarį ir ypač, jei įtariate, koks žaidimas vyksta už durų. Žalos dažnai padaro išgąstis, susidrovėjimas, barimas, o ne pats žaidimas.

Žinoma, tėvams dera paaiškinti, kad savo kūną tyrinėti vaikas turėtų ne svetainėje, kur tėtis su mama geria arbatą, bet savo kambaryje, už uždarų durų. Tėvai, be abejonės, kontroliuoja vaiko veiklas, prižiūri, kiek kam yra skiriama laiko ir nukreipia vaiko interesus. Čia galioja tie patys dėsniai, kaip ir žiūrint televizorių ar žaidžiant kompiuteriu – visur reikia saiko.

Visi vaiko žaidimai yra pasiruošimas tikram gyvenimui. Tai galioja ir seksualinių žaidimų atveju, reikėtų žvelgti į tai kaip į repeticiją to, kas vaiko gyvenime tikrai vyks. Kaip tėvai, mes visi linkime vaikams sėkmės ir lytiniame gyvenime, tik dėl intymumo ir savo pačių auklėjimo negalime paprastai ir atvirai paploti vaikui per petį, kaip kad pamatę kruopščiai sukonstruotą modeliuką.

Sudėtinga tema

Temos, susijusios su seksualumu, yra jautrios, daugeliui sunku apie tai kalbėti. Ne vien dėl padorumo ir drovumo, bet ir dėl to, kad visai šalia yra seksualinės prievartos ir išnaudojimo klausimai. Kai kas reaguoja skausmingai, net priešiškai, pasijunta įžeistas ir nesupranta, kam su vaikais kalbėtis apie tokius dalykus.

Vis dėlto seksualumas neslepia savyje nieko blogo, tik visiškai natūralius kūniškus dalykus. Mokėjimas elgtis su savo kūnu, gebėjimas apsaugoti savo intymumą, žinoti ribas, turėtų būti vaiko ugdymo dalis. Tokia pati svarbi ir natūrali kaip ir mokymas elgtis gatvėje, pažinti šviesoforą ir pėsčiųjų perėją. Taip, kaip įvardijame kelyje tykančias grėsmes ir išmokome vaikus jų saugiai išvengti, galime kalbėtis ir apie kūną, artumą, intymumą. Mokome ir auklėjame vaiką dar prieš tai, kai jau išdrįstame paleisti jo ranką ir išleidžiame eiti vieną. Juk taip?

Pokalbių kryptys

• Svarbu, kad vaikas susipažintų su visu savo kūnu. Rodykime, girkime gražias mažylio ausytes, nosytę, rankytę, pilvuką, lygiai taip pat – ir užpakaliuką, pimpaliuką. Kalbėkimės apie tai, ką mes matome, girdime, uodžiame ir liečiame. Išmokykime vaikus, kad tik mes patys sprendžiame, su kuo dalytis savo kūnu.

• Teigiamas požiūris. Padėkime vaikui jį suformuoti į savo kūną ir į artumą. Vaikui yra sunkiau suvokti kūno procesus ir juos paaiškinti, jei jis jaučia negatyvumą nuogumo ar artumo atžvilgiu.

• Ribos. Suaugusieji turi gerbti vaiko nustatomas ribas ir nereikalauti artumo. Esate girdėję skundžiantis, jog vaikas “neduoda bučinuko ar nenori mylu mylu”? Šitokiu būdu vaikas yra netiesiogiai mokomas, kad ne jis sprendžia, ką ir kaip jam liesti.

• Prievartos pavojus. Turime išmokyti ir įtikinti vaikus, kad niekas negali jų versti daryti tai, ko jie nenori. Negąsdiname, tiesiog suteikiame sprendimo galią ir užbėgame už akių netikėtoms situacijoms. Juk mokome saugotis gatvėje – įspėkime ir apie tvirkinimo grėsmę. Vaikas turi žinoti, kad atsitikus panašiam dalykui jis turėtų pasipasakoti patikimam suaugusiajam, kuris jo niekada nepasmerks. Jei kilo įtarimas, kad vaikas yra tvirkinamas ar skriaudžiamas, būtina nedelsiant pasikalbėti su juo, atvirai paklausti, o tai leis atsakyti plačiau nei “taip” ir “ne”.