Shutterstock

Skausmas. Žmonija atranda tai, kas evoliuciškai primiršta, – nemažai skausmo atspalvių, tarp jų ir paradoksalų gebėjimą pajusti malonumą, ištrūkti iš kasdienybės gniaužtų, užsimiršti (ne viena knyga ar filmas mums tai primena).

Šeštus metus su sunkiai pakeliamais amputuotų galūnių skausmais ir vienišumo jausmu kovojanti 45-erių vilnietė jau neprisimena, ką reiškia ramus popiečio ar nakties miegas. Įprastai vos snustelėjusią ją budina smelkiantis skausmas. „Kartais jaučiuosi lyg šaudoma, kartais – lyg žaibų trankoma ar šaldoma“, – nusakyti patiriamą skausmo intensyvumą mėgina „Veido“ pašnekovė.

Nuo fantominio skausmo, kai skauda amputuotas, jau nesamas galūnes, kenčianti moteris į nepavydėtiną padėtį pakliuvo nuslydusi nuo kėdės ir nusibrozdinusi koją. Atrodytų, buitinė kasdienio gyvenimo situacija, tačiau kartais ir jos pakanka, kad nugrimztum į ilgesnę nei mėnesio laiko komą. Pabudusi iš jos moteris nebeturėjo nei rankų, nei kojų. Kaip pasakoja pati, šiandien tik aplinkinių padedama, su pritaisomais protezais, ji gali pajusti ankstesnio savo gyvenimo skonį. Psichoterapiją ir geriausių skausmo specialistų konsultacijas išmėginusi pašnekovė nuo fantominio skausmo vis dar neišsivadavo.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų (VUL SK) skausmo gydymo dienos stacionaro gydytojo Alfredo Vaitkaus teigimu, daliai ligonių fantominis skausmas palengva nuslopsta savaime, tačiau kai kuriems trunka ir metų metus. Siekiant sumažinti tokio skausmo tikimybę medikas rekomenduoja pradėti jį gydyti kuo anksčiau – per pirmus mėnesius po galūnių amputacijos, kai nervų sistema dar tik adaptuojasi prie nesamų galūnių. Gydymą atidėliojant keletą mėnesių tikimybė išsivaduoti nuo šio skausmo, jo nuomone, mažėja.

Apie tai, kad šiandien fantominio skausmo visuomenė patiria nepalyginti daugiau nei XIX a. pabaigoje ar Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų metais, kalba ir LMSU Neurologijos klinikos docentas Kęstutis Petrikonis: „Nors anuomet rankų ir kojų buvo amputuojama kur kas daugiau (medicina nebuvo tiek pažengusi), žmonės tokių sekinančių skausmų kaip šiandien nepatirdavo. Kokios priežastys tai lėmė, atsakyti gana sudėtinga.“

Žmonėmis, kurie kenčia sunkiai nusakomus skausmus, Lietuvoje rūpinasi dar 1994 m. gydytojos anesteziologės-reanimatologės Janės Baublienės iniciatyva duris atvėrusi skausmo klinika. Santariškių klinikose įsikūrusi ir prieš du dešimtmečius savo veiklą pradėjusi įstaiga gyvavimo pradžioje dažniausiai sulaukdavo onkologinių pacientų, bet šiandien situacija gerokai pasikeitusi: į kliniką daugiausia plūsta nugaros skausmus patiriantys pacientai.

Lietuviai vis dar vadovaujasi nuostata, kad po traumos ar operacijos turi paskaudėti, todėl kartais kęsdami skausmus uždelsia daugiau nei pusmetį. Tiek laukti ir mėginti susigyventi su nepakeliamu skausmu, „Veido“ ekspertų nuomone, nepatartina.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.