Shutterstock nuotr.

„Fintech“ (Financial Technologies trumpinys) – tai elektroninės finansinės technologijos, modifikuojančios ir paprastinančios finansinius procesus. Šis pavadinimas aprėpia daugybę finansinių sričių – nuo elektroninių mokėjimų platformų (pvz., „PayPal“), atsiskaitymams naudojamų kriptovaliutų (pvz., bitkoinų ir daugybės šios technologijos pagrindu sukurtų ar jos įkvėptų elektroninių valiutų variantų), tarpusavio skolinimo paslaugų platformų bei kitų plataus spektro internetinių paslaugų.

Gytis KAPSEVIČIUS

Kas tai yra?

„Fintech“ rinkos žaidėjai, priešingai nei bankai, dažniausiai orientuojasi į siauresnes sritis, tačiau dėl jų paprastumo vartotojui lengva naudotis keletu finansinių technologinių instrumentų. Dėl mažesnių kaštų ar specializacijos tokios paslaugos gali būti pigesnės, greitesnės, patogesnės, lengvai prieinamos ir nepriklausomos nuo fizinės gyvenamosios vietos. Taip pat tokie instrumentai gali skatinti vartotojui naudingą konkurenciją: įžengti į tradicinių bankų rinką, kurioje sukasi stambūs žaidėjai, nėra lengva, o štai „fintech“ įmonių kaštai dažniausiai mažesni.

Skaitmeniniai bankai, nemokamos banko kortelės, alternatyvūs pinigų persiuntimo būdai, mobiliosios programėlės, leidžiančios sumokėti už pirkinį iš bet kurios pasaulio vietos, – „fintech“ nėra tolima ateitis, tai šiandiena, o techniškai pažangesniems vartotojams netgi apskritai nieko naujo. Nors vartotojui tai tik dar viena patogi programėlė telefone ar atverstas naujas tinklalapis, būtina pabrėžti, kad per pastaruosius metus sustiprėjo tendencijos, džiuginančios tokių finansinių startuolių kūrėjus: 2016-ieji iki šiol buvo rekordiniai investicijomis į šį sektorių.

Pasaulinės investicijos į „fintech“ pirmąjį 2016 m. ketvirtį siekė 5,4 mlrd. JAV dolerių – šis skaičius padidėjo 67 proc., palyginti su tuo pačiu pernai metų laikotarpiu. Praėjusiais metais globalios investicijos į šią sritį padidėjo 75 proc. ir siekė 22 mlrd. dolerių. Palyginimui, 2013 m. šis skaičius siekė „tik“ 2,97 mlrd. dolerių. Tokie pokyčiai žada ne tik tolesnį sėkmingą šio sektoriaus augimą, bet ir bankų įtakos mažėjimą.

„Fintech“ įsitvirtina ir Lietuvoje

Lietuvos vartotojams naudotis paslaugomis internetu taip pat ne naujiena. Tačiau yra ir dar vienas niuansas, dėl kurio valstybė turėtų džiaugtis tokių paslaugų paplitimu, – tai reali galimybė atsiriekti dalį vis didėjančių investicijų. Liepą Finansų ministerija paskelbė, kad nuo šiol laikys „fintech“ sritį prioritetine, spalio pradžioje Vilniuje buvo surengta „fintech“ konferencija, balandį – kriptovaliutos bitkoinų konferencija.

Ypatingas dėmesys šiai sričiai skiriamas ne tik dėl to, kad Lietuva turi gerą technologinį pasirengimą ir kompetentingų specialistų, bet ir dėl globalių pokyčių.

Viena iš „fintech“ lyderių pasaulyje tebėra Didžioji Britanija, vis dėlto šių metų birželį įvykęs balsavimas už išstojimą iš Europos Sąjungos paskatino britų startuolius domėtis kitomis ES rinkomis. Nemažai „fintech“ startuolių galvoja keltis į kitus Europos miestus, pavyzdžiui, Berlyną.

Į šias lenktynes pritraukiant „fintech“ spartuolių bando įsijungti ir Lietuva. Kol kas gan sėkmingai – neseniai paskelbta, kad Lietuvoje vieną iš keturių savo centrų įkurs skaitmeninis bankas „Revolut“, lapkričio pradžioje pranešta apie finansinių technologijų bendrovės „Moneta International“ atėjimą. Įmonės žada įdarbinti atitinkamai 40 ir 15 specialistų.

Advokatų kontoros „Sorainen“ teisininkas Artūras Asakavičius mano, kad Lietuvos dėmesys „fintech“ sričiai itin perspektyvus: „Lietuva yra puiki šalis mokėjimų ir paslaugų įstaigoms, norinčioms veikti visame pasaulyje: pas mus gana palankiai sudėliota reguliacinė aplinka ir turime infrastruktūrą, kurios neturi jokia kita šalis. Tai susiję su SEPA ir IBAN kodais – tau nereikia banko, gali prisijungti tiesiai prie centrinio banko ir su jo pagalba atlikti mokėjimus eurais. Tai didžiulis Lietuvos privalumas, kuriuo reikia pasinaudoti, ir tai yra priežastis, kodėl atėjo „Revolut“ ir „Moneta International“. Tikėtina, kad vien dėl to ateis ir kitų didelių bendrovių.“

Lietuvai ši sritis turėtų rūpėti ne tik kaip galimybė pritraukti užsienio investicijų: šie įrankiai senokai kuriami ir pačių lietuvių bei plinta už šalies ribų. Perlaidų sistema „TransferGo“, mokėjimų sistemos „Paysera“, „Worapay“ yra tik keletas sėkmingų pavyzdžių. „TransferGo“ per metus gavo net dvi stambias 3,1 ir 2,3 mln. eurų investicijas. Mokėjimų programa „Paysera“ padidino pelną septyniskart ir planuoja už 3 mln. eurų statyti naują biurą. „Worapay“ ir „Etronika“ išrinktos į 2015 m. geriausių besivystančių „fintech“ verslo įmonių 50-uką .

Tiesa, norint paskatinti šį sektorių augti sparčiau, A.Asakavičiaus teigimu, reikia stengtis rasti balansą tarp vartotojų interesų apsaugos ir reguliavimo. „Galbūt nereikia žiūrėti, kad reikalavimas būtų tik ribojimas, – reikia, kad visiems rinkos dalyviams būtų aiškios taisyklės, ir tos kliūtys, kurios neleidžia teikti paslaugų internetu, būtų panaikintos. Pavyzdžiui, neseniai pakeitėme tapatybės nustatymą – dabar galima nustatyti vartotojo tapatybę nuotoliniu būdu naudojant vaizdo įrašą. Seniau to padaryti buvo negalima, bet be šito „fintechas“ negali augti. Kaip dar paskatinti? Galima padaryti taip kaip latviai, kurie nusprendė, kad startuolių darbuotojams mokesčiai bus riboti, ir įvedė konkrečią sumą mokesčių. Jei taip padarytume mes, galbūt tai paskatintų daugiau įmonių keltis į Lietuvą ir iš čia plėsti veiklą po visą Europą“, – sako jis.

Finansų uberizacija – pavojus bankams?

BFL nuotr.

„Uber“ – populiari, dalijimosi ekonomika pagrįsta taksi iškvietimo programėlė, suvienijusi norą padėti ir technologijų privalumą  greitai sujungti žmones. Nors taksi iškvietimas ir paskolos suteikimas yra skirtingi dalykai, ekspertai baksnoja į „Uber“ pavyzdį, rodydami, kaip naujųjų technologijų sukeltas persistumdymas keičia tradicinius verslus. Naujų metodų poveikis, besikėsinantis į tradicinį verslo modelį, įgijo netgi savitą pavadinimą – uberizacija. Vis garsiau kalbama, kad ta pati uberizacija netrukus laukia ir bankų verslo.

Dalis inovatyvių sprendimų su tradiciniais bankais sugyveno jau kuris laikas (pavyzdžiui, „Paypal“ įkurtas 1998 m.). Tačiau pastarieji metai parodė, kad rinka juda decentralizavimo keliu – daugėja išmaniųjų telefonų, nuolatos tobulėja technologijos ir automatizavimas, spartėja ir didėja interneto aprėptis, į finansų rinką kaip vartotojai ir kaip finansinių įrankių kūrėjai įsilieja vadinamieji tūkstantmečio vaikai, kurie daug labiau vertina greitį bei patogumą ir nejaučia jokio poreikio eiti į banką ar tuo labiau stovėti eilėse. Todėl dažnai pastebima, kad „fintech“ pavojingiausia nusistovėjusiems tradiciniams bankų modeliams.

Marius Jurgilas, Lietuvos banko valdybos narys, teigia, kad bankus riboja jų resursai ir planai. „Į rinką ateinantys nauji žaidėjai neturi jau investuoto kapitalo į technologinius sprendimus, pavyzdžiui, į pagrindines bankines sistemas. Įmonei labai sunku daug metų investavus į vieną sprendimą mesti jį lauk ir greitai pakeisti. Naujai atėjęs žaidėjas gali pasirinkti patogiausią ir lanksčiausią sprendimą. Be to, reguliaciniu požiūriu viena banko vykdoma sritis gali būti problema kitai sričiai, kai „fintech“ įmonės veikia siauroje srityje ir gali optimizuoti modelį tik tai veiklai“, – aiškina specialistas.

Reguliaciniu požiūriu viena banko vykdoma sritis gali būti problema kitai sričiai, kai „fintech“ įmonės veikia siauroje srityje ir gali optimizuoti modelį tik tai veiklai

Analitikai laukia dar vieno didelio žingsnio – kai „fintech“ bankai pradės teikti bankines paslaugas, remdamiesi šiuolaikiniais internetinės prekybos modeliais. Tai – ne drąsiausia prognozė. Manoma, kad naujosios finansų technologijos gali netgi drastiškai sumažinti ar išnaikinti grynuosius pinigus, panaikinti ir centrinius bankus. Žadama, kad turint geresnį prisijungimą prie asmeninių duomenų bus galima automatiškai, naudojantis algoritmais, pateikti vartotojams specializuotus pasiūlymus – ir atleisti tūkstančius darbuotojų.

Tiesa, 2016 m. kalbėti apie atsiliekančius „tradicinius“ bankus nėra labai taiklu, nes jie patys taip pat investuoja ir pritaiko sprendimus, kurdami savo programėles ir paprastindami atsiskaitymo tvarką.

„Dar prieš metus bankinis sektorius sakė, kai tai yra mada, kuri praeis, bet šiuo metu šis sektorius pats investuoja į technologinius sprendimus ir bendradarbiauja su įmonėmis. Jie ieško būdų, kaip galėtų tai pritaikyti, kad neliktų nuošalyje“, – teigia M.Jurgilas.

Viena iš naujovių, realiai atsiradusių dėl „fintech“, yra tarpusavio skolinimas (vadinamas „peer-2-peer lending“, arba „p2p“ – žmogus žmogui). Besiskolinančiojo požiūriu, jis vyksta panašiai kaip skolinimasis iš banko, tik turi daugiau privalumų: greitesnis patvirtinimas ir greičiau gaunami pinigai, mažesnės palūkanos besiskolinančiajam. Svarbus skirtumas yra tai, kad jam skolina ne finansų įstaiga, o kiti žmonės, kurie įvertinę riziką dalimis suneša reikiamą sumą ir laukia palūkanų. Pasikeitimą administruojanti įmonė dirba tik kaip tarpininkas. Tiesa, finansavimo lubos yra ribotos, todėl kol kas toks skolinimo tipas tik užpildo nišą.

„Standartinis verslo modelis mažų pirkinių kur nors provincijoje, pavyzdžiui, papildomos krosnies nedidelei kepyklai, nefinansuotų, nes jiems neatsiperka. Tam tokias platformas ir galime panaudoti. Tačiau bent jau kol kas mes esame labai toli nuo to, kad per tokias platformas būtų finansuojama didžioji dalis ekonomikos“, – teigia M.Jurgilas.

Srities reguliavimas ir rizika

Paprastas vartotojas šalia patogumo itin vertina ir saugumą. Tiesa, pašnekovai atkreipia dėmesį, kad net ir iki „fintech“ įsikišimo finansai visuomet buvo daugiau ar mažiau rizikinga sritis.

„Finansų pasaulis yra rizikos pasaulis. Rizika nedingsta – nauji žaidėjai susiduria su esamomis rizikomis ir kartu atneša naujų, kurios dar nebuvo taip stipriai išreikštos. Tai, pavyzdžiui, informacijos saugumo, įsilaužimo ar duomenų nutekinimo rizika. Bet rizika nereiškia, kad ji užkardo inovacijas ar kad nereikėtų jos prisiimti. Jei „fintech“ įmonės gali ją prisiimti ir padaryti tai efektyviau nei dabartinis finansų pasaulis, tai kodėl gi ne? – sako M.Jurgilas.

A.Asakavičius mano, kad nereikėtų į „fintech“ plėtojamas technologijas žiūrėti kaip į vieną didelę riziką, – jos mažai skiriasi nuo įprastinės. „Aš labai abejočiau, ar egzistuoja rizika mokėjimų srityje, – sako jis. – Aišku, niekada nesame apsaugoti nuo antro „Snoro“ ar Ūkio banko, tačiau realios grėsmės šiuo metu nematau. Kita vertus, reikia suprasti, kad tie „fintechai“, kurie yra susiję su rizika, veikia skolinimo arba investavimo srityje, visuomet kelia riziką negauti grąžos. Jie gali būti susiję su tarpusavio skolinimu, taip pat pagal naują Sutelktinio finansavimo įstatymą – su investicijomis į išleidžiamas akcijas arba obligacijas. Čia ir yra skirtinga rizika, susijusi su tuo, kur tu pats nori dėti pinigus.“

Jau minėta tarpusavio skolinimo paslauga užsiima nemažai užsienio startuolių ir keletas lietuviškų įmonių, ir ši sritis kelia bene daugiausiai klausimų. Nors dažnai pabrėžiama, kad toks skolinimo būdas perduoda pasitikėjimą iš bankų į žmonių rankas, tačiau tai nėra nei indėlis, nei obligacija – vertinti riziką tenka pačiam ir nesėkmingai įvertinus likti be pinigų. Šalia sklandžiai veikiančių tokio tipo platformų yra ir nesėkmingų pavyzdžių, tokių kaip užsienietiškos „Funding Knight“, „Quackle“ ar „Trustbuddy“: jos buvo uždarytos, o skolintojų lėšos – įšaldytos. Tokių problemų Lietuvoje pasitaikyti gali, tačiau reikia ieškoti planų, ką daryti tokiu atveju.

Platformos bankrotas nereiškia, kad tu praradai pinigus. Gal pasunkės išieškojimo procesas, bet iš principo tu esi jų savininkas ir tvarkaisi toliau.

„Svarbu suprasti, kad šie sandoriai sudaromi tarp asmenų, o platforma yra tik tarpininkas. Dabar platformos turi sukurti savo veiklos tęstinumo planus veiklos nutraukimo atveju (kiekvienos jų planas gali būti skirtingas), kuriuose bus nurodoma, kaip kas veikia, ar portfeliai yra perduodami, ar Tarpusavio skolinimo asociacija sukurs bendrą subjektą, kuris tuo rūpinsis. Platformos bankrotas nereiškia, kad tu praradai pinigus. Gal pasunkės išieškojimo procesas, bet iš principo tu esi jų savininkas ir tvarkaisi toliau“, – aiškina A.Asakavičius.

Vis dėlto klausimų dėl srities reguliavimo kyla ne tik tiems, kurie susirūpinę saugumu, bet ir tiems, kurie nori investuoti. Pavyzdžiui, Lietuvoje į vieno žmogaus „p2p“ paskolas per metus negalima investuoti daugiau nei 500 eurų ir ne daugiau nei 5 tūkst. eurų per metus į visus platformos pasiūlymus. Toks sprendimas motyvuojamas investuojančio vartotojo apsauga nuo nepamatuotos rizikos, tačiau iki šiol suinteresuotų grupių vertinamas kaip perteklinis valstybės bandymas reguliuoti rinką. Maža to – trukdymas augti ir taip nedidelei rinkai.

Perviršinis reguliavimas gali tapti problema, be to, A.Asanavičius atkreipia dėmesį, kad naujos paslaugos dažnai būna reguliuojamos jau esančių teisės aktų. „Kai kurios „fintech“ paslaugos reguliuojamos pagal Civilinį kodeksą ir tam nereikia specialaus potvarkio. Pavyzdžiui, mokėjimo paslaugų verslo modeliai iš esmės priklauso finansinių paslaugų teikimo sričiai, atitinkamai ir prižiūrimi. Bet kadangi tai susiję su finansų sritimi, kyla kalbos dėl legalumo ar reguliavimo. Tokiu atveju arba sukuriamas naujas, palankesnis reguliavimas, arba tiesiog laikomasi griežtesnio reguliavimo, ir naujos idėjos, nauji „fintechai“ turi pavargti, kol įgyvendins savo modelį praktikoje, nes turės laikytis visų dabar taikomų teisės aktų, kurie kartais net nėra jų modeliui pritaikyti“, – pabrėžia A.Asanavičius.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA