Dabartiniai politikai sparčiai žengia carinės Rusijos ir sovietų valdžios pramintu taku – didžiąją politiką perkeldami į gatves. Jau turime gatvių pavadinimuose įamžintų žmonių, kurių vienadienius politinius nuopelnus Lietuvai sunku prisiminti.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) nori įamžinti velionio prezidento Algirdo Mykolo Brazausko atminimą. Anot partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus, idėjos aptartos net partijos pasitarime. Politikų nuomone, prezidento atminimą geriausia pagerbti jo vardu pavadinant sostinės gatvę ar aikštę, geriausiai tiktų S.Daukanto aikštė šalia Prezidentūros. Be to, reikėtų ir memorialinės lentos prie Prezidentūros. Šiai užduočiai įgyvendinti socdemai įkūrė A.M.Brazausko atminimo komisiją.

Rokiškio rajono, kuriame gimė A.Brazauskas, meras Almantas Blažys irgi svarsto kelis variantus, tarp kurių – atminimo lenta, gatvės ar aikštės pavadinimas. Tačiau uoliausias – Kaišiadorių miesto Girelės seniūnaitis Virgilijus Urbonavičius. Jis pasiūlė Brazausko vardu pavadinti Kaišiadorių miestą. Mat prezidentas labai prisidėjo prie Kaišiadorių suklestėjimo, ir net baigė jame vidurinę mokyklą.

Vardus gaudavo natūraliai

“Jei pasižiūrėtume į praeitį, pamatytume, kad valdžia į gatvių krikštynas nesikišo ir dekretų nei karaliai, nei miesto burmistrai nerašė”, – tikina sostinės gatvių istorijos tyrinėtojas Antanas Rimvydas Čaplinskas.

Pavadinimai gatvėms dažniausiai buvo suteikiami, pagal ten gyvenusių žmonių profesiją ar tautybę – aludarių, odminių, totorių, rusų, – arba pagal šventųjų bei garbingų gatvės gyventojų pavardes. Iki šiol turime Šv.Jonų, Šv.Dvasios ir Šv.Stepono gatves, o pavyzdžiui, Skapo gatvė gavo vardą, nes ten gyveno karaliaus sekretorius Stanislovas Skapas, gatvė, kurioje namą turėjo burmistras Maksimas Savičius irgi pavadinta jo vardu.

Dažnai atsitikdavo, kad žmogui mirus, miestiečiai jį užmiršdavo ir gatvę perkrikštydavo kito žinomo gyventojo vardu, na, kad ir Švarco gatvė. XVI a. ji minima, kaip kažkokio Zadoričiaus, vėliau – Jopo, pagal Jopo Preituso, Vilniaus pilininko vardą. Ir tik XIX a. gauna Švarco pavadinimą, pagal vokiečio amatininko, kuris išmokė vilniečius gaminti geras plytas, vardą.

Tvarka pasikeitė, kai Lietuvą okupavo carinė Rusija. Dalis gatvių pavadinimų buvo suslavintos, kitos gavo valdžiai nusipelniusių žmonių vardus – M.Muravjovo, V.Suvorovo, M.Kutuzovo. Dar didesnis gatvių vardų kaitaliojimo vajus prasidėjo XX a., kai rusus keitė lenkai, juos lietuviai, po to vėl rusai. Kiekviena valdžia, įsitvirtinusi nors porai mėnesių, siekė gatvėse įkirsti ir savo vertybes. Žinoma, šioje veikloje neprilygstama buvo sovietų valdžia, – anot A.R.Čaplinsko, jų valdymo pabaigoje sostinėje beveik nebuvo likę istorinių pavadinimų. Juos Vilnius atgavo tik susigąžinęs Nepriklausomybę.

“Pasaulyje nėra tradicijos keliskart krikštyti ir perkrikštyti gatves, kuo pasižymi mūsų sostinės gatvės. Nuo pat 1990-ųjų, kai grąžinome istorinius gatvių vardus, laikomės nuostatos jų nebekeisti, nes vardo pakeitimas labai brangiai kainuoja”, – teigia pašnekovas, kuris ilgus metus buvo ir sostinės Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų visuomeninės komisijos pirmininkas, o dabar, kaip pats save vadina, – juodadarbis. Mat visuomeninei komisijai ėmė vadovauti politikai. Jos pirmininkas – miesto tarybos narys Gintautas Kėvišas.

Dabar Vilniuje yra 2300 gatvių, apie 170 iš jų turi žmonių vardus.

Kaip sugalvojami vardai?

Skirti gatvei naują vardą – gana sudėtingas darbas. Vienas iš sprendimo būdų – atskirus rajonus pavadinti kokios nors vienos srities pavadinimais. Taip Pilaitė gavo Mažosios Lietuvos žmonių vardus ir vietovardžius, Kairėnai – žolių pavadinimus ir gamtininkų vardus, o Verkiai, kadangi senovėje buvo kulto vieta, čia esančioms gatvėms suteikti dievų vardai.

Krikštijant buvusių kolektyvinių sodų gatves, pirmosios vardus gavo devynios Verkių sodų gavės. Tačiau, kai komisija apsižiūrėjo, jog soduose yra apie 2 tūkst. gatvių, priimtas paprastesnis sprendimas: jos sunumeruotos ir pavadintos pagal rajoną arba sodą. Todėl dabar jų pavadinimai skamba tarsi Niujorko – Pavilnio sodų 10-oji, Rokantiškių sodų 1-oji ir t.t. Beje, sodų gatvės neatitinka gatvėms keliamų reikalavimų – jos per siauros, neturi kelkraščių ir šaligatvių, todėl prie miesto gatvių nepriskaičiuojamos.

Didesni rūpesčiai prasideda, kai reikia surasti gatvę kokiam iškiliam žmogui. Dabar komisija turi bemaž keturių lapų asmenybių sąrašą, kuriuos derėtų įamžinti. Sąrašas sudarytas, pagal įvairių organizacijų ir žmonių pasiūlymus. Pats A.R.Čaplinskas yra pasiūlęs pažymėti senuosius miesto burmistrus.

Kadangi gatvės sostinėje nedygsta taip greitai, kaip norėtųsi, kai kurie žmonės iš to sąrašo, eilės būti įamžinti laukia nuo Nepriklausomybės atkūrimo.

Kaip nustatoma, ar žmogus pakankamai nusipelnęs, kad jo vardu būtų pavadinta gatvė? “Visų pirma, jis privalo turėti nuopelnų Lietuvai ir, be abejo, Vilniui, – bent jau būtų gyvenęs Vilniuje”, – tikina ilgametis komisijos darbuotojas.

Tačiau komisija gauna pasiūlymų pažymėti žmones, kuriuos iš tiesų mažai kas pažįsta. Pavyzdžiui, miestiečiai atsiunčia komisijai laišką, kuriame rašo: “Mūsų dėdė buvo labai geras žmogus, norėtume jo vardu pavadinti gatvę”. Arba kreipiasi kaimo bendruomenė siekdama įamžinti savo garbingą bažnytėlės kleboną, o jis Vilnių net atvažiavęs nebuvo. Pasitaiko ir toliau žvelgiančių žmonių: kartą sostinę aplankė ponia iš vienos buvusios Jugoslavijos šalies ir atkakliai reikalavo Vilnių paskelbti Sri Chinmoy’aus miestu. Tai pranašas iš Indijos, kuris, neva gali autobusą pakelti.

Siūlyta įamžinti ir Draučių miestelio gyventojus, žuvusius nuo nesveikos psichikos žmogus rankos arba pagerbti Hirosimos aukas. “Dabar bijau, kad kas nesugalvotų įamžinti Michaelio Jacksono. Juk paminklas F.Zappai stovi, nors jis nei su Lietuva, nei su Vilniumi neturėjo nieko bendro”, – baiminasi A.R.Čaplinskas.

Iki šiol komisijai pavykdavo tokius pasiūlymus atsijoti, tačiau kuo tolyn tuo labiau nustatyta tvarka painiojasi ir tyžta: siūlytojai randa kelius tiesiai pas merą ir politikus. O pastaruoju metu prie jų prieiti tapo iš viso lengva: komisijoje iš 17 net keturi yra miesto Tarybos nariai. Be to, komisijoje dirba  savivaldybės darbuotojai, kurie irgi pavaldūs savo viršininkams, gerai užuodžiantiems politinius vėjus.

“Į šį procesą ima kištis netgi Vyriausybė. Iš gatvių vardų daroma didžiulė politika”, – atsidūsta A.R.Čaplinskas.

Kas tinka žvirbliams, netinka Šv.Brunonui

P.B.Švickio gatvės pradžia nuteikia maloniai – naujas asfaltas, aukšti medžiai, pakraščiuose dailiai nupjauta žolė, stilingi namukai, tačiau jau už kelių šimtų metrų vaizdas pasikeičia. Baigiasi ne tik asfaltas, bet ir gatvė. Tolyn pro usnių ir žmogų peraugusių kiečių šabakštynus vinguriuoja tik takelis, kurį vėmalais kasvakar palaisto girtuokliai. Gatvės senbuvis Vytautas Beinorius aiškina, kad gatvė buvo suprojektuota tarp dviejų kolektyvinių sodų masyvų, kad sumažintų automobilių srautą gana siauroje Džiaugsmo gatvėje, vingiuojančioje per šimtmetį atšventusį Pavilnį.

Tačiau valdžiai, kaip sakoma, užteko “politinės valios” tik buldozeriu sustumdyti pylimą. Po daugelio metų asfaltu pasirūpino gatvės pradžioje gyvenantys žmonės, nes atsibodo maknoti po molynus. Tuo tarpu toliau gyvenantiems gatvė nerūpėjo, nes jie namo traukia kitais keliais. Taigi, P.B.Šivickio gatvė liko pusiau lupta, pusiau skusta. Rodos, norėta pagerbti žymų zoologą, bet dabar atrodo, kad iš jo tik pasišaipyta.

“Ne kiekviena gatvė tinka įamžinti žmogaus vardą, būna tokių, kurias galima pavadinti tik Žvirblių vardu”, – atsidūsta A.R.Čaplinskas.

Tačiau politikai taip nemano. Panašu, kad Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio vardu bus pavadinta K.Sirvydo gatvės atkarpa, kurią išilgai perspjauti galima, be to, ji neturi ne tik pradžios bei pabaigos, bet ir nė vieno namo, kuris turėtų adresą. Miesto Tarybos narys Jaroslavas Kaminskis, kuris yra ir gatvių vardų komisijos narys tikina, jog lėktuvo katastrofoje žuvęs prezidentas buvo buvo didelis Lietuvos draugas, todėl būtina jį įamžinti. Politikas mano, jog reikia tam sudaryti komisiją.

Kitas politikų geras noras jau nuėjo šuniui ant uodegos. Seimo narys Emanuelis Zingeris pasirūpino, kad Lietuvos tūkstantmečio proga būtų įamžintas Šv.Brunonas, kurį nužudė lietuviai, kuoka trenkę jam į galvą. Greitai buvo surastas takas be vardo. Taigi, dabar Šv.Brunono gatvė vingiuoja palei Bernardinų vienuolyno tvorą ir joje stovi vienintelis namas – miesto vandens siurblinė.

Politikų pageidavimu sostinėje atsirado Dž.Dudajevo, A.Sacharovo ir netgi Jono Pauliaus II vardais pavadintos aikštės. Beje, popiežiaus atveju, vienintelį kartą buvo įamžintas dar gyvas žmogus.

“Mes laikėmės nuostatos vadinti gatves žmogaus vardu tik praėjus 10 metų po jo mirties. Tada kandidatūrą galima apsvarstyti be aistrų”, – sako komisijos narys ir priduria, kad su popiežiumi išėjo “kliurkė” – aikštės nėra, tik – judrus automobilių žiedas. Anokia čia garbė.

O dėl to, ką gero Lietuvai ir Vilniui padarė Dž.Dudajevas bei A.Sacharovas dabar žmonėms tenka gerokai pasukti galvą.

Kur čia neprisiminsi, kad politiniu užsakymu pavadintas gatves ir atminimo lentas esame nukabinėję ne kartą, na, kad ir lentą geležinkelio stotyje, kad čia, vykdamas į Varšuvą, buvo išlipęs Leninas. “Gal į tualetą ėjo?”, – peršasi bjauri mintis.

“Jei minėsime tokius įvykius, galime lentomis nukabinėti namus iki pat stogų”, – įsitikinęs A.R.Čaplinskas ir priduria: “Elkimės solidžiai: suburkime specialistus, sudarykime asmenybių sąrašą, apsvarstykime ir patvirtinkime miesto Taryboje. Tada nereikės žmonių juokinti.”