Kai Kremlius savo propagandai skleisti Lietuvoje skiria milijonus, tautinių mažumų integracija tampa jau ne tik jų tapatybės išsaugojimo, bet ir nacionalinio saugumo klausimu. Tik šį klausimą reikėtų spręsti visiškai kitaip, nei siūlo buvęs Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius G.Grina, „pamąstymui“ iškėlęs pasiūlymą uždaryti visas mokyklas, kuriose mokymas vyksta tautinių mažumų kalbomis.

Aleksandras RADCZENKO

Priešingai, tautinių mažumų švietimas turėtų būti vienu iš valstybės ramsčių siekiant ugdyti valstybei lojalius piliečius, o tautinių mažumų teisių plėtra – geriausias būdas užtikrinti valstybės saugumą ir teritorinį vientisumą.

„XX a. septintajame dešimtmetyje Kvebeke separatistai buvo ypač stiprūs. Bet suteikus prancūzams įvairių kalbinių teisių separatistinės nuotaikos buvo nuramintos, o Kanados vienybė – išsaugota. Išsaugota, galima teigti, nes dauguma susitaikė su mažumos kalbinėmis teisėmis“, – kalbėdamas prieš kelias savaites Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Integration and exclusion: Linguistic rights of national minorities in Europe“ („Integracija ir atskirtis: Europos tautinių mažumų lingvistinės teisės“) sakė Monktono universiteto Teisės fakulteto dekanas, pasaulinio masto žmogaus teisių ekspertas dr. Fernandas de Varennesas.

Kaip garantuoti tautinių mažumų kalbines teises ir pagarbą valstybinei kalbai? Kaip suvaldyti galimas etnines įtampas? Kaip pagal tarptautinius standartus turėtų atrodyti valstybinė politika?

Konferencija buvo puiki proga susipažinti su pasaulio praktika atsakant į šiuos klausimus, paklausyti ilgamečio Europos komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI) nario prof. Lauri Hannikaineno, mokslinio centro „Institute for Minority Rights of the European Academy“ atstovo Sergiu Constantino, Jungtinių Tautų Aukštojo komisaro žmogaus teisėms biuro Ženevoje atstovės Belen Rodriguez de Alba.

Pavasarį Seimas turėtų svarstyti net tris (sic!) iniciatyvas, bandančias sureguliuoti nelietuviškų vardų ir pavardžių klausimą. Eilėje dar laukia ir keli Tautinių mažumų įstatymo projektai! Todėl lieka tik apgailestauti, kad dauguma konferencijos dalyvių buvo tie, kuriems tautinių mažumų teisių svarba ir taip nekelia abejonių.

Nepriklausomybės kovų metu ne kartą deklaravome tautinių mažumų integraciją kaip vieną iš prioritetų. Dar 1989 m. priimtas Tautinių mažumų įstatymas (patikslintas 1991 m. sausį), nors ir netobulas, įteisino tautinių mažumų kalbų vartojimą viešajame gyvenime.

Tuo pat metu atsisakyta ir sumanymo priverstinai lietuvinti tautinių mažumų vardus ir pavardes (tokia praktika egzistuoja Latvijoje, kurią kai kurie mūsų veikėjai rodo mums kaip sektiną pavyzdį, bet konferencijoje Latvijos Saeimos narys B.Cilevičas sakė, kad Latvijoje tautinės mažumos kaip tik Lietuvoje įteisintą vardų ir pavardžių rašymo modelį laiko pažangiu).

Suteikiant pilietybę buvo pasirinktas nulinis variantas, išsaugotas mokyklų, kuriose mokymas vyksta tautinių mažumų kalbomis, tinklas. Tačiau jau keliolika metų iš eilės Lietuva tautinių mažumų kalbinių teisių srityje trypčioja vietoje arba dar blogiau – bandysiu pasakyti politiškai korektiškai – elgiasi lyg dramblys porceliano parduotuvėje.

Tai neskatina tautinių mažumų įsitraukimo į valstybės gyvenimą, o priešingai – veda prie jų atskirties, kuri visada yra grėsmė nacionaliniam saugumui, nes ja gali pasinaudoti nedraugiškos mums trečiosios valstybės. Ir naudojasi.

Tai, kad rusų kalbos pozicijos tarp vyresnės kartos lenkų (beje, ne tik lenkų) stiprios – susižavėjimo nekelia, bet tai dar galima suprasti. Gyvename labai komplikuotame kalbiniame regione, kurio istorija dar labiau komplikuota. Paradoksalu, bet rusų kalba čia pamažu atsikovoja pozicijas ir tarp jaunų lenkų. Ypač provincijoje. O kalbai iš paskos eina Rusijos kultūra, žiniasklaida, tradicijos. Ir tai nėra Pasternako, Brodskio, Solženicyno ar anti­komunistinio rusų roko tradicijos.

Tai sovietinės ir putiniškos tradicijos – antiamerikanizmas, euroskepticizmas, panieka demokratijai ir laisvei, Rusijos imperijos šlovinimas. Tai jau ne mokyklų, ne tautinių mažumų bendruomenių, bet valstybės problema, įrodanti, kad mūsų integracijos politika nebuvo tokia sėkminga, kaip manyta. O jos neišspręsime uždarydami tautinių mažumų mokyklas ar toliau iškraipydami žmonių pavardes.

Dr. E.Kuzborska konferencijoje nurodė tris ramsčius, kuriais turėtų remtis sėkminga bet kurios valstybės tautinių mažumų politika.

Pirmiausia integracija nėra vienos krypties gatvė. Todėl ne tik tautinės mažumos turi pareigą prisitaikyti prie įstatymų, mokėti valstybinę kalbą, būti lojaliais piliečiais, bet ir valstybė privalo turėti pareigų tautinėms mažumoms. Tarkim, pareigą remti jų pastangas išsaugoti ir plėtoti savo tapatybę, o tai siejasi ir su kalbinėmis teisėmis. Ne tik privačiame, bet ir viešajame gyvenime.

Antra, švietimas tautinių mažumų kalbomis. Kaip konferencijoje pabrėžė metu F.de Varen­nesas, tyrimai, atlikti įvairiose šalyse, rodo, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp mokinių akademinių pasiekimų ir kalbos, kuria jie mokosi. Kai tai nėra gimtoji kalba – pasiekimai būna trečdaliu blogesni negu mokinių, besimokančių gimtąja kalba. Neatsitiktinai šalys, turinčios daugiausia neraštingų piliečių, – tos, kurių mokyklose dėstoma ne gimtąja daugumai gyventojų kalba. Be abejo, tai nepaneigia tautinių mažumų pareigos labai gerai mokėti valstybinę kalbą, bet valstybinė kalba – tik vienas iš integracijos instrumentų.

Trečia, valstybė turėtų remti tautinių mažumų kalbų vartojimą viešajame gyvenime. Šioje srityje turėtų būti išlaikytos proporcijos, įvertintas ir poreikis, ir valstybės finansinės bei techninės galimybės, bet kuo plačiau valstybės viešajame gyvenime vartojamos tautinių mažumų kalbos – tuo geresnis joje socialinis bei politinis klimatas. Ir didesnis valstybės saugumas.

Jeigu reikėtų įvertinti Lietuvos atitiktį šiems kriterijams, sakyčiau, kad situacija nėra bloga. Lietuva be išlygų ratifikavo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, turinčių platų švietimo įstaigų, kuriose mokymas nuo vaikų darželio iki universiteto vyksta tautinių mažumų kalbomis, tinklą. Galima kreiptis į valstybės ir savivaldybių institucijas gimtąja kalba, gatvių pavadinimai tautinių mažumų kalbomis irgi leidžiami, nors dar ir neturi oficialaus statuso. Bet tai nereiškia, kad šioje srityje negalime padaryti daugiau.

Kitaip nei kai kurių kaimynų, mūsų problema – ne tautinių mažumų diskriminacija, o integracinės politikos nebuvimas, institucijų veiksmų koordinavimo stoka. Tai lemia, kad neproporcingai didelę įtaką ir politikų, ir valstybės, ir savivaldybių sprendimams įgauna marginaliniai, radikalios pakraipos lietuvių, rusų ir lenkų politikai, o klausimai sprendžiami, tiksliau, nesprendžiami, turint galvoje, kad iki šiol nesugebėjome priimti nei Tautinių mažumų įstatymo, nei Vardų ir pavardžių įstatymo, atsižvelgdami tik į emocijas, o ne argumentus.

Reikėtų iš naujo apibrėžti, o gal ir sukurti naują integracinę politiką, paremtą pagarba mažumų kalbinėms, religinėms, kultūrinėms teisėms tiek, kiek jos neprieštarauja kitų asmenų (tiek daugumos, tiek kitų mažumų) teisėms. Kuo greičiau, tuo didesnis bus mūsų saugumas.

Tai kodėl ne 2016 metais?