G. Vildžiūno nuotr.

Po sunkių šiuolaikinių kūrinių pastatymų Nora Petročenko atgauna jėgas, klausydamasi senosios muzikos.

Keli mėnesiai repeticijų, vienas pasirodymo vakaras: toks darbo ritmas Lietuvoje jau nebestebina barokinės bei šiuolaikinės muzikos projektuose dažnai kviečiamos dainuoti Noros Petročenko. Greičiausiai panašus likimas lauks ir Alberto Navicko kamerinės operos „truetruestory“, kurios premjera Vilniuje numatyta šį penktadienį.
„Tai kūrinys, kurio vidinis pasaulis gravituoja tarp tikrovės ir fantazijos, sklęsdamas kažkur ties beprotybės riba. Nors nėra konkrečios istorijos, pagal išgyvenamas emocines būsenas jį galima būtų vadinti psichologiniu trileriu. Vis dėlto emocijos čia – intensyvios ir dažniausiai negatyvios (nusivylimas, keršto troškimas), todėl klausytojų laukia išties nelengvas vakaras“, – įspėja N.Petročenko.
Tačiau dėl to, kad daug kūrybinės komandos pastangų reikalaujantys spektakliai rodomi publikai vos kelis kartus, pašnekovei skaudu ir apmaudu. „Štai su Baltijos kameriniu operos teatru pernai vasarą pastatėme Georgo Friedricho Handelio operą „Julijus Cezaris“. Ji Vilniuje dar apskritai nėra parodyta – kūrinys nuskambėjo tik Kražių festivalyje, kuriame nebuvo nei senąją muziką išmanančios publikos, nei tinkamos erdvės. O pasirengimas šiai premjerai, kurioje dalyvavo ne tik vokalistai bei instrumentalistai, bet ir šokio trupė, su minimaliomis pertraukomis truko net pusantro mėnesio“, – pasakoja solistė.

Į operos sceną – aplinkiniu ratu

Norą geriausiai pažįsta būtent barokinės muzikos mėgėjai. „Sakyčiau, ne aš pasirinkau senąją muziką, o ji pasirinko mane. Dar mokydamasi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje išklausiau visus senosios muzikos įrašus, kuriuos tik turėjo mokyklos biblioteka. Kai pradėjau dainuoti kameriniame chore „Aidija“, vadovaujamame Romualdo Gražinio, šio choro repertuare buvo nemažai renesansinės ir barokinės muzikos kūrinių“, – prisimena Nora, vėliau pradėjusi bendradarbiauti su Renesanso muzikos ir šokių ansambliu „Banchetto musicale“.
Vis dėlto Muzikos ir teatro akademijoje Nora pasirinko muzikologijos, o ne vokalo studijas. Mat buvo taip įnikusi į senosios muzikos pasaulį, kad perspektyva dainuoti tradicinėse romantinėse operose anaiptol neatrodė patraukli. Balsui lavinti verčiau rinkosi fakultatyvus, meistriškumo kursus bei privačias pamokas.
Tačiau kas lemta – to neišvengsi: nors per galvas ankštoje solistų rinkoje nelipo ir niekam savęs nepiršo, šiandien N.Petročenko gali pasigirti su prancūzų teatro ir muzikos trupe „T&M“ iš Paryžiaus pasirodanti ne tik šiuolaikinių operų pastatymuose, bet ir Richardo Wagnerio „Valkirijoje“ (Helmvigė) bei „Reino aukse“ (Frika). Trupė, su kuria lietuvaitė bendradarbiauja jau septynerius metus, yra pastačiusi visą kompozitoriaus „Nybelungų žiedą“ ir savo spektaklius žiūrovams rodo rengdama turus po Vakarų Europą.
„Ilgai svarsčiau, ar verta iškart užsimoti R.Wagneriui, kai stokoji operinio dainavimo patirties. Tuo labiau kad scenos partneriais turėjo tapti jau „užgrūdinti“ R.Wagnerio operų pastatymuose atlikėjai. Bet, mano pačios nuostabai, patirtis, kurios jaunystėje taip atkakliai kračiausi, sustiprino ir atvėrė naujas balso galimybes. Sulaukiau gerų įvertinimų ir patikėjau, kad galiu dainuoti platesnio spektro muziką, nei iki šiol maniau“, – neslepia solistė.
Nora sėkmingai pasirodė ir neseniai Nacionalinio operos ir baleto teatro surengtoje naujų solistų perklausoje. Todėl gali būti, kad rudenį sulauksime mecosoprano debiuto vienoje iš šio teatro rengiamų premjerų.
O su trupe „T&M“ solistė 2015-aisiais turėtų keliauti po Prancūziją ir Vokietiją pasirodydama dviejose šiuolaikinėse operose: austrų kompozitoriaus Wolfgango Mittererio „Massacre“ (šis pastatymas 2010 m. viešėjo „Gaidos“ festivalyje) ir argentiniečio Sebastiano Rivaso operoje „Aliados“. Pastarojoje lietuvaitei patikėtas prieš metus mirusios Geležinės Ledi – buvusios Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Thatcher vaidmuo.
„Šioje operoje Geležinė Ledi vaizduojama Folklando politinės krizės laikotarpiu, kai britų premjerė Londone susitiko su ją šiame konflikte neoficialiai palaikusios Čilės diktatoriumi Augusto Pinochetu. Vaidinu jau pagyvenusią moteriškę, sunkiai beslepiančią ryškėjančios ligos požymius – stringančią atmintį, nepaklūstantį kūną“, – atskleidžia N.Petročenko.

Senajai muzikai reikėtų edukacinio centro

Dainininkė neslepia, kad po sunkių, daug dvasinių jėgų reikalaujančių šiuolaikinių kūrinių repeticijų vakarais atsigauna klausydamasi savo numylėtos senosios muzikos. O ši, Vilniuje vartus atvėrus Valdovų rūmams, tarsi įgavo naują kvėpavimą. Pernai naujojoje erdvėje buvo atlikta Joao de Sousa Carvalho opera “Everardas II – Lietuvos karalius”, šįmet – G.F.Handelio oratorija „Prisikėlimas”. Abiejuose spektakliuose mecosoprano partijas atliko N.Petročenko.
Solistė džiaugiasi naujomis trupėmis, kurios angažuojasi barokinei muzikai („Prisikėlimas“ tapo Baroko operos teatro sceniniu debiutu), tačiau apgailestauja, kad Muzikos ir teatro akademijoje senosios muzikos studijoms iki šiol neskiriama deramo dėmesio.