Didžiulė konkurencija, susipynę verslo ir politiniai interesai, gandų bei plepalų trokštantys vartotojai verčia Lietuvos žiniasklaidą bulvarėti. Tačiau, regis, Lietuvoje ima rastis ir geros žurnalistikos pavyzdžių.

„Kokią krizę turite galvoje?“ – nepamirštama fraze buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė kadaise „nuginklavo“ Seimo narius, stokojančius net elementarių ekonomikos pradžiamokslio žinių. Ir tuoj pat patikslino, kad yra trys krizių rūšys – ekonomikos, finansų ir smegenų.
Vertinant Lietuvos viešąjį diskursą, kuriam, be abejonės, milžinišką įtaką daro žiniasklaida, neretai kyla negera nuojauta, kad šią, be ekonominės, yra apėmusi ir ta trečioji krizė.
Todėl, kai „Veido“ redaktorius paskambino ir paprašė prognozuoti, kas laukia Lietuvos žiniasklaidos 2014 m., pirma mintis buvo – viskas aišku.
Kas aišku?
Prieš žvelgiant į ateitį verta trumpai apžvelgti tendencijas, neigiamai veikiančias mūsų šalies žiniasklaidą ir žurnalistiką apskritai.
Pirma, tai žiniasklaidos gausa ir persisotinimas. Konkurencija, be abejonės, yra sveikintinas ekonomikos reiškinys. Tačiau labai didelė medijų gausa turi rimtų minusų, ir štai kodėl. Prasminga būtų įpareigoti visas medijų įmones viešai skelbti finansinius metų veiklos rodiklius. Ir kai paaiškėtų, kad daugelis smulkiųjų ir vidutinių įmonių Lietuvoje dirba nuostolingai, kiltų klausimas: o kaip jos išgyvena?
Antra, atsakant į šį klausimą paaiškėtų, kodėl žiniasklaidos įmonės taip dažnai keičia savininkus. Vien praėjusiais metais pasikeitė „Dienos“ grupės, BTV televizijos, IQ, Žurnalų leidybos grupės, „15min.lt“, „Lietuvos ryto“ trečdalio akcijų savininkai. O kiek dar vietinių laikraščių, radijo ir televizijos stočių perėjo iš vienų rankų į kitas. Vieni tas medijas pirko plėtodami žiniasklaidos verslą. Kiti – siekdami politinės įtakos.
Bet susidūrę su nuostoliais tas žiniasklaidos priemones verslininkai kaip karštą bulvę stengiasi permesti kitiems. Tikriausiai supratę, kad politinė įtaka nėra jau tokia didelė, o mokama kaina – nemaža. Bendrą verslininkų, neužsiimančių žiniasklaidos verslu, požiūrį, matyt, geriausiai iliustruotų naujojo „Lietuvos ryto“ akcininko Beno Gudelio pasakyti žodžiai: „Tai ne tiek įtaka, kiek ramybė.“
Na, o vienas Estijos žiniasklaidos grupės „Eesti meedia“ vadovų Martas Kadastikas duodamas interviu „Postimees“ dienraščiui tokias tendencijas Lietuvoje ir kaimyninėje Latvijoje įvertino griežtai, bet taikliai: „oligarchinė žiniasklaida“.

Daugėja savicenzūros

Kas dar svarbu, siekiant nuspėti ateitį? Žinoma, svarbu ekonomika, finansai. Taigi trečioji, iš dalies jau paliesta tendencija – Lietuvos medijų ekonominis silpnumas.
Finansiškai silpnos redakcijos tampa labai pažeidžiamos, imasi politikų ir verslo šantažavimo. Taip pat pasiduoda ekonominei savicenzūrai. Jei į skandalą pateko, netinkamai pasielgė vienas didžiausių reklamos užsakovų, niekas nenorės jo prarasti, nes svarbus kiekvienas litas.
Dar didesnė problema yra ta, kad savicenzūros mechanizmas įsijungia bendraujant su valdžia, nors viena svarbiausių žiniasklaidos funkcijų – valdžios kritika ir kontrolė. Priminsime, kad valdžios institucijos kasmet įvairiai reklamai išleidžia apie 50 mln. Lt. Taigi valdžia yra tapusi vienu didžiausių reklamos paslaugos užsakovų Lietuvoje.
Žinoma, nemažai šių pinigų atkeliauja iš Briuselio Europos Sąjungos projektams, iniciatyvoms viešinti. Tačiau juk juos vis vien skirsto ministerijos, departamentai, savivaldybės. Ir ar gali būti kritiškas, pavyzdžiui, aplinkos ministro atžvilgiu portalas, gaunantis vienai iš savo rubrikų apie gamtosaugą per 3 mln. Lt?
Jei žurnalistai, redaktoriai apriboja savo laisvę Vilniuje, ką tuomet kalbėti apie rajoninę, regioninę spaudą, radijo, televizijos stotis? Jos juk ir gyvena beveik vien iš valdžios užsakymų.
Tik ateina kokia šventė – vietiniame, valdžiai artimame laikraštyje pasipila sveikinimai. Sveikina meras, administracijos direktorius/direktorė. Taip pat ir tarybos nariai, partijų lyderiai, seniūnai, seniūnaičiai, kultūros, sporto ir kitų skyrių vedėjai…
Taip Lietuvos miestuose ir miesteliuose vyksta ir, matyt, toliau plėsis tylus, paprastam piliečiui sunkiai įžvelgiamas pirmos ir ketvirtosios valdžios susiliejimas. Neretai tai pavadinama tiesiog žiniasklaidos cinizmu.