"Veido" archyvas

“Esu laiminga, kad galiu šokti”, – sako Ana

Ana ir Radžis – profesionali šokėja ir gerbėjų nestokojantis dainininkas. LNK konkurse “Kviečiu šokti” jiems plojo ir už juos balsavo tūkstančiai. Šios poros pasirodymai beveik kiekvienąkart sulaukdavo pačių geriausių žiūrovų įvertinimų. Kur dar žurnalistų mesta intriga apie tarp jų užsimezgusį romaną…

Iššūkiai ir adrenalinas? Kodėl gi ne…

Atrodė, kad pergalė visai čia pat… Juodu užėmė trečiąją vietą. Konkursas pasibaigė, bet gyvenimas tęsiasi. Radžis vėl atsidūrė visų dėmesio centre dėl intriguojančiais gandais paremtos jo tėvų istorijos, o štai apie Aną – jokių žinių. Šokių aikštelėje nepakartojamą žavesį žiūrovams dalijusi mergina, sugebėjusi išmokyti šokti iki tol nešokusį Radžį, toliau gyvena savo gyvenimą…

Neseniai ji grįžo iš slidinėjimo Italijos kalnuose. Tarp daugybės iššūkių ši 21 metų mergina jau yra išmokusi įveikti ir aukščio baimę. Beje, adrenalino ir jos pačios gyvenime netrūksta. Juk ne kiekvienai užtektų ištvermės ne tik šokti, bet kartu dar ir studijuoti dvi specialybes – Mykolo Romerio universitete teisę ir… G.Fledžinskienės dizaino kolegijoje – rūbų dizainą.

Susitikome su Ana vakare vienoje jaukioje Senamiesčio kavinukėje. Ne paslaptis, kad šiandien jaunos merginos, norėdamos atsidurti žurnalų puslapiuose, yra pasirengusios viskam. Bet Ana tikrai ne iš tų pašnekovių, kuri, siekdama populiarumo, gali daug negalvodama iškloti visą savo gyvenimą su savo meilės istorijomis ar net intymiomis paslaptimis. Tik scenoje ji šoka taip, jog žiūrovai nė minutei neįstengia nuleisti akių, nes jos šokyje niekada netrūksta gaivališko žavesio, viliojančios intrigos ir ugningo temperamento. Tik kalbėdama apie save Ana sveria kiekvieną žodį.

Klausydamasi jos nejučia pagalvoji, kad priešais sėdi ne tik atsargi ir santūri mergina, bet ir, ko gero, būsimoji advokatė, gebanti viską taip sudėlioti, jog nekyla nė menkiausios abejonės, kad ji ne tik žino, ko nori šiame gyvenime, bet ir moka to siekti.

Kritimai, mėlynės ir ledinis dušas…

“Tai tik iš šalies atrodo, kad viskas šokant pavyksta savaime. Tikrovė – visai kitokia, – tikina pašnekovė. – Gimnastikos treniruotes pradėjau lankyti penkerių, o kai buvau šešerių, mama nuvedė į sportinius šokius, apie kuriuos kadaise svajojo ir ji pati.”

Nors lengva nebuvo, bet laiko Ana rasdavo ir pamokoms, ir šokiams, ir gimnastikai. Tiesa, po penkerių metų liko tik sportiniai šokiai. Nes, pasak Anos, kad ir geriausių norų turint, visur suspėti neįmanoma. Nors gimnaste ji netapo, bet šie užsiėmimai padėjo įgyti lankstumo, be to, dar ir kaip reikiant užgrūdino. Ana iki šiol prisimena, kaip rytais sporto stovyklose, kai norėdavosi saldžiai išsimiegoti, tekdavo šokti iš lovos ir bėgti kelių kilometrų krosą. O kiek būta kritimų ir mėlynių! Teko tada priprasti ir prie ledinio vandens dušo. “Nenoriu, negaliu, pavargau, daugiau nelankysiu”, – šių žodžių tėvams ji niekada nėra sakiusi. “Visą gyvenimą būsiu dėkinga jiems, kad mane nuvedė į šokius ir visada palaikė, nes iš tiesų labai mėgau šokti. Esu labai laiminga ir niekada to nesigailėjau”, – tvirtina ji. Kaip ją auklėjo? “Tėvai nuo pat vaikystes ugdė manyje savarankiškumą ir todėl manęs nekontroliavo, kur esu ir ką veikiu. Pati žinojau, kad turiu pavalgyti, padaryti pamokas ir važiuoti į treniruotę. Nors jie ir išsakydavo savo nuomonę, bet leisdavo man pačiai priimti sprendimą, o jei jis buvo klaidingas, aš visada galėjau vėliau jį aptarti su tėvais. Gal todėl mano atsakomybės jausmas atsirado kur kas anksčiau nei mano bendraamžių”, – pasakoja Ana.

Laikas šokti ir laikas mokytis

Šokiai – tai ne tik plojimai ir gražios suknelės… “Tai daugybė darbo valandų, kurias tenka praleisti šokių salėje. Kasdien – trys valandos treniruočių, po to dar maždaug pusantros valandos individualaus darbo su treneriais ir papildomi gimnastikos užsiėmimai. Šokiai reikalauja ir  daugybės pinigų, skirtų treneriams, atvažiuojantiems iš užsienio – Italijos, Anglijos. O kai nugalėjome Lietuvos sportinių šokių finale, nusprendėme, kad to ir užteks,” – pasakoja A.Kapustina.

Juolab kad jos partneris nutarė toliau savo karjeros netęsti. Ieškoti partnerio užsienyje Ana nepanoro, nes  tai būtų pareikalavę dar daugiau išlaidų. “Kovingumo man būtų užtekę, bet tolesnės ateities nusprendžiau su šokiais nesieti.

Nors ir mokiau kitus šokti, bet dirbti šokių trenere neketinu”, – tvirtina ji, mielai dalyvaujanti įvairiuose renginiuose ir pasirodymuose, tačiau pirmenybę atiduodanti studijoms.

Kas šalia tavęs…

Ana žino, kad sėkmė šokant, kaip ir gyvenime, priklauso ne vien tik nuo vieno žmogaus noro, įdėto darbo ir didelių lūkesčių. Visada svarbu, kas yra šalia tavęs. “Šokant būtinas tarpusavio supratimas ir ryšys. Teko patirti visko. Kai sekasi – paprasta, bet, kai nesiseka, prasideda kaltinimai, ginčai. Bet ilgainiui ateina laikas, kai suvoki, kad įdėjus daug pastangų, gali tikėtis ir gerų rezultatų, – neabejoja Ana. – Kaip įveikti nesėkmes? Svarbiausia – niekada nenuleisti rankų. Visada žinojau taisyklę: jeigu šį kartą nepasisekė, reikia dirbti ir eiti toliau. Nes visada žinome, kodėl nepasisekė…”

Tik ne ramybės įsikūnijimas

Prieš šokdama su Radžiu, apie jį Ana buvo tik girdėjusi. Beje, kai buvo pakviesta dalyvauti konkurse, apie tai, kad su juo teks šokti, ji nežinojo. O kai sužinojo, daug galvos nesuko: su Radžiu, tai su Radžiu. Tiesa, buvo įspėta, jog su juo teks būti reikliai… “Tokia ir buvau. Nes jeigu nori žmogų ko nors išmokyti, turi nenuolaidžiauti,” – prisimindama šokių pamokas sako ji. Mokyti populiarųjį dainininką Anai teko pačių pirmųjų šokio žingsnių. Neslepia: kantrybės tikrai prireikė. Toks jau tas Radžis   charakteris: jam smagu dirbti, kai sekasi, bet kai nesiseka, jis ima kunkuliuoti kaip ugnikalnis. Bet priekaištauti savo partneriui Ana nelinkusi. Jos nuomone, šis vaikinas turi nepaprastą talentą, nes viskas, ko imasi, jam pavyksta. Beje, jeigu manote, kad Ana – ramybės įsikūnijimas, klystate. Mergina prisipažįsta, kad sėkmė šokių aikštelėje juos lydėjo dar ir todėl, kad jie – ir vienas, ir kitas yra ugningo charakterio.

Žmogus, kuriuo galima pasikliauti

“Net pati negaliu pasakyti, kodėl būdama su Radžiu pasijusdavau rami, – stebisi mergina.– Jis visada kalbėdavo ir už save, ir už mane. Aš juo pasitikėjau, nes žinojau, kad jis niekada neužgaus ir nepasakys nieko blogo. Jis tai jautė. Kaip mums sekėsi šokti? Net tiesioginiame eteryje mūsų šokyje buvo daug spontaniškų veiksmų. Mes kartais nespėdavom baigti viso šokio, būdavo ir klaidų. Tačiau nors ir nepasisekdavo, Radžis vis tiek šypsodavosi. Žinoma, mačiau, kad jo viduje viskas verda. Labai bijodavau, kad jis nesuklystų, kad nesutriktų ir nesupanikuotų. Kas buvo kitaip, nei dalyvaujant kituose projektuose? Stengiausi, kad jis mane vestų. Nes žinojau, kad jei pradėsiu jį vedžioti ar stabdyti, tada jis suklys, ir mūsų šokis baigsis. Norėjau, kad visi pamatytų jog gerai šoku ne aš, o jis. Todėl man teko daug improvizuoti ir prie jo prisitaikyti.”

Ir pasibaigus konkursui Ana su Radžiu toliau bendrauja. “Tapome draugais. Tikiuosi, kad jais išliksime ir ateityje. Taip, dabar jam sunkus metas. Stengiuosi jį palaikyti. Deja, kartais besivaikydamos reitingų televizijos nesvarsto, kaip jaučiasi pats žmogus…”, – mano Ana.

Kur dingo tikri vyrai?

Užsiminus apie širdies reikalaus, mergina tvirtai pareiškia, kad savo jausmus linkusi pasilikti sau. Jos nestebina, kad šiais laikais gana dažnai merginų ir vaikinų santykiai trunka neilgai. “Kodėl? Todėl, kad šiuolaikiniai vyrai labai bijo atsakomybės. Manau, kad dabar jie yra labai išlepinti merginų dėmesio. Nes dažniausiai ne jie kovoja dėl merginų, o jos dėl jų varžosi. Todėl jie taip ir elgiasi, nes mano, kad gali turėti bet kurią ir bet kada, – atsidūsta Ana. – Nemėgstu tokių vyrų, kurie mano, kad jeigu jis prieis, tai ir eisiu su juo. Tokiems vaikinams parodau, kad jie visiškai manęs nedomina. Tikiu, kad tokių kaip aš merginų yra ir daugiau. Todėl tikiuosi, kad mes vis dėlto juos išauklėsim….”

Be rožinių iliuzijų

Ana nestokoja brandaus požiūrio į gyvenimą. Iš kur tai? “Daug skaitau.  Patinka psichologija, domiuosi filosofija”, – tai, jos nuomone, ir padeda  įgyti išminties. Silpnybės? Turinti ir jų. Kelyje yra ne kartą viršijusi greitį. Save mergina vadina atsargia ekstremale. Dar ji linkusi išlaidauti, pirkdama drabužius. “Nemanau, kad gražiai atrodyti yra yda”, – taip apgina savo nuostatą. Bet dietų laikytis jai netenka. Pasak Anos, šokiai kiekvienai moteriai gali padėti patobulinti figūrą ir pagerinti savijautą, nes šokant dirba kiekvienas kūno raumuo. Tuo labiau kad šokti grojant muzikai yra daug smagiau nei kankinti save sporto salėje. Be to, šokis – dar ir puiki priemonė, padedanti atsipalaiduoti nuo streso. Beje, Ana labiausiai mėgsta šokti rumbą, dar vadinamą meilės šokiu.

Kaip ji įsivaizduoja tolesnį savo gyvenimą – modeliuos drabužius, taps advokate? “Nesistengiu užbėgti įvykiams už akių. Dabar noriu mokytis, o kai baigsiu, tada ir priimsiu sprendimą dėl ateities”, – kalba Ana, nemėgstanti kurpti rožinių iliuzijų. Juolab kad šiais laikais Lietuvoje  aukštojo mokslo diplomas negarantuoja, jog turėsi darbą. Nestokojanti veržlumo ir optimizmo mergina vis dėlto žino, kad daugelį sunkumų galima įveikti – žinoma, jeigu tik ieškai išeities.