Pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas buvo ūkininkas, kaip ir pats mėgdavo sakyti. Tačiau jo prezidentavimo laikotarpiu taip ir nepadėti pamatiniai akmenys strateginėms Lietuvos ūkio statyboms energetikos, transporto srityse, nepradėta sovietinės statybos namų renovacija, nors apie tai kalbėjo dar pirmoji Lietuvos Vyriausybė.
A.Brazauską pakeitęs Valdas Adamkus, vadovavęs šaliai pusę pirmojo dvidešimtmečio, savo amplua pasirinko užsienio politiką ir nacionalinį saugumą, beje, tai, kas labiausiai ir priskirta prezidentui pagal Konstituciją. Tačiau iš jo didžiojo pasididžiavimo – Lietuvos paramos Ukrainai ir Gruzijai šiandien greičiau liko prisiminimai apie reitingines populistines kalbas mitinguose, nei tvarus indėlis į šių šalių demokratijos pamatus.
Nušalintojo prezidento Rolando Pakso metų ir keliolikos dienų Prezidentūroje amplua – keli mėnesiai eklektiškų idėjų apie tvarką kitų atžvilgiu ir teisingumą savųjų naudai, ir dar keli aiškinimųsi bei apkaltos mėnesiai. Vienintelis teigiamas R.Pakso indėlis į šalies raidą galėjo būti, bet nebuvo, pamoka kitoms politinėms jėgoms veikti skaidriai ir ne savo aplinkos, o valstybės naudai.
D.Grybauskaitės tapatybė dar kristalizuojasi, bet, atrodo, ji apsisprendė koncentruotis į teisėsaugą, kovą su korupcija. Tauta aikčioja iš susižavėjimo žaibais besisvaidančia šalies vadove (kaip kiti ironiškai sako – valdove). Tačiau koks palikimas liks po jos valdymo?