"Veido" archyvas

Giedrė Kuldmae bene labiausiai žinoma kaip nebrangių drabužių iš Europos muges–išpardavimus organizuojančios UAB “Discounter Clothing” regiono vadovė. Po tris dienas įvairiuose Lietuvos miestuose trunkančios mugės ypač išpopuliarėjo pastaruoju metu, kai žmonės įprato skaičiuoti kiekvieną centą. Bet nedaug kas žino, kad Giedrė – trijų vaikučių mama, beje, Vilniaus universitete įgijusi dvigubą aukštąjį – švedų kalbos filologės ir ekonomistės – išsilavinimą.

Taip būna tik pasakose?

Kai susitikome, Giedrė dažnai šypsojosi ir sudarė laimingo žmogaus įspūdį (vėliau paaiškėjo, kad neklydau). Estiška pavardė Kuldamae išvertus į mūsų kalbą reiškia “aukso kalnas”. Tai žinant, kalbėtis dar linksmiau – kažkodėl atrodo, kad pašnekovė ne tik linksmas, bet šviesus ir geras žmogus. Todėl nebaugu juokauti.

“Kur sutikote savąjį auksinį kalną?”

“Tradiciškai Latvijoje: o kur gi kitur gali susipažinti lietuvė su estu, jei ne pusiaukelėj? – nusijuokė itin jaunai atrodanti moteris ir pridūrė, kad tai įvyko prieš 11 metų, vasarą. – Dirbome abu toje pačioje draudimo įmonėje, tik kiekvienas savo šalyje. Vasarą darbdaviai suorganizavo renginį vienoje iš senųjų Latvijos pilių. Prisimenu, kad buvo labai romantiška aplinka. Ivo pakvietė mane šokti, o mums bešokant trečiąjį šokį, pasipiršo”. (Šioje vietoje neiškenčiau neleptelėjusi, kad sunku tuo patikėti, nes estus įprasta laikyti santūriais ir šaltais žmonėmis – aut.). “Čia mes taip apie juos manome, – nusijuokė Giedrė ir pridūrė anuomet pasipiršimo labai nesureikšminusi ir už gryną pinigą nepriėmusi: juk apie žmogų žinojo … tik jo vadą. O po poros mėnesių jau gavo sužadėtuvių žiedą. Nors iki tol jis tik porąkart buvo atskridęs į Lietuvą, o ji – į Estiją.

Dar Giedrė prisimena, kaip iš Talino skambino savo mamai ir pranešė apie sužadėtuves: “Susigraudino mama, apsiverkė ir, žinoma, linkėjo laimės. Man tebuvo 23-eji”. Baigusi mokslus ir sulaukusi 24-erių, kitą vasarą ji ištekėjo.

Sakiau jai, kad buvo dar labai jauna, todėl ir mama graudinosi, išgirdusi, kad dukra jau suaugo. O Giedrei atrodo, kad 23-eji – tai jau visai ne žalia jaunystė. “Kai man buvo 18 metų, maniau, kad gyvenimas ties trisdešimčia ir baigiasi, bet perlipusi šią ribą, kaip matote, dar likau gyva”, – juokėsi itin jaunatviškai atrodanti 34 metų moteris.

Vaikai gimė Taline

Susipažinus su Ivo jos laukė tikras išbandymas atstumu. “Kai myli, kai tau norisi visas 24 valandas per parą leisti kartu, bet negali dėl skiriančių šimtų kilometrų, nėra lengva, – prisipažino moteris, po vestuvių apsigyvenusi su vyru Taline. – Išvykau nemokėdama kalbos, neturėjau ten ir darbo. O rasti darbą, nemokant estiškai, neįmanoma. Iškart užsirašiau į estų kalbos kursus, o po poros mėnesių jau išlaikiau bazinį kalbos žinių lygį įrodančius egzaminus. Nors dauguma estų puikiai supranta rusiškai, kur eidavau – į kirpyklą ar parduotuvę – stengdavausi kalbėti jų gimtąja kalba”. Tačiau dirbti Taline moteriai neteko. “Neturėjau darbo, taigi šeima nutarė, kad tai – puikus metas susilaukti vaikų. Taip prieš devynerius metus gimė sūnus Aivo”. – prisimena Giedrė
Giedrė buvo su vyru susitarusi: kai gims kūdikis, grįš gyventi į Lietuvą. Taip ir įvyko. Vyras gavo Lietuvoje darbą, tad čia ir įsikūrė.

Auginti Aivo Giedrei padėjo mama. “Ačiū jai – ji visada šalia. Tai žmogus, viską atiduodantis vaikams. Ji tobula močiutė: iki šiol mano vyriausiasis penktadieniais po pamokų susideda daiktus ir iškeliauja pas mano mamą, o grįžta tik sekmadienį vakare. Ji ir dirba, ir prižiūri sergančią savo 97 metų mamą, ir man mama spėja pabūti, o anūkams – močiute. Ji labai šilta ir pikto žodžio neištars, nors vaikų ir nelepina, ant galvos užlipti neleidžia. Be mamos ir be brolio būtų sunkiau – jie mano užnugaris, mano stiprybė”, – brangių žmonių artumu džiaugėsi pašnekovė, kuri iš šeimos pasisemia tiek stiprybės, kad visada žino: kad ir kas nutiktų, jie visada šalia, ir todėl nieko gyvenime nėra neįmanomo.

Dukrytė Vėja penkerių metų, ir jaunėlis sūnus ketverių. Ainis taip pat gimė Taline. (Giedrė likus porai savaičių iki gimdymo nėjo į darbą, kad galėtų nuvykti į Taliną pas savo mylimą, labai švelnią ir dorą akušerę – pagimdyti – grįžti namo ir dirbti toliau – aut.).

Į darbą – lyg į šventę

“Įsidarbinau, kai Aivo buvo dveji metukai. Dirbau švedų bendrovėje – skambučių centre. Administracijos vadove, – tai apie karjeros pradžią. – Darbo buvau taip labai pasiilgusi, kad kai vėl pastojau, vaiko priežiūros atostogų nebenorėjau, o visą darbą dirbau iš namų. Juk technikos amžiuje tai labai paprasta. Dirbau ir pajutusi, kad laukiuosi jauniausiojo sūnaus. Gerai, kad darbas buvo patogus: nereikėjo sėdėti biure. Be to, padėti ateidavo auklytė”.

Kai jauniausiajam Ainiui sukako metukai, Giedrė tapo estų bendrovės “Discounter Clothing” regiono vadove. Kaip rado darbą? “Žinojau, kad nenoriu darbo, kuriame reikia plušėti nuo 8 iki 17 valandos, nes vyras dažnai vyksta į komandiruotes ir būtų nelengva suderinti darbą ir mamos pareigas. Taip pat norėjau administracinio pobūdžio pareigų, kad darbas būtų nenuobodus, puse etato. Kai tik galvoje užgimė tokia mintis, darbas pats pas mane atėjo”, – pasakojo pašnekovė, kuri nuo to laiko tiki minčių galia.

“Daugybė knygų prirašyta, kad tereikia susiplanuoti gyvenimą – ir viskas, ko nori, būtinai įvyks”

“Kai imu narstyti savo gyvenimą, matau, kad taip ir yra. Svarbu labai norėti ir tikėti, kad galiu turėti vieną ar kitą dalyką, pasiekti tikslų – ir įvyksta. Štai ir tada vyrui paskambino “Discounter Clothing” vadovė ir pasiteiravo, ar žmona, tai yra aš, nenorėtų padirbėti jų bendrovėje”.

“Beveik mistika”

“Bet taip yra!” – entuziastingai nuskambėjęs Giedrės balsas neleido tuo abejoti. Darbas nenuobodus. Štai Giedrė gauna užduotį padaryti viską, kad, pavyzdžiui, Marijampolėje įvyktų drabužių mugė. “Ir randi kada, kur, su kuo ir kaip”, – aiškino moteris. – Ir mugė įvyksta”. Suprantama, organizacinio darbo nemažai: patalpos turi būti erdvios, nebrangios, mat jei už salę tektų pakloti solidžią sumą, pabrangtų ir parduodami drabužiai. O mugių esmė – naujas kokybiškas prekes parduoti kuo pigiau. Mugės vyksta kas mėnesį vis kitame Lietuvos mieste. Prekes pirkėjai renginio metu renkasi patys iš gamintojo pakuotės –  taip sutaupoma pinigų parduotuvei išsinuomoti, inventoriui ir personalui išlaikyti, todėl nėra prekių antkainių.

“Anksčiau visą gyvenimą tik tai ir dariau – organizuodavau sau ar artimiesiems, pažįstamiems renginius. Dabar darau tą patį, dirbti malonu, o dar ir pinigus moka”, – juokėsi moteris.

Ar daug reikia laimei

“Aš esu laiminga moters”, – paklausta apie asmeninį gyvenimą atsakė pašnekovė. – Turiu mylintį vyrą. Ivo šiek tiek uždaro būdo, tačiau labai geras žmogus. Turiu tris puikius vaikus, mylinčius artimuosius, darbą, kurį mėgstu”.

Namie Giedrė su Ivo kalbasi angliškai, jis su vaikais bendrauja estiškai, o ji – lietuviškai. “Nors iš šalies atrodo, kad mūsų bendravimas – tikra kalbų mišrainė, tačiau iš tiesų viskas paprasta. Jei aš vaikams pasakau ką nors estiškai, jie ima juoktis: aš ir estų kalba jiems atrodo taip nesuderinama, lyg radijas staiga pradėtų rodyti vaizdą. Nors estiškai aš moku. Vaikai kalba lietuvių ir estų kalbomis, o vyriausiasis dar moka ir anglų. Kai tekėjau, galvojau: kaip galima visą laiką kalbėtis angliškai? Juk tavo namai – tavo tvirtovė, tad čia turi skambėti tik gimtoji kalba. Tačiau dabar viskas taip natūralu, kad kartais pagaunu save ir galvojant angliškai”. Jei vaikams kalbantis su tėčiu pritrūksta žodžio, pavyzdžiui, nežino, kaip estiškai “arbatinukas”, jie meistriškai išsisuka iš padėties, sakydami: “arbatinuk”. Tėtis juos pataiso, ir visi lyg niekur nieko kalbasi toliau”.

O kaip pati Giedrė nesusipainioja kalbų gausybėje? Lietuvių, rusų, anglų, estų, švedų…

“Kartais susipainioju, – nusijuokė moteris. – Prisimenu, nubudau sykį vidurnaktį, šovė į galvą kažkoks žodis, o aš neatsiminiau, ar estiškas jis, ar švediškas. Iki ryto nemiegojau – laužiau galvą. O prašvitus pripuoliau prie kompiuterio – ir mįslė buvo įminta”.

Dovanų metas

Kaip švenčia Kūčias ir Kalėdas? “Kūčias tradiciškai švenčiame su mama ir brolio šeima, – pasakojo Giedrė. – Tik vieta keičiasi. Šiemet švęsime mūsų namuose, o anksčiau – pas mamą, brolį. Tradicijų laikomės: ant stalo visuomet puikuojasi ne mažiau kaip 12 patiekalų. Jokios mėsos, paplotėliais dalijamės, kaip ir visi. Mažieji dar tik stengiasi suvokti šios šventės prasmę, o kol kas – didžiausias džiaugsmas kuo daugiau paplotėlio atsilaužti ir įsikišti į burną. Suprantama, padėkojame vieni kitiems už visa, ką padarė gero, už tai, kad jie yra”.

Šioje šeimoje Kalėdų Senelio dovanos paslaptingai atsiranda po eglute Giedrės mamos Redos namuose. Ir ne tik tos, kurios skirtos pačiai eglutės turėtojai, Giedrės šeimai, jos broliui, bet ir jos pusseserės bei pusbrolio šeimoms. Mat Kalėdas drauge dažniausiai švenčia net penkios šeimos.

Dovanomis apsikeičia ir savo šeimose. “Šiemet nutariau parodyti vaikams, kad gėrybes ne tik Kalėdų Senelis atneša, bet mylintys žmonės dovanoja ir vieni kitiems. Todėl nusipirkau specialių dažų ir pagaminau dovanėles vyrui, mamai, vaikams –  nupiešiau ant porcelianinių lėkštučių, dubenėlių, puodelių. Tokia aš ir menininkė – nekaip tie piešiniai atrodo, – juokėsi Giedrė, – bet juk svarbiausia įdėta šiluma ir meilė”.

Moteris įsitikinusi: kai duodi kitam, su kaupu grįžta. Dalytis keliskart maloniau nei gauti. “Esu donorė. Kaskart, davusi kraujo, pro duris išeinu pakilios nuotaikos, nes jaučiu kažkam padėjusi, ir man labai gera dėl to. Nežinau, kodėl stengiuosi kitiems teikti džiaugsmą. Kodėl žmonės iš viso tai daro. Čia neįminta mįslė, kaip ir apie vištą ir kiaušinį – kuris pirmiau atsirado? – retorinį klausimą uždavė pašnekovė. – Ar aš noriu kitiems teikti džiaugsmą, padėti, nes pati esu laiminga? Ar esu laiminga, nes padedu kitiems?” Kol kas moteris teigia nesuradusi atsakymo.

"Veido" archyvas

Poilsis Saremos saloje