Trys klausimai Aukščiausiojo Teismo teisėjui, Vilniaus universiteto docentui dr. Gintarui Godai

– Domėjotės melo detektoriaus (poligrafo) naudojimu baudžiamajame procese. O ar tai tiktų politikoje? Štai melo detektoriumi politikus siūlė tikrinti tuometis laikinasis Liberalų sąjūdžio pirmininkas Antanas Guoga, dabar „tvarkietis“ Petras Gražulis įregistravo įstatymo projektą, siūlantį melo detektoriumi tikrinti kandidatus į Seimą. Ar tai atsijotų korumpuotus ir nelojalius Lietuvos valstybei asmenis?

– Nesijaučiu kompetentingas vienareikšmiškai pasakyti, reikia to ar nereikia politikoje, bet baudžiamajame procese įrodinėjant žmogaus kaltę tai abejotina priemonė. Melo detektorius – sena, šimtametė idėja, bet neįgyvendinta demokratinėse valstybėse, nes yra daug visokių „prieš“. Sprendžiant, ar remiantis tokiu įrodymu galima nuteisti asmenį didele bausme, mano nuomone, atsakymas – ne. Kitokiems, pavyzdžiui, specialiųjų tarnybų vidiniams patikrinimams poligrafas yra taikomas.

Kandi­datų į Seimą tikrinimas melo detektoriumi gal išgąsdintų potencialius nesąžiningus asmenis, tačiau garantijos, kad nesąžiningas asmuo nepereis patikrinimo, niekas negali duoti.

– Vis dėlto kokia garantija, kad iš susijaudinimo žmogus neatrodys kaip melagis, o korumpuotas ar nelojalus valstybei asmuo, gerai išmokęs „teisingą atsakymą“, patikrinimą sėkmingai pereis?

– Specialistai, kurie užsiima tikrinimu melo detektoriumi, turbūt jums garantuotų, kad tai patikima, kad metodikos tobulos. Mano pozicija kitokia. Esu peržiūrėjęs teisinę literatūrą šiuo klausimu. Pasaulis to nepripažįsta. Kai kas net daro prielaidą, kad melo detektorius populiarina jų gamintojai, tad vis ir kyla diskusijos, gal juos reikia plačiau panaudoti.

– Ar realu būtų patikrinti visus kandidatus į Seimą? Štai 2012 m. Seimo rinkimams registravosi 21 politinė partija (kai kurių sąrašuose – per šimtą pavardžių), 260 politinių partijų keliamų ir 16 savarankiškų kandidatų.

– Tiek, kiek dabar Lietuvoje yra melo detektorių ir šios srities specialistų, manau, jie tikrai nepajėgtų ir nenorėtų tikrinti tūkstančių žmonių. Pagal tokio patikrinimo aprašymą, jei galvojama apie bent kiek patikimesnį vertinimą, tyrėjas turi pabendrauti su žmogumi prieš patį tyrimą poligrafu, sugebėti suformuluoti tinkamus klausimus, užtrunka ir pats tyrimas. Tad vien šiuo požiūriu visų kandidatų, kai jų registruojasi tokie skaičiai, kokybiškas tyrimas būtų neįmanomas. Specialistai, ko gero, prieštarautų ir išankstiniam klausimų formulavimui, kaip siūloma įstatymo projekte.