Šiemet minime Lietuvos pergalės Mėlynųjų Vandenų mūšyje 650 jubiliejų. Tačiau kodėl ne kiekvienoje Lietuvos istorijoje rasime platesnių žinių apie šį mūšį? Kokia tikroji jo reikšmė?

Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos Seimas kreipėsi į Vyriausybę ir Ukrainos Aukščiausiąją Radą, ragindamas paminėti 1362 ar 1363 m. įvykusio Mėlynųjų Vandenų mūšio jubiliejų. Reikia pabrėžti, kad šio mūšio minėjimo iniciatyva kilo būtent Ukrainoje, kurios teritorijoje jis ir įvyko.
Kauno Vytauto Didžiojo universitetas gegužės 24–26 d. surengė įspūdingą mokslinę konferenciją, skirtą Mėlynųjų Vandenų mūšiui, kurioje pranešimus skaitė Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos istorikai. Daugelyje pranešimų buvo iškelta Algirdo vadovaujamos kariuomenės pergalės prieš totorius reikšmė visam Vidurio ir Rytų Europos regionui. Tačiau išryškėjo ir tai, kad šiuolaikinėje istoriografijoje pozicijas išlaiko ir senesnėje istoriografijoje susiformavusi šio mūšio skeptikų srovė.
Mėlynųjų Vandenų mūšio istorinės atminties tradicija iš tiesų nepaprasta. Dar viduramžiais kilęs Lietuvos ir Lenkijos konfliktas dėl Podolės, kurios prijungimas prie Lietuvos buvo viena Mėlynųjų Vandenų mūšio pasekmių, lėmė, kad Lenkijos istoriografijoje susiformavo šio mūšio neigimo tradicija, kuri net ir XX a. pirmoje pusėje dar buvo velkama į mokslinį apdarą.
Kita vertus, Rusijos istoriografijoje susiformavęs Kulikovo mūšio, kaip pirmosios rusų pergalės prieš totorius (1380 m.), kultas vertė ignoruoti ar menkinti bemaž dviem dešimtmečiais ankstesnę ir savo pasekmėmis reikšmingesnę Algirdo pergalę.
Pagaliau objektyvus veiksnys – itin skurdūs išlikę istorijos šaltiniai apie šį įvykį – abiem istoriografijoms leido ilgą laiką puoselėti savo tradicijas. Tačiau po fundamentalių lietuvių istoriko Romo Batūros ir ukrainiečių istoriko Felikso Šabuldos tyrimų ignoruoti šio mūšio darosi nebeįmanoma.

Karas dviem frontais – XIV a. Lietuvos realybė

1362 m. balandį kryžiuočiai užėmė Kauno pilį. Į pagalbą pilies gynėjams buvo atvykęs ir didysis kunigaikštis Algirdas su savo broliu Trakų kunigaikščiu Kęstučiu, bet jie tegalėjo nuo gretimų aukštumų bejėgiškai stebėti pilies žlugimo dramą. Taip prasidėjo intensyviausios kryžiuočių ekspansijos į Lietuvą laikotarpis, pareikalavęs maksimaliai sutelkti visas Lietuvos valstybės jėgas.
Ir ne tik. Reikėjo ir naujų jėgų, kurias Lietuva rinko, pamažu jungdama prie savęs Rusios žemes. Čia jos interesai kirtosi su šių žemių siuzereno – Aukso ordos interesais.

Didžioji sumaištis Aukso ordoje

Dar 1359 m. Aukso ordoje buvo nužudytas chanas Berdibekas ir prasidėjo didžiosios sumaišties laikotarpis. Aukso orda paniro į chaosą: per 20 metų joje pasikeitė daugiau kaip 25 chanai, o jos teritorija suskilo į savarankiškus ulusus. Šia sumaištimi Algirdui reikėjo skubiai pasinaudoti. Todėl jo žvilgsnis krypo į pietines bei pietrytines Lietuvos valstybės ribas. Dar Pietų Rusioje Gediminas buvo užėmęs Kijevą, kuriame, nors ir valdė Gedimino brolis Teodoras, nusistovėjo Lietuvos ir Aukso ordos dvivaldystė (kondominiumas).
Didžioji sumaištis Aukso ordoje Lietuvai buvo gera žinia. 1362 m. pavasarį Ordoje dėl valdžios varžėsi trys pagrindiniai pretendentai – chanas Miuridas, kontroliavęs sostinę Naująjį Sarajų ir rytinę Aukso ordos dalį, Azove įsitvirtinęs chanas Keldibekas ir Krymo kunigaikštis (bekas) Mamajus, veikęs savo statytinio chano Abdulos vardu. Tų metų vasarą Miuridas sumušė Keldibeko kariuomenę, o Mamajus užėmė Keldibeko valdytą Azovą ir, prie Volgos stojęs į mūšį su Miuridu, trumpam išstūmė jį iš Naujojo Sarajaus.

Algirdo žygis

Vykstant šioms kovoms, 1362 arba 1363 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais (metai tiksliai nėra žinomi), pietryčių Rusioje pasirodė Algirdo kariuomenė. Pagrindinėms totorių jėgoms įsivėlus į tarpusavio kovas, Algirdas be didesnio pasipriešinimo užėmė totorių dar valdytas Černigovo žemes – tą jis buvo pradėjęs dar apie 1357–1358 m., kai užėmė tuometinę Černigovo žemės sostinę Brianską. Greičiausiai būtent Brianską jis ir pasirinko savo žygio išeities tašku: nuo čia nebetoli iki Černigovo žemės rytinio pasienio, kurį Algirdas ir puolė.
Pirmąjį savo smūgį jis nukreipė į Korševą, buvusį prie Dono intako Sosnos upės (tiksliau, nelokalizuota vietovė, buvusi Greitosios Sosnos aukštupyje). Kaip tik iki čia Algirdas nukėlė pietrytines Lietuvos ribas. Manytina, kad tolesnių karo veiksmų metu Lietuvos kariuomenė užėmė ir buvusią Perejeslavlio kunigaikštystės teritoriją, kuri buvo prijungta prie Kijevo kunigaikštystės. Visos šios žemės priklausė Krymo ulusui, kurio bekas Mamajus tuo metu kovojo dėl Naujojo Sarajaus ir negalėjo organizuoti pasipriešinimo.
Matydamas, kad momentas tinkamas nukariavimams, Algirdas tęsė savo karinę kampaniją Pietų Rusioje ir dar tų pačių metų rudenį perkėlė savo kariuomenę į dešinįjį (vakarinį) Dniepro krantą – vadinamąją Baltąją pakrantę, kur plytėjo totorių valdomos Podolės žemės.
Rudenį Algirdo vedama kariuomenė patraukė tiesiai į svarbų šios srities centrą, turkiškai vadinamą Jabgu („vietininko“) miestu, o rusinų kalba – Sinije Vody, tai yra Mėlynaisiais Vandenimis. Miestas stovėjo prie tuo pačiu vardu vadinamos upės (dabar – Siniucha) – Pietų Bugo intako. XVI amžiuje čia buvusi gyvenvietė, jau vadinama nauju Torgovicos vardu, garsėjo didingais mūro pastatų griuvėsiais su marmuro grindimis, rūsiais ir galingomis sienomis, kurie, pasak Mykolo Lietuvio, tuo metu net buvo siejami su legendinės Trojos liekanomis.

Mūšio eiga

Prie Mėlynųjų Vandenų Algirdą pasitiko sutelktos visų trijų Podolės žemės ulusų (kunigaikštysčių) totorių pajėgos, vadovaujamos trijų kunigaikščių (bekų) – Kočiubėjaus (Chadžibėjaus), Kutlubugos ir Dmitrijaus. Taigi čia Algirdas susidūrė jau su kur kas didesniu pasipriešinimu.
Lakoniškas mūšio aprašymas išliko tik vėlyvoje (1582 m.) Motiejaus Strijkovskio kronikoje. Pasak F.Šabuldos, jis gali atspindėti po šio mūšio į Dobrudžą pabėgusių totorių, su kuriais M.Strijkovskis buvo susitikęs, istorinę tradiciją. M.Strijkovskis iš tiesų daug keliavo ir savo kelionėse domėjosi praeities paminklais bei padavimais. Kita vertus, jis nevengdavo savo turimų šaltinių papildyti ir išgalvotomis detalėmis, todėl jo pateiktų mūšio detalių autentiškumas – abejotinas.
Vis dėlto tai vienintelė mus pasiekusi mūšio eigos versija. Pagal ją, Algirdas savo kariuomenę padalijo į šešis pulkus ir išdėstė puslankiu, vienus pulkus sustatydamas į priekį, kitus – iš šonų (kitaip tariant, išrikiavo juos pleištu). Mūšį pradėjo totoriai, puldinėdami lietuvių rikiuotę iš šonų ir apšaudydami ją strėlėmis, tačiau taisyklingai išrikiuotai Lietuvos kariuomenei negalėjo padaryti didesnių nuostolių. Tuomet pajudėjo ietimis ir kalavijais ginkluoti lietuviai bei rusinai ir pralaužė priešakines totorių eiles, o Karijotaičiai su Naugarduko pulkais puolė totorius iš šono, apšaudydami juos arbaletais. Neatlaikiusi šių smūgių totorių kariuomenė pakriko ir, persekiojama Lietuvos kariuomenės, leidosi bėgti.

Po mūšio

Totorių vadai sėkmingai atsitraukė ir vėliau dar minimi šaltiniuose. Kutlubuga pasitraukė į Krymo ulusą, o jo sūnus Elijas po Mamajaus mirties (1380 m.) netgi perėmė šio uluso valdymą. Dmitrijaus vadovaujami totoriai traukėsi į Budžaką ir Dobrudžą, kur dar išlaikė savo nepriklausomybę. Kočiubėjaus likimas nežinomas, bet manoma, kad jo valdžioje išliko Kočiubėjaus tvirtovė (dabartinė Odesa) ir šiaurinės Juodosios jūros pakrantės tarp Dniepro ir Dniestro žemupių (jas prie Lietuvos prijungė tik Vytautas Didysis).
1362 (ar 1363) m. karinė kampanija smarkiai išplėtė Lietuvos valstybės teritoriją ir pelnė Algirdui didžiausio nukariautojo Lietuvos istorijoje šlovę. Podolės valdymą Algirdas perdavė trims mūšyje pasižymėjusiems savo brolio Karijoto sūnums – Jurgiui, Aleksandrui ir Konstantinui, kurie išsidalijo išvytų totorių bekų valdytus ulusus. Išplėstą Kijevo kunigaikštystę Algirdas galutinai įjungė į Lietuvos valstybės sudėtį ir perdavė valdyti savo sūnui Vladimirui.
Lietuvos valstybės suvienytoje erdvėje susiformavo savarankiškas galios centras, pajėgus efektyviai kovoti ir su kryžiuočiais, ir su Aukso orda ar nuo jos priklausoma Maskvos kunigaikštyste. Aukso orda net ir pasibaigus didžiajai sumaiščiai nebeatgavo buvusios galybės ir teritorijos. Mėlynųjų Vandenų mūšis tapo kovos su Aukso orda precedentu ir simboliu – net Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio 1380 m. prieš Mamajų laimėtas Kulikovo mūšis Vokiečių ordino šaltiniuose buvo pavadintas mūšiu prie Mėlynųjų Vandenų. Matyt, to meto liudininkai jį vertino kaip antrąjį Mėlynųjų Vandenų mūšį ir neišvengiamai lygino su juo.
Didelėje Vidurio ir Rytų Europos dalyje susiformavo erdvė, kurioje savo nepriklausomybę apgynė lietuviai, etninę savimonę ir tautinį charakterį brandino baltarusių ir ukrainiečių tautos. Mėlynųjų Vandenų mūšis pakeitė ne tik valstybių, bet ir civilizacijų ribas: nors tuo metu dar pagoniška, Lietuvos valstybė Rusios žemėse gynė krikščionišką Rusios civilizaciją ir praplėtė jos ribas musulmoniškos totorių civilizacijos veikiamų žemių sąskaita. Todėl galima sakyti, kad Mėlynųjų Vandenų mūšis keitė civilizacinį Europos žemėlapį.