Pavakare Lietuva pajudės tėvų ir protėvių kapų link. Kaip kasmet nuo tada, kai buvo išeita iš savo kaimo. Lietuviui katalikui galima prikišti, kad jis užmiršo Kalėdų prasmę, kad iš Velykų prisikėlimo liko tik kiaušiniai ir kiškučiai. Bet šios dienos neįveikė nei okupanto kumštis, nei linksmas vakarietiškas Helovinas.

Visi Šventieji, Vėlinės. Masinis tautos žygis į kapines. Kai kirtis – tikrai ne ant Visų Šventųjų, kai katalikai turėtų pirmiausia minėti savo šventuosius, jų gerą pavyzdį. Kas materializuojasi šią visuotinio važiavimo dieną, kai krašto kapines užlieja žvakių švieselės?

Kažkas tarp pagonybės prietarų, kai baidomės – ne, ne mirties – ją makabriškai gaudome galingais BMW varikliais, savižudžių kilpomis ir šuoliais į nebūtį. Gal labiau mirtį lydinčių detalių. Tų pačių kapinių, ypač kai tenka pro jas eiti sutemus. Sklandymas tarp prietarų ir krikščioniško tikėjimo pomirtiniu sielos gyvenimu bei jį lydinčio memento mori – prisimink mirtį.

Prie tėvų ir senelių kapų neišvengiamai užklumpa sąžinės graužatis. Nerimas. Kai prisimenamas tėvui ar motinai taip ir neištartas „ačiū“, atsiprašymas. Ir kai nors trumpam beveik fiziškai pajuntamas tas būtinas kiekvienai gyvasties nepraradusiai bendruomenei ryšys. Tarp tų, kurie čia gyveno, arė žemę, liejo už ją kraują ir kurių kaulai dabar ilsisi kapuose, ir visų tų, kurie tebėra čia. Nepaisant karo ir maro, okupacijų, varymo ir vežimo į Sibirą, penkių emigracijos bangų.

Skurdus mirties įrėminimo minimumas – žvakelės, degtukai ir kuklios kapinių gėlės. Ženklas paskutinio visuotinai priimtino bendrumo ir tęstinumo?

„Kai kurie paliko vardą, kad kiti skelbtų jų šlovę, bet apie kitus neliko atminimo. Tačiau ir jie buvo teisūs žmonės, ir jų dori darbai nebus užmiršti. Jų šeimoms lieka turtas, jų palikuonims – paveldas. Jų kūnai palaidoti ramybėje, bet jų vardas gyvas kartų kartose. Sueigose bus pasakojama apie jų išmintį, ir bendrija skelbs jų šlovę“, – pasakyta Senojo testamento Ekleziasto knygoje.

„Žmogus yra arba gyvas, arba negyvas. Ne­svarbu, kaime gyvena ar mieste. Žiūri pro lan­gą ar į kompiuterį. Tačiau ar jis galvoja vien tik apie save, ar jam rūpi, kaip bus ten, už lango, kas bus su tais žmonėmis šalia tavęs, žeme, kal­ba?“ – ne Vėlinių proga ištarti aktoriaus Rolando Kazlo žodžiai lyg čia buvę.

Ar galvoja? Ar dar rūpi? Ir kas iš to, jei galvoja, netgi labai skaudžiai rūpi?

Prie kapų susitiks ir gyvieji. Gal visus metus nesimatę broliai, pusbroliai, tetos ir dukterėčios, dėdės ir sūnėnai. Padūsaus, kad yra dar toks reiškinys kaip giminė, kad susitinka tik per laidotuves, o jaunų išvis nematyti. Ne­gimė. O jei gimė, tai dabar kur nors Londone.

Pastarųjų 23 metų Lietuvos gimimų ir mirties kardiograma – mirties punktyru žymėta. Pernai mirė kone 11 000 daugiau, nei gimė. Ir šįmet bus taip pat. Ar memento mori jau taikytina ne tik kiekvienam iš mūsų, bet ir Lietuvos tautai?

R.Kazlo žodžiai iš to paties interviu nerimo degant žvakelę ant motinos ar tėvo kapo dar pridės: „Plačiai nušviečiama pabėgėlių tema, bet niekas nekreipia dėmesio į išnykėlių temą. Pa­bėgėlis gaus laikinąjį prieglobstį ir gal turėda­mas galimybę grįš, o štai išnykėliai negrįžta.“

Vis dėlto, kad ir kokia baisi statistika, vis dar esame tęsinys ir turėtume būti tęsėjai, o ne išnykėliai. Memento mori – ne priesakas pa­skęsti liūdesyje ir neveiklume. Priminimas, kad visi mirsime, pirmiausia yra ir priesakas pri­siimti didesnę atsakomybę už savo poelgius, savo gyvenimą.

Nueiti prie kapo – gražu. Dar gražiau – nuolat liudyti gyvenimo džiaugs­mą.